Saimonas paklausė vieną moteriškę:
— O kai jus nužudo, ar taip ir liekate negyvos?
— Neklausinėk kvailysčių, — atsakė mergina.
— Bet juk šokas… Ji gūžtelėjo pečiais.
— Pasitaiko ir blogesnio darbo.
Saimonas jau norėjo paklausti, kas gali būti blogiau, bet tą akimirką šeimininkas, persisvėręs per barjerą, tarė jam į ausį:
— Klausyk, bičiuli. Pažiūrėk, ką aš čia turiu. Saimonas žvilgtelėjo už barjero ir išvydo miniatiūrinį kulkosvaidį.
— Stačiai už dyka, — tarė šeimininkas, — imk ir pyškink iš tomio. Gali išraižyti visą tirą, sukulti visą armatūrą, išvarpyti sienas. Čia keturiasdešimt penkto kalibro kulkelės, bičiuli, o jau atatranka — lyg asilo spyris. Kas šaudo iš tomio, tas iš tiesų šaudo.
— Neįdomu, — lyg kirviu nukirto Saimonas.
— Aš surasčiau vieną kitą granatą, — tarė šeimininkas. — Skeveldrinę. Tu galėtum…
— Ne!
— Jei nepagailėsi pinigų, — tarė šeimininkas, — gali patiesti ir mane, kad tik nori, nors aš niekada nepamanyčiau. Na kaip?
— Ne! Jokiu būdu! Tatai šlykštu!
Šeimininkas pažvelgė į jį nematančiomis akimis.
— Nenusiteikęs? Okei. Mano šaudykla veikia ištisą parą. Užsuk kitąkart, vyruti.
— Niekuomet! — atsakė Saimonas išeidamas.
— Lauksime tavęs, mielasis! — šūktelėjo jam Įkandin viena moteriškė.
Priėjęs prie kiosko, Saimonas užsisakė stiklinaitę kokakolos.
Jis pastebėjo, kad dreba rankos. Įtempęs valią, nuslopino tą virpulį ir mažais gurkšneliais ėmė siurbčioti gaivinantį skystį. Jis priminė sau, kad negalima Žemei taikyti savo mato. Jei Žemėje vieniems žmonėms patinka žudyti kitus, o aukos duodasi žudomos, kodėl kažkas turi prieštarauti?
O gal vis dėlto turi?
Jo mintis sutrikdė balsas prie pat ausies:
— Ei, vaikine!
Atsigręžęs Saimonas išvydo priešais save raukšlėtą neramių akučių žmogelį su didoku, tarsi ne savo, apsiaustu.
— Ne vietinis? — paklausė žmogelis.
— Ne, — atsakė Saimonas. — O iš ko pažinai?
— Iš batų. Aš visada žiūriu į batus. Kaip tau patinka mūsų planeta?
— Ji kažkokia… pakrikusi, — atsargiai tarė Saimonas. — Noriu pasakyti, kad nesitikėjau… na kaip čia…
— Žinoma, — tarė žmogelis. — Tu idealistas. Matau, vos užmetęs akį. Gana tik pažvelgti į tavo dorą veidą. Tu atskridai į Žemę tam tikru tikslu. Taip ar ne?
Saimonas linktelėjo. Žmogelis kalbėjo toliau:
— Žinau, bičiuli, koks tavo tikslas. Tu ieškai karo, kuris pasaulį geresnį padarytų, ir neapsirikai pas mus pataikęs. Čia visada vyksta šeši stambūs karai, ir nė viename nereikia ilgai laukti generolo laipsnio.
— Deja, aš…
— Šiuo metu, — įtaigiai dėstė žmogelis, — engiamieji Peru darbininkai grumiasi žūtbūtinėje kovoje su pūvančia parsidavėlių monarchija. Vienas žmogus gali nulemti kovą. Ir tu, mano bičiuli, gali tapti tuo žmogumi! Tu padėsi laimėti socialistams!
Pastebėjęs Saimono miną, žmogelis skubiai pridūrė:
— Bet daug ką galima pasakyti ir apsišvietusios aristokratijos naudai. Senam ir išmintingam Peru karaliui (ka— raliui-filosofui giliausia, platoniškąja žodžio prasme) labai praverstų tavo pagalba. Menkutė jo kariuomenė, susidedanti iš mokslininkų, idealistų, šveicarų gvardijos, karūnos riterių ir karališkųjų valstiečių, vos vos laikosi, puolama sąmokslininkų socialistų, kuriuos kursto užsienio valstybės. Ir štai vienui vienas žmogus…
— Neįdomu, — tarė Saimonas.
— Kinijoje anarchistai…
— Ne!
— Gal tu labiau norėtum prisijungti prie komunistų Velse? Ar prie Japonijos kapitalistų? O gal pritaptum prie kokio smulkaus susibūrimo — feminisčių, sausojo įstatymo šalininkų arba piniguočių partijos? Galima suorganizuoti.
