Kai Bentlis baigė transliaciją, buvo jau visai sutemę, ir kaimiečiai suėjo į savo trobeles. Laužai blėso, buvo girdėti laukinių gyvūnų balsai.
Tą akimirką Bentlis pajuto gūdžią vienatvę ir maudžiantį tėvynės ilgesį.
Jis buvo taip pavargęs, kad vos neprarado sąmonės, bet vis dėlto prisivertė suvalgyti kažkokių koncentratų ir išgerti truputį vandens. Paskui nusisegė krepšelį su instrumentais, radiją ir gertuvę, beviltiškai patimpčiojo „Pratektą” ir nuėjo gulti.
VOs jis užsnūdo, ėmė veikti „Pratektas”, ir taip smarkiai, kad vos neišnarino jam kaklo slankstelio.
Jis ėmė tingiai grabaliotis, ieškodamas mygtuko, rado jį kažkur ant pilvo ir išjungė lauką.
Trobelė buvo tokia, kaip ir visos kitos. Jis nepastebėjo, kad iš kur nors grėstų pavojus.
Ar „Pratektas” netenka realybės jausmo, nusistebėjo jis, o gal koks nors telsietis pro langelį mėgino jį persmeigti ietimi?
Tuomet Bentlis pamatė jauniklį mobakiuką, kuris dūmė kiek įkerta, net dulkės rūko.
Žvėrelis, tur būt, norėjo sušilti, pamanė Bentlis. Bet, žinoma, čia pašalinis kūnas. Budrusis „Pratektas” negalėjo pražiopsoti tokio pavojaus.
Bentlis vėl užmigo ir tuoj pat susapnavo, kad jis uždarytas kalėjimo kameroje iš ryškiai raudonos akytos gumos. Jis bando nustumti sienas vis toliau, toliau, toliau, bet tos nepasiduoda, o kai jis, bejėgis, liaujasi stūmęs, — sienos švelniai sugrąžina jį į kameros centrą. Tatai kartojasi ir kartojasi, kol jis pajunta smūgį į nugarą ir atsibunda juodame apsauginiame lauke.
Šį kartą buvo tikrai sunku rasti mygtuką. Jis žūt būt stengėsi jį užčiuopti, kol pradėjo dusti nuo slopaus oro. Jį pagavo siaubas. Pagaliau jis rado mygtuką pasmakrėje, išjungė lauką ir, vos laikydamasis ant kojų, įniko ieškoti, kas čia jį vėl puola.
Ieškota ne veltui. Nuo stogo atitrūko šiaudelis ir jau buvo bekrintąs ant jo. Ką čia kalbėti, „Protektas” to nepakentė.
— Tegu tave bala! — balsiai sudejavo Bentlis. — Nors kartą būk protingas!
Tačiau jis jautėsi taip nuilsęs, kad jam, teisybę sakant, niekas neberūpėjo Laimė, tą naktį atakų nebepasitaikė.
Rytą į Bentlio trobelę užėjo Guasklis Jis atrodė labai iškilmingas ir drauge sumišęs.
— Naktį iš tavo trobelės sklido didelis triukšmas, — tarė dvasių kerėtojas. — Tokios beviltiškos aimanos, tarsi tu būtum grūmęsis su velniu.
— Aš visada neramiai miegu, — paaiškino Bentlis.
Guasklis nusišypsojo, suprasdamas juokus.
— Mano drauge, ar meldeisi naktį, kad būtum tyras ir išsivaduotum iš piktosios dvasios?
— Kaipgi, meldžiausi.
— O ar buvo tavo malda išklausyta?
— Buvo, — su viltimi atsakė Bentlis. — Arti manęs nebeliko nelabojo. Nė padujų.
Guasklis vis dar abejojo.
— Bet ar turi teisę šitaip tvirtinti, visai nesvyruodamas? Gal tau geriau taikiai pasitraukti iš mūsų tarpo. Jei tavęs negalima įšventinti, tai teks tave sunaikinti…
— Dėl to būk ramus, — pareiškė Bentlis. — Pradėkim.
— Labai gerai, — tarė Guasklis, ir jie drauge išėjo iš trobelės.
Įšventinti jį turėjo priešais didelį laužą kaimo aikštėje. Dar naktį į visas puses buvo išsiuntinėti šaukliai, tad aikštėje susirinko dvasių kerėtojai iš daugelio kaimų. Kai kurie sukorė dvidešimt mylių, norėdami dalyvauti apeigose ir savo akimis pamatyti svetimšalį. Iškilmingai griaudė ritualinis būgnas, ištrauktas iš slaptos saugyklos. Kaimiečiai žiūrėjo, plepėjo tarpusavy, juokėsi. Tačiau Bentlis pajuto, kad minia suirzusi ir įsitempusi, tik valdosi.
Šokiai sekė vienas po kito. Kai prasidėjo paskutinė figūra, Bentlis nervingai krūptelėjo, nes pagrindinis šokėjas ėmė mojuoti virš galvos vėzdu. Šokio sūkuryje jis artėjo prie Bentlio — vis arčiau ir arčiau… Jau jis už kelių pėdų, o stikliukų prismaigstytas vėzdas akinte akina.
