— Tiek to, — tarė Bentlis, tiesindamas pečius po plačiais plastmasiniais diržais. — Jau kaip nors priprasiu prie jo.
Tačiau jis taip ir nepriprato. Žmogus negali priprasti, kai jam ant nugaros užversta septyniasdešimt trijų svarų girnapusė.
Telšiečiai niekaip negalėjo suvokti, kas tasai atėjūnas. Jie ginčijosi tarpusavyje keletą minučių, o Bentlis visą tą laiką stengėsi šypsotis. Pagaliau vienas telsietis išėjo į priekį. Jis buvo kur kas aukštesnis už kitus ir dėvėjo ypatingą galvos papuošalą iš stiklo, kaulo ir ryškiai išmarginto medžio gabaliukų.
— Broliai, — tarė telsietis, — čia esama nelabojo, kurį aš, Rinekas, jaučiu.
Į priekį išėjo kitas telsietis, taip pat pasipuošęs galvą.
— Dvasių kertėtojui nepriderėjo kalbėti apie tokius dalykus.
— Teisybę sakai, — sutiko Rinekas. — Nedera balsiai kalbėti apie nelabąjį jo akyse, nes nuo to jis stiprėja.
Tačiau juk tam ir yra kerėtojai, kad laiku pastebėtų piktąsias dvasias ir jas sunaikintų. Mūsų pareiga, — nepaisant pavojų, tęsti nelengvą darbą.
Tada nuo minios atsiskyrė dar keletas žmonių su ypatingais galvos papuošalais — taip pat, matyt, dvasių kerėtojai. Bentlis suprato, kad čia Telso žyniai arba šamanai. Veikiausiai savo rankose jie buvo sutelkę ne tik dvasinę valdžią, bet ir geroką dalį politinės.
— Nemanau, kad čia būtų nelabasis, — pareiškė jaunas ir pažiūrėti linksmas kerėtojas, kurį kiti vadino Guaskliu.
— O kas gi kitas? Vien pažvelgus, matyti.
— Išorė nieko nesako; tatai žinoma dar nuo tada, kai geroji dvasia Agutas M Kandis pasirodė panaši…
— Nereikia pamokslų, Guaskli. Lalando pasakėčias visi žino. Reikia nuspręsti, ar mes galime rizikuoti.
Guasklis, atsigręžęs į Bentlį, rimtai paklausė:
— Tu piktoji dvasia?
— Ne, — atsakė Bentlis. Pradžioje jis suglumo, matydamas, kaip labai telšiečiai domisi jo dvasine esme. Netgi neklausia, iš kur, kaip ir kodėl jis atvyko. Bet, teisybę sakant, tatai ne taip jau sunku paaiškinti. Jei, viešpataujant religiniam fanatizmui, Žemėje būtų pasirodęs ateivis iš kito pasaulio, jį, tur būt, pirmiausia kas nors būtų paklausęs: „Kas tave sukūrė — dievas ar velnias?”
— Jis tvirtina nesąs piktoji dvasia, — tarė Guasklis.
— Iš kur jis žino?
— Jei nežino jis, tai kas gi žino?
— Kartą didžioji dvasia G-talis padovanojo kažkokiam išminčiui tris kdalius ir pasakė…
Ir taip toliau. Amunicijos slegiamam Bentliui kojos linko. Lingvascenas jau nebespėjo gaudyti šaižių šauksmų audringame teologiniame dispute. Buvo aišku, kad Bentlio likimas priklauso nuo kelių ginčijamų teiginių, kurių nė vieno kerėtojai nenorėjo svarstyti, kadangi jau pati šneka apie piktąsias dvasias pavojinga.
Viskas dar labiau susipainiojo, kai dėl koncepcijos apie piktosios dvasios sugebėjimą bet kur prasiskverbti įvyko skilimas. Vienoje stovykloje buvo jaunieji dvasių kerėtojai, kitoje — seniausieji. Kiekviena frakcija kaltino kitą, kad ji — didžiausia eretike, tačiau Bentlis niekaip nesuvokė, kas ką tiki ir koks aiškinimas jam naudingas.
Viršum žole apaugusios lygumos leidosi saulė, o aistros vis dar nebuvo nurimusios. Bet šit staiga ir netikėtai dvasių kerėtojai susitarė, nors Bentlis nesuprato, kodėl ir kokiu pagrindu.
Į priekį išėjo Guasklis, kaip jaunesniųjų kerėtojų atstovas.
— Ateivi, — paskelbė jis, — mes nusprendėme nežudyti tavęs.
Bentlis vos susivaldė nenusišypsojęs. Visai kaip primityvūs žmonės — dovanoja gyvybę tokiai būtybei, kuriai vis tiek nieko negali padaryti!
— Bent pradžioje, — skubiai pasitaisė Guasklis, pajutęs rūškanus Rineko ir kitų vyresniųjų kerėtojų žvilgsnius. — Viskas priklausys tik nuo tavęs. Dabar mes eisime į kaimą, atliksime ten nusivalymo apeigas ir iškelsime puotą. Paskui įšventinsime tave į kerėtojų luomą. Jokia šėtono išpera negali tapti dvasių kerėtoju — tatai griežčiausiai draudžiama. Taigi mes iš karto pažinsime, kas tu iš tikrųjų esi.
