— Teisingai, — patvirtino Kerinas. Jis prisiminė tą skaičių iš savo dokumentų.— Štai eilinė įmoka.
Jis įteikė Petisui voką, kurį tasai įsidėjo į kišenę, pirma suskaičiavęs, kiek ten yra.
— Puiku. Bet žinote, misteri Kerinai, neužteks jums gyvenimo išsimokėti dviem šimtam tūkstančių dolerių.
— Taip, vargu ar spėsiu, — blaiviai pritarė Kerinas.
Jis neturėjo nė keturiasdešimt metų ir, pasikliaudamas medicinos mokslo stebuklais, tikėjosi gyventi dar kokį šimtą.
Tačiau uždirbdamas tris tūkstančius dolerių per metus, jis vis dėlto negalėjo išsimokėti skolos ir drauge išlaikyti šeimos.
— Savaime suprantama, mes nenorėtume atimti iš jūsų to, kas reikalinga. Nekalbant jau apie stulbinančius gaminius, kurie pasirodys kitąmet. Jūs neketinate likti be tų daiktų, sere!
Misteris Kerinas linktelėjo. Jis, žinoma, norėjo įsigyti naujus gaminius.
— O jeigu mes su jumis sudarytume paprastą susitarimą? Jeigu pažadėsite, kad jūsų sūnus, tapęs pilnamečiu, trisdešimt metų mokės mums savo uždarbį, mes mielai duosime jums papildomai kredito.
Misteris Petisas išsitraukė iš portfelio kažkokius dokumentus ir juos išdėliojo priešais Keriną.
— Jums reikia tik pasirašyti štai čia, sere.
— Nežinau, ką daryti — tarė Kerinas. — Kažkodėl širdis nelinksta. Man norėtųsi padėti berniukui gyvenime, o ne užkrauti nuo pat pradžios…
— Bet juk, brangusis sere, — pridūrė Petisas, — tatai daroma taip pat ir jūsų sūnaus labui. Juk jisčia gyvena, ar ne? Jis turi teisę naudotis prabangos reikmenimis, mokslo stebuklais…
— Žinoma, — pritarė Kerinas. — Bet juk…
— Tik pamanykite, sere, šiandien vidutinis žmogus gyvena kaip karalius. Prieš šimtą metų net didžiausias pasaulio turtuolis nesvajojo apie tai, ką dabar turi paprastas pilietis. To pasižadėjimo nereikia laikyti skola. Faktiškai jūs tik investuojate kapitalą.
— Teisybė, — ne visai tvirtai tarė Kerinas, Jis pagalvojo apie sūnų, jo raketinių laivų modelius, žvaigždžių žemėlapius ir brėžinius. „Ar gerai darau?”— paklausė jis save.
— Dėl ko jūs nerimaujate? — žvaliai pasiteiravo Petisas.
— Aš tik pagalvojau, — tarė Kerinas. — Pažadėti sūnaus uždarbį — ar jums neatrodo, kad aš peržengiu ribas?
— Ribas? Brangusis sere! — Petisas prapliupo juoktis. — Jūs pažįstate Meloną? Tą, kuris gyvena kvartalo gale? Taigi, niekam nesakykite, kad aš tai papasakojau, bet jis jau įkeitė savo anūkų viso gyvenimo algas! O dar neturi nė pusės to, ką yra nusprendęs įsigyti! Mes jam ką nors sugalvosime. Aptarnauti klientus — mūsų darbas, ir mes jį išmanome.
Kerinas smarkiai krūptelėjo.
— O kai jūsų nebebus, sere, viskas teks jūsų sūnui.
Tikra teisybė, pagalvojo Kerinas. Sūnus turės visus nuostabiuosius daiktus, kurių pilnas namas. Ir pagaliau viso labo tik trisdešimt metų, o žmogus gyvena vidutiniškai šimtą penkiasdešimt.
Jis pasirašė, įmantriai užraitydamas galūnę.
— Puiku! — tarė Petisas. — Tarp kitko, ar turite savo namuose firmos „A. E.” komandooperatorių?
Namuose tokio daikto nebuvo. Petisas paaiškino, kad komandooperatorius — šių metų naujiena, didžiausias mokslo ir technikos laimėjimas. Jis atlieka visą ruošą ir tiekia valgį — savininkui nereikia nė piršto pajudinti.
— Užuot visą dieną bėgiojus po namus ir spaudžius pustuzinį visokių mygtukų, reikia paspausti tik vieną! Nuostabus išradimas!
Kadangi ši naujiena kaštavo tik penkis šimtus trisdešimt penkis dolerius, Kerinas įsigijo ir ją, pridėdamas tą sumą prie sūnaus skolos.
Kas teisybė, tai teisybė, galvojo jis, lydėdamas Petisą iki durų. Kada nors šis namas priklausys Biliui. Jam ir jo žmonai. Jie, be abejonės, norės, kad viskas būtų kuo naujausia.