Kaimiečiai spoksojo į jį lyg užburti. Bentlis užsimerkė, tikėdamasis, kad jėgos laukas bematant nugrims į tamsą.
Tačiau šokėjas pagaliau atsitraukė, ir šokis baigėsi šūkaujant patenkintiems kaimiečiams.
Žodžio paprašė Guasklis. Bentlis net lengviau atsiduso, supratęs, kad įšventinimo apeigos pasibaigė.
— O broliai, — tarė Guasklis, — svetimšalis, norėdamas tapti mūsų broliu, įveikė didelę tuštumą. Daug kuo jis keistas, — .ir jį gaubia lyg ir koks blogis. Ir vis dėlto jo geros valios nenuneigsi. Niekas neabejoja, kad iš esmės jis doras ir kilnus. Šitaip įšventindami, mes apvalome jį nuo piktosios dvasios ir priimame į savo tarpą.
Kapų tyloje Guasklis priėjo prie Bentlio.
— Nuo šiol, — tarė Guasklis, — tu esi dvasių kerėtojas ir iš tiesų mūsiškis. — Jis atkišo ranką.
Bentlis pajuto smarkiai tvaksint širdį. Nugalėjo! Priimtas! Jis tvirtai suspaudė atkištą Guasklio ranką.
Šiaip ar taip, norėjo suspausti. Tat ne visai pavyko, kadangi visuomet budrus „Pratektas” išgelbėjo jį nuo sąlyčio, kuriame, gal būt, glūdi pavojus.
— Prakeiktas idiotas! — suriaumojo Bentlis, greitai surado mygtuką ir išjungė lauką.
Jis tučtuojau suprato, kad neišvengs bėdos.
— Nelabasis! — pašėlusiai mojuodami ginklais, ėmė spiegti telšiečiai.
— Nelabasis! — sukliko dvasių kerėtojai.
Bentlis nusiminęs atsigręžė į Guasklį.
— Taip, — liūdnai tarė jaunasis kerėtojas, — tikra teisybė. Mes puoselėjome viltį, kad senovinės apeigos išvarys piktąją dvasią. Tačiau tai neįmanoma. Piktąją dvasią reikia sunaikinti! Nudekime velnią!
Į Bentlį buvo paleista iečių kruša. „Pratektas” ūmai sureagavo. Netrukus pasidarė aišku, kad padėtis be išeities. Keletą minučių Bentlis išbūdavo apsauginiame lauke, paskui jį išjungdavo. Telšiečiai, matydami, kad jis nenukentėjęs, vėl imdavo jį pulti, ir apsauga vėl staiga pradėdavo veikti.
Bentlis norėjo nueiti prie žvaigždėlaivio. Tačiau „Pratektas” nuolat įsijungdavo.. Šitaip vėžlindamas, mylią eisi mėnesį, o gal ir du, tad neverta nė bandyti. Jis palauks. Po kiek laiko puolėjai supras, kad negali jam pakenkti, ir dvi rasės pagaliau suras bendrą kalbą.;
Jis stengėsi atpalaiduoti raumenis lauko viduje, bet pasirodė, kad šis sumanymas tuščias. Jis buvo alkanas ir labai ištroškęs. Ir oras apsauginio lauko viduje pamažu darėsi vis tvankesnis.
Bentlis net krūptelėjo, prisiminęs, kad naktį pro apsauginį lauką nepateko oro. Suprantama, juk jis nelaidus. Jei nesigriebsi kokių priemonių, gali ir uždusti, Bentlis žinojo, kad ir stipriausia tvirtovė ilgai neištve ria, jeigu jos gynėjai badauja ar slopsta.
Jis karštai ėmė svarstyti. Ar ilgai telšiečiai puls? Juk anksčiau ar vėliau jie pavargs.
O jeigu ne?
Jis kentėjo, kiek galėdamas, kol oras visai nebetiko kvėpuoti, o paskui išjungė lauką. Telšiečiai susėdo ant žemės aplink ateivį. Degė laužai, ant kurių jie taisė valgį. Rinekas vangiai mestelėjo į jį ietį, ir laukas jau kelintą kartą įsijungė.
— Aha, — pamanė Bentlis, — suprato. Ketina numarinti mane badu.
Jis pabandė susikaupti tamsoje, bet kamarėlės sienos tarytum gniaužė jį. Jam prasidėjo klaustrofobija: juk oras, kuriuo jis kvėpavo, vėl darėsi tvankus.
Kiek pagalvojęs, jis išjungė lauką. Telšiečiai žvelgė į jį šaltai. Vienas iš jų griebėsi ieties.
— Palaukit! — sušuko Bentlis. Tuo pačiu metu jis įjungė raciją.
— Ko tau reikia? — paklausė Rinekas.
— Išklausykite mane! Kur tatai matyta — įvilioti mane į „Pratektą” kaip į spąstus?