— Nutirpo, — pakartojo Fredas. — Ar tik neužnuodytos jų ietys?
— Gal būt, — pritarė profesorius Karveris.
— Užnuodytos! — sukliko Fredas. — Žiūrėkite, jau keičiasi žaizdos spalva!
Iš tikrųjų, žaizdos kraštai pajuodo ir atrodė lyg gangrenuoti.
— Sulfidinas, — parekomendavo Karveris. — Ir penicilinas. Nėra ko jaudintis, Fredai. Šiuolaikinė Žemės farmakologija…
— …gali visai nepaveikti šių nuodų. Atidarykite vieną vamzdelį!
— Bet, Fredai, — prieštaravo Karveris, — mūsų turimos sersio atsargos labai menkos. Be to…
— Velniop! — įniršo Fredas. Sveikąja ranka jis paėmė vieną vamzdelį ir dantimis ištraukė kamštį.
— Palauk, Fredai!
— Dar ko!
Fredas ištuštino— vamzdelį ir numetė ant grindų. Karveris susierzinęs tarė:
— Aš tik norėjau pasakyti, kad neištirto serumo nevertėtų duoti Žemės gyventojams. Juk mes nežinome, kaip reaguoja žmogaus organizmas į šią medžiagą. Aš norėjau tau gero.
— Kaipgi, norėjote, — nusišaipė Fredas. — Geriau pažvelkite, kaip veikia šis vaistas.
Pajuodusi žaizda atgavo sveiko kūno spalvą ir dabar rumbėj o. Netrukus liko tik baltas rando ruoželis. Paskui ir jis dingo, o jo vietoje buvo matyti rausva stangri oda.
— Geras daiktas, a? — džiūgavo Fredas, ir jo balsas skambėjo kiek isteriškai. — Veikia, profesoriau, veikia! Išgerk ir tu, bičiuli, gyvenk dar penkiasdešimt metų! Kaip manai, ar pavyks mums šį daiktą susintetinti? Jis vertas milijono, dešimt milijonų, milijardo! O jei nepavyks, tai turime po ranka gerąjį senąjį Lorėjų! Galima apsilankyti kas pusšimtį ar kiek metelių ir pasirūpinti daugiau! Jis ir skanus, profesoriau. Visai kaip… kas atsitiko?
Profesorius Karveris įsmeigė į Fredą iš nustebimo išplėstas akis.
— Kas yra? — šaipydamasis paklausė Fredas, — Bene siūlės persimetė? Į ką jūs čia spoksote?
Karveris neatsakė. Jam virpėjo lūpos. Jis iš lengvo pasitraukė atbulas.
— Po velnių, kas atsitiko?
Fredas metė į profesorių nirtulingą žvilgsnį, paskui puolė į žvaigždėlaivio priekį ir pasižiūrėjo į veidrodį.
— Kas mane ištiko?
Karveris mėgino prabilti, bet žodžiai įstrigo gerklėje. Neatitraukdamas akių, jis stebėjo, kaip Fredo bruožai pamažu keičiasi, nyksta, dingsta, tarytum gamta greitosiomis darytų protingos gyvybės eskizą.
Fredo galvoje iššoko keisti gumbai. Rausva oda iš lėto virto pilka.
— Aš gi patariau tau luktelėti, — atsiduso Karveris.
— Kas darosi? — baukščiai sukuždėjo Fredas.
— Matai, — atsakė Karveris, — tur būt, čia rudimentinis sersio efektas. Lorėjuje, pats žinai, praktiškai niekas negimsta. Kad ir kokios būtų gydomosios sersio savybės, toji rasė jau kažin kada turėjo išmirti. Taip ir būtų atsitikę, jei sersis nepasižymėtų ir kitokiomis savybėmis — jei nesugebėtų žemiausias gyvūnų formas paversti aukščiausia — protingais lorėjiečiais.
— Beprotiška mintis!
— Darbinė hipotezė, pagrįsta Dego teiginiu, kad sersis— visų lorėjiečių išsigelbėjimas. Bijausi, kad čia glūdi tikroji žvėrių kulto prasmė ir jiems uždėto tabu priežastis, Įvairūs gyvūnai buvo, tur būt, tam tikrų lorėjiečių grupių, o gal ir visų lorėjiečių, protėviai. Net kalbėti šia tema draudžia tabu; čiabuviai aiškiai jaučiasi esą nepilnaverčiai, nes dar taip neseniai nustojo buvę gyvūnais.
Karveris nuilsęs pasitrynė kaktą.
— Galima spėti — toliau kalbėjo jis, — kad sersio sultys vaidina nemažą vaidmenį visos rasės gyvenime. Kalbant teoriškai…
— Velniop teorijas, — burtelėjo Fredas, baisėdamasis, kad jo balsas paliko kimus ir gerklinis kaip lorėjiečių.— Profesoriau, padarykite ką nors! /
— Nieko negaliu padaryti. /
— Gal Žemės mokslas…
— Ne, Fredai, — tyliai tarė Karveris.
