Bilis patylėjo, nubraukė nuo kaktos tamsius plaukus — tiesius kaip tėvo — ir apsilaižė lūpas.
— Argi aš turiu skolų, sere?
Kerinas atsargiai paaiškino. Jis papasakojo apie daiktus, kurie reikalingi, kad visa šeima galėtų civilizuotai gyventi, ir pasakė, kiek tie daiktai kainuoja. Kaip už juos mokama. Kaip atsirado paprotys sūnui, tapus pilnamečiu, prisiimti dalį tėvų skolos.
Bilio tylėjimas erzino Keriną. Berniukas tarsi jam priekaištavo. O jis juk metų metus plušo kaip vergas, kad nedėkingasis berniūkštis galėtų džiaugtis.komfortu.
— Sūneli, — griežtai tarė jis, — tu mokeisi mokykloje istorijos? Gerai. Vadinasi, žinai, kas buvo praeityje. Karai, Ar tau patiktų, jei reikėtų kariauti?
Berniukas neatsakė.
— O gal patiktų aštuonias valandas kasdien plūktis prie tokio darbo, kurį turi atlikti mašina? Arba visą laiką badauti? Arba šalti ir mirkti lietuje, neturint kur prisiglausti?
Jis luktelėjo, ką atsakys sūnus, ir nesulaukęs kalbėjo toliau:
— Tu gyveni laimingiausiame amžiuje, kokį kada nors žinojo žmonija. Aplink tave visi meno ir mokslo stebuklai. Rafinuočiausia muzika, geriausios knygos, didžiausi meno kūriniai — viskas tau prieinama. Tereikia paspausti mygtuką.- Jo balsas sušvelnėjo. — Na, apie ką galvoji?
— Aš tik svarstau, kaipgi man dabar pakliūti į Marsą — atsakė berniukas — Noriu pasakyti — su skolomis. Vargu ar galima jų atsikratyti.
— Žinoma, ne.
— Nebent įsibrovus į raketą zuikiu.
— Bet juk tu šitaip nepadarysi.
— Žinoma, ne, — tarė berniukas, bet jo balsas skambėjo nelabai tvirtai.
— Tu liksi čia ir vesi labai šaunią merginą, — įsiterpė motina.
— Žinoma, liksiu, — atsiliepė Bilis. — Žinoma. — Jis staiga šyptelėjo. — Aš tik šiaip sau kalbėjau apie Marsą. Tik šiaip sau.
— Aš labai džiaugiuosi — atsakė Lila.
— Užmirškite, ką čia pripliauškiau, — paprašė Bilis, pri— sivertęs nusišypsoti. Jis atsistojo ir galvotrūkčiais puolė į viršų.
— Tur būt, nuėjo žaisti su raketomis, — tarė Lila. — Tai velniūkštis.
Kerinai ramiai pavakarieniavo, o po vakarienės misteriui Kerinui metas buvo eiti į darbą. Šį mėnesį jis dirbo naktinėje pamainoje. Jis pabučiavo žmoną, sėdo į reakto— bilį ir kaukiančia mašina nudūmė į gamyklą. Pažinę Ke— riną, automatiniai vartai plačiai atsidarė. Kerinas pastatė reaktobilį aikštelėje ir įėjo vidun.
Automatinės tekinimo staklės, automatiniai presai — viskas automatiška. Gamykla buvo didžiulė ir šviesi; tyliai gaudė mašinos — jos dirbo savo darbą, ir dirbo jį gerai.
Kerinas nuėjo į konvejerio galą, kur buvo montuojamos skalbimo mašinos: reikėjo perimti pamainą.
— Viskas kaip reikiant? — paklausė jis.
— Žinoma, — atsakė pamainininkas. — Jau visi metai nėra broko. Šiems naujiems modeliams įtaisyti balsai. Jie neturi signalinių lempučių, kaip senieji.
Kerinas atsisėdo pamainininko vieton ir palaukė, kada ateis pirmoji skalbimo mašina. Jo darbas buvo kuo paprasčiausias. Jis sėdėdavo vietoje, o pro šalį plaukdavo mašinos. Jis paspausdavo kiekvienoje mygtuką ir patikrindavo, ar viskas gerai. Visuomet būdavo gerai. Jo pakontroliuotos mašinos keliaudavo į pakavimo skyrių.
Ilgomis ritminėmis pavažomis slystelėjo pirmoji mašina. Kerinas paspaudė paleidimo mygtuką jos šone.
— Pasiruošus skalbti, — tarė skalbimo mašina.
Kerinas spustelėjo jungiklį ir pasiuntė mašiną toliau.
Tasai berniukas, pagalvojo Kerinas. Ar užaugęs jis ne-
pabūgs atsakomybės? Ar subręs ir pritaps visuomenėje? Kerinas tuo abejojo. Berniukas — apsigimęs maištininkas.
Tačiau ši mintis nelabai jį gąsdino.
— Pasiruošus skalbti. — Praslinko kita mašina.
