Sersis — ne tik žaizdas gydantis vaistas, ne tik regeneruojanti priemonė! Jis ir ilgaamžiškumo gėrimas!
Karveris patylėjo, mąstydamas, kad gerai būtų savo gyvenimą prailginus šešiasdešimt metų, paskui paklausė:
— O kas būtų, jei, praėjus tiems penkiasdešimt metų, lorėjietis vėl išgertų sersio?
— Nežinia, — atsakė Degas. — Nė vienas lorėjietis negers sersio antrąkart, kai jo ir taip pernelyg maža.
Karveris ir Fredas susižvalgė.
— O dabar atidžiai išklausyk mane, Degai, — tarė profesorius Karveris ir prabilo apie šventą pareigą mokslui. Mokslas, paaiškino jis gydytojui, pranoksta rasę, pranoksta tikėjimą, pranoksta religiją. Ištobulėjęs mokslas pranoksta patį gyvenimą. Pagaliau, jei ir numirs dar keli lorėjiečiai, kas čia tokio? Šiaip ar taip, anksčiau ar vėliau jie neišvengs mirties. Svarbu, kad Žemės mokslas gautų sersio sulčių pavyzdį.
— Gal tavo žodžiai ir teisingi, — atsiliepė Degas, — bet man aišku, ką turiu daryti. Kaip saniheriatų religijos žynys, aš paveldėjau šventą pareigą saugoti savo tautos gyvybę. Aš nepaminsiu po kojų savo priedermės.
Jis apsigręžė ir nuėjo. Žemės gyventojai grįžo į žvaigž— dėlaivį nieko nepešę.
Išgėręs kavos, profesorius Karveris atidarė rašomojo stalo stalčių ir išsitraukė rankraštį „Ne Žemės rasių įgimto nepilnavertiškumo slaptosios priežastys”. Su meile jis perskaitė paskutinį skyrių, specialiai traktuojantį vieną klausimą — apie Lorėjaus gyventojų nepilnavertiškumo kompleksą. Paskui profesorius Karveris padėjo rankraštį į šoną.
— Beveik baigta, Fredai, — pranešė jis padėjėjui. — Darbo liko savaičiukeį— na, daugių daugiausia, dviem!
— Hm, — ųumykė Fredas, stebėdamas kaimą pro iliuminatorių.
— Klausimas bus baigtas, — paskelbė Karveris. — Knyga galutinai įrodys įgimtą Žemės gyventojų pranašumą. Mes ne kartą, Fredai, esame patvirtinę savo pranašumą ginklu, esame įrodę jį ir galinga pažangia technika. Dabar jis įrodytas šalta logika.
Fredas linktelėjo. Jis žinojo, kad profesorius cituoja savo knygos įžangą.
— Niekas neturi pastoti kelio dideliam tikslui, — tarė Karveris. — Tu pritari tam, ar ne?
— Aišku, — išsiblaškęs patvirtino Fredas. — Svarbiausia knyga. Parodykite išgamoms jų vietą.
— Aš, po teisybei, ne tą turėjau galvoje. Bet juk žinai, ką noriu pasakyti. Šitaip susidėjus aplinkybėms, gal geriau išmesti sersį iš galvos. Gal reikėtų pasitenkinti tuo, kad baigėme pradėtą darbą.
Fredas atsigręžė ir žvilgtelėjo šeimininkui į akis.
— Profesoriau, kaip manote, kiek jums pavyks išspausti iš tos knygos?
— A? Na ką gi, paskutinė, jei prisimeni, buvo gana gerai išparduota. Šitoji turės dar didesnę paklausą. Dešimt, o gal ir dvidešimt tūkstančių dolerių! — Jis teikėsi vos pastebimai šyptelėti. — Matai, man pasisekė išsirinkti temą. Žemėje platūs skaitytojų sluoksniai aiškiai domisi šiuo klausimu, o mokslininkui tas labai malonu.
— Sakykime netgi, kad jūs gausite penkiasdešimt tūkstančių. Vištelei ir grūdelis brangus. O ar žinote, kiek galima uždirbti iš mėgintuvėlio sersio sulčių?
— Šimtą tūkstančių? — nedrąsiai spėjo Karveris.
— Juokiatės! Įsivaizduokite, kad miršta koks nors turtuolis, o mes turime vienintelį vaistą, kuris jį išgydytų. Juk jis viską atiduos! Milijonus!
— Manau, kad tu neklysti, — sutiko Karveris. — Ir mes įneštume nepaprastai vertingą indėlį į mokslą. Bet, deja, gydytojas nieku gyvu neparduos mums nė lašo.
— Pirkimas — toli gražu ne vienintelis būdas savo tikslui pasiekti. — Fredas išsitraukė iš dėklo revolverį ir suskaičiavo šovinius.
— Žinoma, žinoma, — tarė Karveris, ir jo rausvi skruostai truputį pabalo. — Bet ar turime teisę…
— O kaip jūs manote?