— Ką?
— Fredai, būk geras, pasistenk suprasti. Aš negaliu paimti tavęs į Zemę.
— Ką jūs turite galvoje? Jūs, tur būt, pakvaišote!
— Visdi ne. Kaip aš galiu, tave parvežęs, papasakoti tokią fantaziją? Visi manys, kad tavo istorija — ne kas kita, kaip grandiozinė mistifikacija.
— Bet…
— Netrukdyk. Niekas manimi nepatikės. Veikiau patikės, kad tu nuostabiai galvotas lorėjietis. Vien tik savo buvimu, Fredai, tu paneigsi pradinę mano knygos tezę!
— Negali būti, kad jūs mane paliktumėte, — suvebleno Fredas. — Jūs taip nepadarysite.
Profesorius Karveris vis dar laikė rankose abu revolverius.
Vieną jis užsikišo už — diržo, o antrąjį nutaikė į Fredą.
— Aš neketinu statyti į pavojų savo viso gyvenimo darbą. Eik iš čia, Fredai.
— Ne!
— Aš nejuokauju. Nešdinkis, Fredai.
— Neisiu! Jums teks šauti!
— Jei reikės — iššausiu, — užtikrino jį Karveris. — Nušausiu ir išmesiu.
Jis nutaikė.
Fredas pasitraukė atbulas prie liuko, nuėmė skląsčius, atidarė.
Lauke tyliai lūkuriavo kaimiečiai.
— Ką jie man padarys?
— Iš tiesų gaila, Fredai, — tarė Karveris.
— Neisiu! — spygtelėjo Fredas ir abiem rankom nusitvėrė liuko angos.
Karveris nustūmė jį į laukiančios minios rankas, o įkandin jo sviedė du likusius vamzdelius sersio sulčių.
Tada Karveris skubiai užvožė liuką, nenorėdamas matyti, kas bus toliau.
Nepraėjus nė valandai, jis jau buvo išniręs iš aukštutinių atmosferos sluoksnių.
Kai jis grįžo į Žemę, jo knyga „Ne Žemės rasių įgimto nepilnavertiškumo slaptosios priežastys” buvo paskelbta istorine lyginamosios antropologijos gaire. Tačiau beveik iš karto teko susidurti su tam tikromis komplikacijomis.
Į Žemę grįžo kažkoks kapitonas astronautas, pavarde Džonsas, kuris teigė aptikęs Lorėjaus planetoje čiabuvį, visais atžvilgiais prilygstantį Žemės gyventojui. Savo žodžiams patvirtinti kapitonas Džonsas grojo magnetofoninius įrašus ir demonstravo kino juostas.
Kurį laiką Karverio tezė atrodė abejotina, kol Karveris pats ištyrė daiktinius priešininko įrodymus. Tada jis su negailestinga logika pareiškė, kad vadinamasis superlorė— jietis, ta Lorėjaus tobulybė, kuri, jei taip galima pasakyti, prilygsta Žemės gyventojams, Lorėjuje stovi ant pačios žemiausios hierarchinės pakopos: jis — Šiukšlininkas, tat aiškiai rodo platus juodas ruožas jo veide.
Kapitonas astronautas nesiginčijo, kad taip ir yra.
Kodėl gi, dėstė Karveris, tam superlorėjiečiui, nepaisant visų jo išgarbintų sugebėjimų, nepavyko pasiekti nors kiek tinkamesnės padėties toje niekingoje visuomenėje, kurioje jis gyvena?
Šis klausimas užčiaupė burną kapitonui ir jo šalininkams ir netgi visiškai sutrynė į miltus jų mokyklą. Ir dabar visoje Galaktikoje mąstantys Žemės gyventojai pritaria Karverio doktrinai, kad ne Žemės būtybės iš prigimties nepilnavertės.
DĖL KO VERTA GYVENTI
Kerinas padarė išvadą, kad dabartinė bloga jo nuotaika dar nuo praeitos savaitės, kai nusižudė Mileris. Tačiau vis tiek jis jautė neaiškią instinktyvią baimę, tūnančią kažkur sąmonės gilumoje. Kvaila. Milerio savižudybė jam nerūpi.
Tačiau kodėl nusižudė tas linksmas storulis? Mileris turėjo viską, dėl ko verta gyventi: žmoną, vaikų, gerą darbą ir visus amžiaus sukurtus prabangos stebuklus. Kodėl jis taip padarė?
— Labas rytas, brangusis, — tarė Kerinui žmona, kai jie sėdo pusryčiauti.
— Labas rytas, vaikuti. Labas rytas, Bili.