— Karas man nereikalingas, — atsakė Saimonas.
— Už tai niekas tavęs nesmerks, — kaip užsuktas ėmė linksėti žmogelis. — Karas — tai pragaras. Vadinasi, tu atvykai į Zemę dėl meilės.
— Iš kur žinai? — nustebo Saimonas.
Žmogelis kukliai nusišypsojo.
— Karas ir meilė, — tarė jis. — Žemėje tai du pagrindiniai prekybos objektai. Nuo neatmenamų laikų pardavinėjame juos milžiniškais kiekiais.
— Ar labai sunku rasti meilę? — paklausė Saimonas.
— Paėjėk du kvartalus centro link, — dalykiškai atsakė žmogelis. — Rasi užsimerkęs. Pasakysi, kad tave atsiuntė Džo.
— Bet juk tai neįmanoma! Negi šiaip sau įeisi ir…
— Ką tu išmanai apie meilę? — paklausė Džo.
— Nieko.
— Na, o mes čia dantį praėdę.
— Aš žinau, kas rašoma knygose, — nepasidavė Saimonas. — Aistra padūkusioje mėnesienoje…
— Na, žinoma, ir kūnai tamsioje jūros pakrantėje, apsvaigę nuo meilės ir apkurtę nuo bangų mūšos šniokštimo.
— Tu irgi skaitei tą knygą?
— Kokia ten knyga! Paprasčiausia reklaminė brošiūra. Na, man metas. Du kvartalai centro link. Rasi užsimerkęs.
Ir, maloniai linktelėjęs, Džo dingo minioje.
Saimonas baigė gerti koka-kolą ir iš lėto patraukė Brodvėjumi. Nuo sunkių minčių jam ant kaktos iššoko gyslos, tačiau jis nusprendė neskubėti su išvadomis.
Pasiekęs 44-ąją gatvę, jis išvydo didžiules, skaisčiai žėrinčias neonines raides:
„MEILĖ INKORPOREITED”
Mažesnės neoninės raidės skelbė: „Veikia visą parą!”
O po jomis: „Lipti į antrąjį aukštą”.
Saimonas susiraukė, nes jam toptelėjo baisus įtarimas.
Bet vis dėlto jis užlipo laiptais į nediduką, skoningai apstatytą laukiamąjį. Iš ten ilgu koridorium nuėjo į nurodytą kambarį.
Kambaryje Saimonas rado gražų žilaplaukį vyrą, kuris pakilo nuo didžiulio rašomojo stalo jo pasitikti ir, paspaudęs ranką, tarė:
— Na, kas gero pas jus Kazangoje?
— Iš ko sprendžiate, kad aš kazangiškis?
— Iš marškinių. Aš visada pastebiu marškinius. Vadinuosi misteris Teitas. Esu čia tam, kad kiek galėdamas jums patarnaučiau. Jūs…
— Saimonas. Alfredas Saimonas.
— Prašom sėstis, misteri Saimonai. Rūkote? Gal išger— tumėt? Jūs nesigailėsite, sere, kad kreipėtės į mus. Mes — seniausia firma, aprūpinanti meile, ir gerokai stambesnė, negu mūsų didžiausias konkurentas—„Aistra anlimi— ted”. Be to, pas mus kur kas pigiau ir prekė geresnė. Leiskite paklausti, kaip sužinojote apie mus? Perskaitėte didžiulį skelbimą „Taimze”? O gal…
— Mane atsiuntė Džo, — nutraukė jo žodžius Saimonas.
— Aktyvus agentas, — tarė misteris Teitas su dviprasmiška mina. — Na ką gi, sere, man atrodo, kad nėra ko ilgai delsti. Jūs atvykote iš tolimų kraštų, ieškodamas meilės, ir jau ką-ne-ką, o meilę jūs gausite. — Jis norėjo paspausti mygtuką rašomajame stale, bet Saimonas jį sulaikė:
— Nenorėčiau pasirodyti nemandagus ir taip toliau, bet…
— Klausau jūsų, — atsiliepė misteris Teitas, drąsinamai šypsodamasis.
— Negaliu suprasti, — smarkiai paraudęs, išdrožė Saimonas; jo kaktą nusėjo prakaito lašeliai. — Matyt, ne ten pakliuvau. Ne todėl atkeliavau į Zemę, kad paprasčiausiai… Argi jūs iš tiesų pardavinėjate meilę? Viską galite pardavinėti, tiktai ne meilę! Vadinasi, čia netikra meilė, taip?
— Na ką jūs! — Iš nustebimo misteris Teitas net kilstelėjo nuo kėdės. — Tas ir svarbiausia! Seksą gali nusipirkti kiekvienas. O viešpatie, juk tai pigiausias daiktas Visatoje, išskyrus žmogaus gyvybę. Bet meilė — retenybė, mei— lė — ypatingas dalykas, meilę gali rasti tiktai Žemėje. Jūs skaitėte mūsų brošiūrą?