— Ką gi, jie tikrai nepilnaverčiai. Manau, kad pateikiau gana įtikinamų argumentų. Galima drąsiai tvirtinti, kad Visatos mastu jų gyvybė nedaug verta. Hm, taip… taip, Fredai, tokiu preparatu mes galėtume gelbėti gyvybę Žemės gyventojams!
— Galėtume gelbėti savo gyvybę, — tarė Fredas. — Kas nori per anksti užversti kojas?
Karveris atsistojo ir nesvyruodamas atsegė savo revolverio dėklą.
— Atmink, — tarė jis Fredui, — mes ryžtamės tam žingsniui mokslo ir Žemės labui.
— Tikra teisybė, profesoriau, — nusišaipė Fredas ir pasuko prie liuko.
Jie rado Degą netoli vaistinės lūšnelės. Karveris pareiškė be jokių įžangų:
— Mums reikia gauti sersio sulčių.
— Aš jau aiškinau jums, — nustebo gydytojas. — Papasakojau, kodėl tatai neįmanoma.
— Mums žut but reikia, — parėmė šefą Fredas. Jis išsitraukė iš dėklo revolverį ir nuožmiai pažvelgė į Degą.
— Ne.
— Manai, aš juokus krečiu? — paniuro Fredas. — Zinai, koks čia ginklas?
— Mačiau, kaip jūs šaudote.
— Gal manai, kad pasidrovėsiu šauti į tave?
— Aš nebijau. Bet sersio negausi.
— Šausiu, — įtūžęs ėmė rėkti Fredas. — Prisiekiu, šausiu.
Už gydytojo nugaros pamažu rinkosi Lorėjaus gyventojai. Pilkaodžiai, su gumbuotais kiaušais, jie tyliai stojo į savo vietas; medžiotojai laikė rankose ietis, kiti kaimiečiai buvo apsiginklavę peiliais ir akmenimis.
— Jūs negausite sersio, — tarė Degas.
Fredas neskubėdamas nusitaikė.
— Liaukis, Fredai, — sunerimo Karveris, — jų čia visa kupeta… Ar verta…
Liesas Fredo kūnas pasitempė, pirštas pabalo ir palietė gaiduką. Karveris užsimerkė.
Stojo kapų tyla.
Staiga pokštelėjo šūvis.
Karveris baukščiai atsimerkė.
Gydytojas stovėjo kaip stovėjęs, tik jo keliai tirtėjo. Fredas atlaužė gaiduką. Kaimiečiai tylėjo. Karveris ne tuojau suprato, kas atsitiko. Pagaliau jis pastebėjo Šiukš— lininką.
Šiukšlininkas gulėjo įsikniaubęs į žemę, ištiestoje kairėje rankoje vis dar spausdamas šluotą; jo kojos kiek trūkčiojo. Iš skylės, kurią Fredas taikliai jam buvo pra— mušęs kaktoje, sroveno kraujas.
Degas palinko prie Siukšlininko, bet greitai atsitiesė.
— Negyvas, — tarė gydytojas.
— Čia tik pradžia, — pagrasino Fredas, taikydamas į kažkokį medžiotoją.
— Ne! — sušuko Degas.
Fredas pažvelgė į jį, klausiamai pakėlęs antakius.
— Atiduosiu tau sultis, — paaiškino Degas. — Atiduosiu tau visas, kiek turime, sersio sultis. Bet jūs abu tučtuojau išsinešdinsite iš Lorėjaus!
Jis puolė į lūšnelę ir bematant grįžo su trimis mediniais vamzdeliais ir įbruko juos Fredui į rankas.
— Pavyko, profesoriau, — tarė Fredas. — Reikia nešdintis.
Jie praėjo pro tylinčius kaimiečius ir traukė prie žvaigždėlaivio. Staiga švystelėjo kažkoks ryškus, saulėje tviskantis daiktas. Fredas sustaugė iš skausmo ir išmetė iš rankų revolverį. Profesorius Karveris skubiai jį pakėlė.
— Kažkoks pašlemėkas mane užkliudė, — tarė Fredas. — Duokite revolverį!
Išbrėžusi riestą lanką, jiems prie kojų įsmigo į žemę ietis.
— Jų pernelyg daug, — sumetė Karveris. — Paskubėkime!
Jie pasileido prie žvaigždėlaivio ir, nors aplinkui švilpė ietys ir peiliai, laimingai atbėgo ir įlipę užvožė liuką.
— Pigiai atsipirkome, — tarė Karveris, gaudydamas kvapą, ir atsišliejo į liuką.— Ar nepametei serumo?
— Štai jis, — atsakė Fredas, trindamas ranką.— Velnias!
— Kas atsitiko?
— Ranka nutirpo.
Karveris apžiūrėjo žaizdą, rimtai sučiaupė lūpas, bet nieko nepasakė.