Kerinas prisiminė kai ką apie Milerį. Tasai linksmas vyrukas amžinai šnekėdavo apie kitas planetas, nuolat juokaudavo, kad nuskris į kurią nors ir padarys ten šiokią tokią tvarką. Tačiau jis niekur nenuskrido. Jis nusižudė.
— Pasiruošuą skalbti.
Kerino dar laukė aštuonios darbo valandos. Jis iš anksto atsileido diržą. Aštuonias valandas reikia spaudyti mygtukus ir klausyti, kaip mašinos praneša, kad jos pasiruošusios.
— Pasiruošus skalbti.
Jis spustelėjo jungiklį.
— Pasiruošus skalbti.
Kerino mintys klaidžiojo kažkur toli, tačiau jo darbui nė nereikėjo ypatingo atsidėjimo. Dabar jis suprato, kas jį tolydžio slegia.
Jam nepatiko spaudyti mygtukus.
BANDOMASIS PAVYZDYS
Nutupiant vos neįvyko katastrofa. Bentlis žinojo, kad sunkus krovinys ant pečių trikdo judesių koordinaciją. Tačiau jis nenumanė, kaip rimtai ji sutrikusi, kol atėjo kritiškas momentas, kai jis paspaudė ne tą mygtuką. Zvaigždėlaivis lyg akmuo pasileido žemyn. Kai paskutinę akimirką Bentlis per stebuklą jį suvaldė, jis jau buvo išrausęs lygumoje juodą duobę. Zvaigždėlaivis atsitrenkė į dirvą, susverdėjo ir sustojo, o Bentliui staiga pasidarė bloga.
Pirmąkart istorijoje žmogus nusileido į Telso IV planetą.
Pirmiausia Bentlis išgėrė geroką dozę škotiško viski, kurio buvo gavęs grynai medicinos reikalams.
Išlenkęs viski, Bentlis įjungė siųstuvą. Miniatiūrinį imtuvą jis turėjo ausyje, — dėl to ją baisiai niežėjo, — o mikrofoną chirurgas buvo įmontavęs gerklėje. Portatyvinė hipererdvinių ryšių sistema buvo nustatoma automatiškai, ir tikra laimė, nes Bentlis visai nenutuokė, kaip sugauti tokį siaurą radijo spindulį, taip baisiai nutolusį nuo šaltinio.
— Viskas gerai, — pranešė jis per radiją profesoriui Sligertui. — Planeta Žemės tipo, kaip jau žinoma iš žvalgų ataskaitos. Laivas sveikutėlis. Malonu pranešti, kad nutūpdamas nenusisukau sprando.
— Na, žinoma, — atsiliepė profesorius Sligertas; jo balsas, silpno siųstuvo sudarkytas, atrodė aukštas ir neiš— raiškus.
— O „Pratektas”? Kaip jaučiatės jame? Pripratote?
Bentlis atsakė:
— Nė kiek. Kaip ir anksčiau, jaučiuosi taip, lyg man ant kaklo girnapusė būtų pakabinta.
— Nieko, prisitaikysite, — užtikrino jį profesorius Sligertas. — Na ką gi; institutas sveikina jus, o vyriausybė, man rodos, apdovanoja kažkokiu medaliu. Atminkite, dabar jūsų uždavinys — susibičiuliauti su aborigenais ir pagal išgales sudaryti su jais bent kokį prekybinį sandėrį. Svarbu sukurti precedentą. Ši planeta mums būtinai reikalinga, Bentli.
— Žinau.
— Linkiu sėkmės. Referuokite, kai tik pasitaikys patogi proga.
— Gerai, — pažadėjo Bentlis ir nutraukė transliaciją.
Jis pabandė atsistoti, bet iš karto nepavyko. Tada griebėsi gudrybės: nusitvėrė už rankenų, patogiai įtaisytų ties valdymo pultu. Tik dabar jis suprato, kiek daug pareikalauja nesvarumas iš žmogaus raumenų, ir apgailestavo, kad, taip ilgai skrisdamas iš Žemės, nereguliariai mankštinosi.
Bentlis buvo jaunas, aukštas — gerų šešių pėdų ūgio, — nerūpestingas ir tvirtai sudėtas. Žemėje jis svėrė daugiau kaip du šimtus svarų ir vaikščiojo grakščiai kaip atletas. Tačiau nuo pat pirmųjų skridimo akimirkų jį prislėgė dar septyniasdešimt1 trys svarai, visam laikui prikaustyti prie nugaros. Taip apkrautas jis slimpino kaip senas dramblys su labai ankštais batais.
Bentlis trūktelėjo pečiais, kuriuos veržė platūs plastmasiniai diržai, susiraukė ir nuėjo prie dešiniosios stebėjimo angos. Netoliese, už kokio pusmylio, buvo matyti kaimas; horizonte dūlavo rudos neaukštų namelių dėmės. Lyguma traukė link laivo kažkokie taškai. Matyt, kaimiečiai sumanė išsiaiškinti, koks čia keistas daiktas nukrito pas juos iš dangaus, svaidydamas ugnį ir šiurpiai kaukdamas.