— Taigi tu neatsisakysi priimti paveldėtos šventosios ieties, kurią Kranas K-Le išnešė iš Mažųjų Dievų buveinės. Tą, kuris ja užsimos, aplankys palaima.
— Mielai priimsiu tą ietį, — tarė Bentlis, kuriam merkėsi akys. Jis vylėsi, kad čia bus paskutinė šio vakaro ceremonija.
Rinekas patenkintas kažką burbtelėjo ir pasitraukė.
Moterų šokiai baigėsi. Dvasių kerėtojai giliais, jaudinančiais balsais užtraukė monotonišką giesmę. Laužo liepsna smarkiai tvykstelėjo į viršų.
Priekin išėjo Guasklis. Dabar jo veidas buvo išmargintas juodais ir baltais ruoželiais. Jis nešė senovinę juodmedžio ietį su apdailinto vulkaninio stiklo antgaliu. Ietis visa buvo įmantriai, nors ir primityviai, išraižyta.
Laikydamas rankoje ietį, Guasklis tarė:
— O ateivi iš dangaus, priimk iš mūsų šventąją ietį! Kranas K-Le dovanojo ją mūsų protėviui Trinui, suteikė iečiai magišką galią ir liepė jai būti gėrio dvasių indu. Nelabasis nepakenčia šios ieties! Tad paimk ją drauge su mūsų laiminimais.
Bentlis sunkiai atsistojo. Jis suprato, kokią reikšmę turi toks ritualas. Priėmus ietį, galutinai dings abejonės dėl jo spiritualinio statuso. Jis pagarbiai nulenkė galvą.
Guasklis priėjo prie jof atkišo ietį ir…
Braškėdamas ėmė veikti „Pratektas”. Kaip ir daugelis didžiųjų išradimų, jis veikė prastai. Kai skaičiavimo mazgas priimdavo tikro arba galimo pavojaus signalą, „Pratektas” sudarydavo aplink operatorių apsauginį jėgos lauką. Tas laukas neleisdavo operatoriaus sužeisti, nes buvo absoliučiai nelaidus. Bet kur čia išvengsi nesmagumų!
Jeigu Bentlis būtų turėjęs silpną širdį, „Pratektas”, ko gero, būtų jį užmušęs, nes, elektroninių impulsų skatinamas, jis veikdavo staigiai, nepaprastai galingai ir triukšmingai. Vieną akimirksnį Bentlis stovėjo prie didelio laužo ir siekė šventosios ieties. Kitą akimirksnį jis atsidūrė tamsoje, Kaip paprastai, jis pasijuto taip, lyg būtų katapultavęs į priplėkusią, tamsią kamarėlę, kurios guminės sienos spaudžia jį iš visų pusių. Jis prakeikė pernelyg didelį mechanizmo efektyvumą. Ietis negrėsė gyvybei, ji buvo svarbių apeigų dalis. Tačiau „Pratektas”, suvokiąs viską tiesiogiai, traktavo ją kaip potencialų pavojų.
Ir štai dabar tamsoje Bentlis stengėsi užčiuopti mygtuką, išjungiantį lauką. Kaip paprastai, veikiant jėgos laukui, sutriko judesių koordinacija — kaskart, panaudojus,Pratektą”, judesiai darėsi vis netikresni. Jis atsargiai apgraibė savo krūtinę ten, kur turėjo būti mygtukas, bet tasai išsprūdo iš savo vietos ir atsirado po dešine pažastimi. Pagaliau jis išjungė lauką.
Iškilmės suiro. Čiabuviai susibūrė į krūvą ir stovėjo, įtempę uodegas, atstatę ginklus, pasiruošę gintis. Guasklis, atsidūręs lauko veikimo sferoje, buvo nublokštas dvidešimt pėdų į šoną ir dabar iš lėto kėlėsi nuo žemės. Kerėtojai liūdnai užtraukė apsivalymo giesmę, kad apsigintų nuo piktųjų dvasių. Ir labai norėdamas, Bentlis negalėjo jų pasmerkti.
Kai „Pratekto” apsauginis laukas ima veikti, jis pavirsta nepermatomu, juodu, kokių trijų metrų diametro rutuliu. Jeigu kas nors į jį smogs, jis nublokš įžeidėją su jėga, kuri lygi smūgio jėgai. To rutulio paviršiuje tolydžio atsiranda, skrieja, raizgosi ir dingsta baltos linijos. O sukantis pasigirsta šaiži, šiurpi dejonė.
Apskritai, vargu ar galėjai viltis tokiu reginiu laimėsiąs primityvių ir prietaringų būtybių pasitikėjimą.
— Atleiskite, — silpnai šypsodamasis, tarė Bentlis. Ką daugiau bepasakysi.
Atšlubčiojo Guasklis, bet sustojo kiek atokiau.
— Tu negali priimti šventosios ieties, — konstatavo jis.
— Na, ne visai taip, — gynėsi Bentlis. — Tik… žodžiu, aš turiu apsauginį mechanizmą, tokį lyg ir skydą, supranti? Jis nemėgsta iečių. Ar negalėtum pasiūlyti man, sakysim, švento arbūzo?