— Didžiai dėkingas, — pompastiškai atsakė Bentlis.
— Bet jeigu tu piktoji dvasia, mes privalome tave sunaikinti. O kas privaloma, tas ir įvykdoma!
Visi pritarė šiai kalbai sveikinimo šūksniais ir tučtuojau patraukė į kaimą, kuris buvo už kokios mylios. Dabar, kai Bentlis gavo pilietybę, nors ir su bandomuoju laiku, čiabuviai pasidarė baisiausiai draugiški. Eidami jie nuoširdžiai plepėjo su juo apie derlių, sausras ir bado metus.
Svyruodamas nuo sunkios aprangos, Bentlis vos vilkosi drauge su čiabuviais, bet jo širdis džiūgavo. Jau kad pavyko, tai pavyko! Įšventintas jis turės nepaprastų galimybių. Jis pririnks antropologinių žinių, užmegs prekybą, paruoš kelią būsimai Telso IV pažangai.
Iš jo reikalaujama nedaug ko: įšventinant atlikti bandymus, ir viskas. Na irf žinoma, nesiduoti nužudomam, prisiminė jis šypsodamasis.
Nors leipk juokais, kaip tie dvasių kerėtojai įsitikinę, kad gali jį nudaigoti.
Kaime buvo dvi dešimtys ratu sustatytų trobelių. Trobelės nudrėbtos iš molio ir dengtos šiaudais; prie kiekvienos— darželis, o kai kur — aptvarėliai gyvuliams, panašiems į karves ir kiaules. Tarp trobelių zujo kažkokie ža— liakailiai žvėrys; telšiečiai elgėsi su jais švelniai, kaip su šunyčiais. Zole apžėlęs rato centras atstojo aikštę. Čia buvo bendras šulinys, čia pat išsiteko altoriai, kur buvo garbinami visokie dievai ir velniai. Aikštėje buvo šviesu — degė didžiulis laužas, ir čiabuvės moterys ruošėsi pokyliui.
Linkdamas nuo sunkaus nepakeičiamojo „Protekto”, Bentlis atėjo į puotą vos gyvas. Jis laimingas susmuko ant žemės drauge su kaimiečiais, ir šventė prasidėjo.
Pradžioje čiabuvės pašoko svečiui sveikinimo šokį. Tai buvo gražus reginys: laužo šviesoje blykčiojo oranžinė jų oda, visos kaip viena švelniai lankstė uodegas. Paskui prie Bentlio prisiartino kaimo seniūnas Okcipas, laikydamas rankose sklidiną taurę.
— Ateivi, — tarė Okcipas, — tu atvykai iš tolimosios Žemės, tavo papročiai — ne mūsų papročiai. Ir vis dėlto su-, sibroliaukime! Paragauk šio gėrimo, idant sutvirtėtų brolybės saitai, paragauk vardan to, kas šventa.
Ir, žemai nusilenkęs, jis padavė taurę Bentliui.
Tatai buvo svarbi akimirka, vienas iš tų kritiškų momentų, kurie gali visiems laikams sustiprinti dviejų rasių draugystę arba paversti jas mirtinais priešais. Bet Bentlis negalėjo juo pasinaudoti. Kuo taktiškiau jis atstūmė simbolinį gėrimą.
— Bet jis juk išvalytas! — sušuko Okcipas.
Bentlis paaiškino, kad jo genties tabu neleidžia vartoti jokių gėrimų, tik savuosius. Okcipas nesupranta, kad skirtingų žmonių skirtingi dietiniai poreikiai. Pavyzdžiui, nurodė Bentlis, galimas daiktas, kad Teise IV į būtinų gyvybei medžiagų sudėtį įeinąs strichninas. Jis nepasakė, kad, girdi, net jeigu jis ir norėtų išbandyti laimę, „Pratektas” niekada to neleistų. Vis dėlto čiabuviai nusigando, kad svečias atsisakė. Dvasių kerėtojai skubiai pasitarė. Prie Bentlio priėjo Rinekas ir atsisėdo šalimais.
— Sakyk, — paklausė Rinekas patylėjęs, — ką tu galvoji apie nelabąjį?
— Nelabasis — tai negerai, — iškilmingai atsakė Bentlis.
— Aha! — Dvasių kerėtojas svarstė šį pareiškimą, nervingai bilsnodamas uodega į žolę. Zaliakailis žvėrelis (pasirodė, kad jis vadinasi mobaka) sumanė pažaisti ta uodega. Rinekas nuvijo žvėrelį šalin ir pakartojo:
— Vadinasi, tu nemyli nelabojo?
— Ne.
— Ir neleisi jam veikti arti savęs?
— Nieku gyvu, — atsakė Bentlis, stengdamasis nežiovauti. Jį ėmė varginti gudragalviški dvasių kerėtojo klausimai.