Staiga jis biaurėdamasis išvydo tarsi iš šalies nuo narkotikų apkvaitusį savo kūną, gulintį numeruotoje Akademijos palatoje, tuo tarpu jo dvasia kažin kur grumiasi su šešėliais.
Aš visai normalus! Akimirką prašvitus sąmonei, Firmenas suprato, kad reikia bėgti. Ne jo dalia — kovoti su tariamu priešu. Reikia grįžti į tikrą pasaulį. Status quo amžinai netruks. Kas gi atsitiks žmonijai, iš kurios atimta jėga, iniciatyva, individualybė?
Iš Akademijos niekas neišeina? O štai jis išeis! Firmenas pabandė atsikratyti narkotinio kvaitulio pančių, jis beveik juto, kaip vartosi ant kušetes jo niekam nereikalingas kūnas, kaip jis aičioja, stengdamasis atsikelti…
Bet tariamoji žmona nutvėrė jį už rankos ir parodė tolumon. Tariamasis šuo suurzgė ant artėjančio priešo.
Akimirka buvo negrįžtamai praleista, nors Firmenas to niekada taip ir nesuprato. Jis pamiršo, kad buvo nusprendęs ištrūkti, pamiršo žemę, pamiršo tiesą ir rasos lašai apšlakstė jam kojas, kai jis puolė į nuožmias grumtynes su priešu.
LOREJAUS SIUKŠLININKAS
— Visai negalimas daiktas, — kategoriškai pareiškė profesorius Karveris.
— Juk aš mačiau savo akimis! — tikino Fredas, jo padėjėjas ir asmens sargybinis. — Pats mačiau vakar naktį! Atnešė medžiotoją — jam buvo nuskelta pusė galvos, — ir jie…
— Palauk, — nutraukė jo šneką profesorius Karveris, palenkęs galvą, lyg ko laukdamas.
Jie išlipo iš žvaigždėlaivio dar neišaušus, norėdami pasigėrėti apeigomis, kurios atliekamos prieš saulėtekį Lorė— jaus kaime, esančiame to pat vardo planetoje. Saulėtekio apeigos, jei stebėsi jas iš toli, dažniausiai labai spalvingos ir gali duoti medžiagos ištisam antropologijos veikalo skyriui; tačiau Lorėjus, kaip paprastai, buvo nemaloni išimtis.
Saulė patekėjo be fanfarų griausmo, išklausiusi vakar vakare sukalbėtų maldų. Lėtai pakilo virš horizonto tamsiai raudonas milžinas, sušildęs neįžengiamo lietaus medžių miško viršūnes. Ten buvo kaimas. O čiabuviai kietai miegojo.
Betgi ne visi. Šiukšlininkas jau buvo pakilęs ir dabar vaikščiojo su šluota aplink lūšneles. Jis iš lėto čiūžavo— eisena panaši į žmogaus ir drauge neapsakomai svetima žmogui. Siukšlininko veidas panėšėjo į stilizuotą medgalį, tarsi gamta greitosiomis būtų padariusi protingos būtybės eskizą. Siukšlininko galva buvo keista, gumbuota, oda — nešvariai pilka.
Šluodamas jis tyliai dainavo kažką kimiu, gomuriniu balsu. Nuo kitų lorėjiečių šiukšlininką skyrė vienintelė žymė: jam per veidą ėjo platus juodas ruožas. Tai buvo socialinis ženklas, ženklas, kad priklausai žemiausiai šios primityvios visuomenės pakopai.
— Taigi, — prabilo profesorius Karveris, kai pasirodė saulė ir nieko neįvyko. — Reiškiniu, kurį tu man apsakei, sunku patikėti. Ypač juo sunku patikėti tokioje menkoje, suskurdusioje planetukėje.
— Pats mačiau, nieko nepadarysi, — spyrėsi Fredas. — Lengva ar sunku patikėti — kitas klausimas. Bet mačiau. Jei norite nutraukti kalbą — žinokitės.
Jis atsišliejo į gumbuotą stabikuso kamieną, susidėjo rankas ant įdubusios krūtinės ir piktai pažvelgė į šiaudinius lūšnelių stogus. Fredas gyveno Lorėjuje beveik du mėnesius ir diena po dienos vis labiau ėmė nekęsti šio kaimo.
Jis buvo liguistas, neišvaizdus vaikinas ežiuku nukirptais plaukais, kurie nemaloniai pabrėžė žemą jo kaktą. Štai jau kone dešimt metų Fredas lydėdavo profesorių visose kelionėse, apvažinėjo dešimtis planetų ir prisižiūrėjo visokių negirdėtų neregėtų dalykų. Tačiau juo daugiau jis matė, juo labiau niekino Galaktiką kaip tokią. Jis turėjo tik vieną norą: grįžti namo, į Bajoną (Niu Džer— sio valstija), turtingas ir garsus ar bent turtingas ir nežinomas.