Tik vienas mygtukas, pagalvojo jis. Šitaip iš tikrųjų sutaupysi laiko!
Išėjus Petisui, gerinąs vėl atsisėdo į reguliuojamąjį fotelį ir įjungė stereo. Pasukinėjus rankenėles, paaiškėjo, kad nieko nesinori žiūrėti. Jis atsivertė fotelį ir užsnūdo.
Kažkas sąmonės gilumoje, kaip ir anksčiau, nedavė jam ramybės.
— Sveikas, mielasis! — Išbudęs jis pamatė, kad žmona jau grįžusi namo. Ji pakštelėjo jam į ausį.— Pažiūrėk, ką aš turiu.
Žmona nusipirko,A. E.” firmos chalatą-seksostiprintu— vą. Keriną maloniai nustebino, kad šis pirkinys — vienintelis. Paprastai Lila grįždavo iš parduotuvių apsikrovusi paketais.
— Žavingas, — pagyrė jis.
Ji pasilenkė, atkišdama veidą pabučiuoti, ir sukikeno. To įpročio ji išmoko iš ką tik pasidariusios madinga populiarios stereožvaigždės. Kerinui toks įprotis nepatiko.
— Tuojau pasuksiu vakarienę, — tarė ji ir išėjo į virtuvę. Kerinas šyptelėjo, pagalvojęs, kad veikiai ji galės sukti patiekalus, neišeidama iš svetainės. Jis vėl atsilošė fotelyje, ir tada įėjo sūnus.
— Kaip sekasi, sūneli? — šiltai paklausė Kerinas.
— Gerai, — apatiškai atsakė Bilis.
— Kas yra, sūneli? — Berniukas žiūrėjo sau po kojų nereginčiomis akimis ir nieko nesakė.— Nagi, papasakok tėčiui, kas per bėda.
Bilis atsisėdo ant pakuojamosios dėžės ir parėmė rankomis smakrą. Jis susimąstęs pažvelgė į tėvą.
— Tėti, ar panorėjęs aš galėčiau tapti meistru derintoju?
Misteris Kerinas šyptelėjo iš naivaus klausimo. Bilis pakaitomis norėjo būti čia meistru derintoju, čia lakūnu kosmonautu. Derintojai priklausė elitui. Jie taisė automatines remonto mašinas. Remonto mašinos taiso bet ką, tačiau jokia mašina nepataisys mašinos, kuri pati taiso mašinas. Štai tada ir reikalingi meistrai derintojai.
Tačiau dėl šios veiklos sferos pašėlusiai varžėsi konkurentai, ir tik saujelei pačių gabiausių pavykdavo gauti derintojų diplomus. O berniukas, nors ir sumanus, nėra linkęs į techniką.
— Galimas daiktas, sūneli. Viskas galima.
— Bet aš ar galiu?
— Nežinau, — atsakė Kerinas kuo atviriau.
— Na ir nereikia, vis tiek aš nenoriu būti meistru derintoju, — tarė berniukas, supratęs, kad gavo neigiamą atsakymą.— Aš noriu tapti lakūnu kosmonautu.
— Lakūnu kosmonautu, Bili? — įterpė kambarin įėjusi Lila. — Bet juk pas mus jų nėra.
— Ne, yra, — prieštaravo Bilis. — Mokykloje mes girdėjome, kad vyriausybė ketinanti pasiųsti kelis žmones į Marsą.
— Taip kalbama jau šimtus metu, — tarė Kerinas, — tačiau ir dabar vyriausybei dar toli gražu iki to.
— Šįkart pasiųs.
— Kodėl tu taip veržiesi į Marsą? — paklausė Lila, mirktelėjusi Kerinui. — Marse juk nėra gražių mergaičių.
— Manęs nedomina mergaitės. Aš tik noriu į Marsą.
— Ten tau nepatiks, mielasis, — tarė Lila. — Tai biaurus senas užkampis, ir ten nėra oro.
— Oro ten yra, nors jo ir maža. Aš noriu ten nukeliauti, — niūriai spyrėsi berniukas. — Man čia nepatinka.
— Kas gi čia dabar? — paklausė Kerinas, atsitiesdamas fotelyje. — Ko dar nori? Tau ko nors trūksta?
— Ne, sere. Aš turiu viską, ko reikia. — Kai sūnus vadindavo jį „seru”, Kerinas žinojo: kažkas ne taip.
— Paklausyk, sūneli, būdamas tavo metų, aš taip pat norėjau į Marsą. Mane viliojo romantika. Aš netgi svajojau tapti meistru derintoju.
— Kodėl netapai?
— Na, aš užaugau. Supratau, kad yra svarbesnių darbų. Iš pradžių apmokėjau tėvo paliktas skolas, o paskui sutikau tavo motiną…
Lila sukikeno.
— …ir panorau sukurti šeimą. Lygiai taip bus ir tau. Išmokėsi savo skolas ir vesi, kaip visi žmonės.