— Nebūk juokingas, — atsakė Guasklis. — Kur girdėta — Šventas arbūzas?
— Gal ir tavo teisybė. Bet prašom patikėti mano žodžiu— aš nesu piktoji dvasia. Tikrai nesu. Tik ietis man tabu.
Dvasių kerėtojai ėmė tarškėti taip greitai, kad lingvascenas nespėjo versti. Jis pagaudavo tik atskirus žodžius— „piktoji dvasia”, „sunaikinti”, „nusivalymas”. Bentlis nusprendė, kad prognozė lyg ir ne perdaug palanki.
Po pasitarimo Guasklis priėjo prie jo ir pranešė:
— Kai kas mano, kad tave reikia nudėti tuoj pat, kol dar neužtraukei kaimui didelių negandų. Tačiau aš pasakiau jiems, kad negalima tavęs kaltinti, jog turi tiek daug tabu. Mes melsimės už tave visą naktį. Gal būt, kitą rytą paaiškės, kad gali įsišventinti.
Bentlis padėkojo. Čiabuviai palydėjo jį iki trobelės, o paskui nepaprastai greit atsisveikino. Kaime įsiviešpatavo kraupi tyla; nuo savo slenksčio Bentlis matė, kaip čiabuviai būriuojasi ir, slapčia žvilgčiodami į jo pusę, rimtai kalbasi.
Biauri dviejų rasių bendradarbiavimo pradžia.
Bentlis nedelsdamas susisiekė su profesorium Sligertu ir papasakojo, kas nutiko.
— Nepasisekė, — tarė profesorius. — Bet visiems žinoma, kad pirmykščiai žmonės linkę į išdavystę. Galimas daiktas, kad ietis buvo ne įteikti skirta, o būtų patarnavus kaip žmogžudystės įrankis. Jūs būtumėt gavęs ietį tiesiogine to žodžio prasme.
— Aš nė kiek neabejoju, kad jie taip daryti neketino, — spyrėsi Bentlis. — Pagaliau juk reikia kada nors tikėti žmonėmis.
— Ne tada, kai atsakote už įrengimus, atsiėjusius milijardus dolerių.
— Bet juk aš nieko negaliu padaryti! — sušuko Bentlis. — Negi jūs nesuprantate? Jie jau žiūri į mane įtariai. Paaiškėjo, kad aš negaliu priimti šventosios ieties. Tatai reiškia, kad aš veikiausiai piktoji dvasia. Kas gi bus, jei rytoj negalėsiu priimti šventimų? Sakysim, kokiam nors mulkiui šaus į galvą pasirakinėti peiliu dantis, ir „Pratektas” mane „išgelbės”? Visai dings palankus įspūdis, kurį pradžioje sudariau.
— Gerą valią galima atstatyti, — pamokomai tarė profesorius Sligertas. — O va milijardinius įrengimus…
— Gali išgelbėti kita ekspedicija. Klausykite, profesoriau, atsižvelkite į mano padėtį. Nejaugi niekaip negalima šito daikto valdyti rankomis?
— Nieku gyvu, — atsakė Sligertas. — Kitaip nueitų niekais mechanizmo paskirtis. Galima ir visai jo neužsidėti, jeigu jūs ketinate pasikliauti savo refleksais, o ne elektroniniais impulsais.
— Tada paaiškinkite, kaip jis nuimamas.
— Tinka tas pat argumentas — jūs galite atsidurti pavojuje.
— Bet klausykite, — užprotestavo Bentlis, — mane pasirinkote kaip įgudusį tyrinėtoją. Man juk čia geriau matyti; Aš susipažinęs su čionykštėmis sąlygomis. Papasakokite, kaip nusiimti „Pratektą”.
— Ne! „Pratektas” turi atlikti visą lauko bandymų kompleksą. Be to, mes norime, kad jūs grįžtumėt gyvas ir sveikas.
— Čia jau kas kita, — tarė Bentlis. — Beje, šif; žmonės lyg ir neabejoja, kad gali mane nužudyti.
— Primityviosios gentys visada pervertina savo jėgos, ginklo ir magijos galybę.
— Žinau, žinau. Bet ar jūs visiškai įsitikinęs, kad jie negali prasiskverbti pro lauką? Sakysim, nuodais?
— Niekas negali prasiskverbti pro lauką, — kantriai atsakė Sligertas, — net saulės spinduliai. Net gama-spindu— liai. Jūs nešiojatės neprieinamą tvirtovę, misteri Bentli. Argi taip sunku nors truputį manim pasikliauti?
— Pirmuosius modelius labai dažnai dar reikia patobulinti, — burbtelėjo Bentlis. — Bet lai bus, kaip jūs norite. O gal vis dėlto pasakysite, kaip jis nuimamas, tik dėl visa ko, jei kas nors bus ne taip?
— Pageidaujama, kad jūs apie tai nebeklausinėtumėt, misteri Bentli. Jus pasirinkome, norėdami galutinai atlikti lauko bandymus. Kaip tik tą ir turėkite prieš akis.