— Čia galima pralobti — tarė Fredas lyg koks kaltintojas. — O jūs norite viską užgniaužti.
Profesorius Karveris susimąstęs prikando lūpą. Žinoma, apie turtą malonu galvoti. Vis dėlto profesorius neketino nutraukti svarbaus mokslinio darbo ir vaikytis paukštį padangėje. Jis buvo bebaigiąs savo didįjį kūrinį — knygą, kur dar reikėjo galutinai patvirtinti ir pagrįsti tezę, jo paties iškeltą pirmajame savo straipsnyje—„Daltonizmas Tango tautų tarpe”. Šią tezę vėliau jis išdėstė knygoje „Judesių koordinacijos nepakankamumas Drango rasėse”. Profesorius padarė išvadas fundamentalioje studijoje „Proto trūkumai Galaktikoje”, kur įtikinamai įrodė, kad ne Žemės kilmės būtybių protingumas mažėja aritmetine progresija, atstumui nuo Žemės didėjant geometrine progresija.
Dabar tezė klestėte suklestėjo paskutiniajame Karverio veikale, kuris sumavo visus jo mokslinius tyrinėjimus ir vadinosi „Ne Žemės rasių įgimto nepilnavertiškumo slaptosios priežastys”, — Jei tu sakai teisybę…— pradėjo Karveris.
— Žiūrėkite! — sušuko Fredas. — Kitą neša! Pamatysite pats!
Profesorius Karveris suabejojo. Tasai stambus, liemeningas, raudonskruostis vyras ėjo lėtai ir oriai. Jis vilkėjo šiltųjų kraštų keliautojų uniforma, nors Lorėjaus klimatas buvo vidutiniškas. Profesorius nepaleido iš rankų šmaikščio, o prie šono jam kabojo stambaus kalibro revolveris— lygiai toks kaip Fredo.
— Jei tu neapsirikai, — iš lėto prašneko Karveris, — čia, taip sakant, nemažas jų laimėjimas.
— Eime! — tarė Fredas.
Keturi šregų medžiotojai nešė sužaistą draugą prie vaistinės lūšnelės, ir Karveris su Fredu nužingsniavo iš paskos. Medžiotojai buvo gerokai nusigalavę: tur būt, jų kelionė į kaimą truko ne dieną ir ne porą dienų, nes paprastai jie lindi pačiose lietaus medžių tankmėse.
— Panašus į numirėlį, a? — sušnibždėjo Fredas.
Profesorius Karveris linktelėjo. Gal prieš mėnesį jam pavyko nufotografuoti šregą puikiu rakursu, aukšto, drūto medžio viršūnėje. Jis žinojo, kad šregas — stambus, piktas ir greitas grobuonis, turintis gyvą galybę nagų, ragų ir ilčių. Be to, tai vienintelis planetoje gyvūnas, kurio mėsos nedraudžia valgyti aibė tabu. Čiabuviams tenka arba galabyti šregus, arba žūti iš bado.
Tačiau sužeistasis nepakankamai vikriai naudojosi ietimi ir skydu, ir šregas perplėšė jį nuo gerklės iki dubens. Nors žaizda tučtuojau buvo aptvarstyta džiovintais lapais, medžiotojas neteko daug kraujo. Laimė, jis buvo be sąmonės.
— Jis nieku gyvu nepasveiks, — tarė Karveris. — Tikras stebuklas, kad ištvėrė iki šiol. Vien šoko pakanka, ką jau besakyti apie žaizdos ilgumą ir gilumą.
— Na, pamatysite, — tarė Fredas.
Staiga kaimas nubudo. Vyrai ir moterys, pilkaodžiai, su gumbuotomis galvomis, tyliai žvelgė į medžiotojus, traukiančius link vaistinės lūšnelės. Šiukšlininkas irgi nebedirbo— norėjo pažiūrėti. Vienintelis kaimo vaikas stovėjo priešais tėvų lūšnelę ir, įsikišęs į burną nykštį, spoksojo į procesiją. Medžiotojų pasitikti išėjo gydytojas Degas, jau spėjęs užsidėti ritualinę kaukę. Buvo susirinkę daktarai šokėjai — jie skubiai grimavosi.
— Tu manai, pavyks jį užlopyti, daktare? — paklausė Fredas.
— Tikėsimės, — pamaldžiai atsakė Degas.
Visi suėjo į blausiai apšviestą vaistinės lūšnelę. Sužeistasis lorėjietis buvo atsargiai paguldytas ant žolinio čiužinio, ir šokėjai pradėjo priešais jį apeiginį vaidinimą. Degas užtraukė iškilmingą giesmę.
— Nieko neišeis, — tarė Fredui profesorius Karveris, tarsi būtų nesavanaudiškai stebėjęs, kaip veikia garinis ekskavatorius — Perdaug vėlu, kad tikėjimas išgydytų. Paklausyk, kaip jis kvėpuoja. Ar tau neatrodo, kad vis blogiau?