— A? Kas darosi? — jo ausyse pasigirdo profesoriaus Sligerto balsas.
— Jūs, telšiečiai, žinote, — kimiu balsu gergždė Bentlis, — jūs žinote, kad mane galima sunaikinti, tolydžio skatinant „Pratektą” veikti. Aš negaliu jo išjungti! Aš negaliu iš jo ištrūkti.
— A-a! — tarė profesorius Sligertas. — Suprantu, kokia bėda. Ta-aip.
— Mums labai nemalonu, — atsiprašė Guasklis, — bet piktąją dvasią reikia sunaikinti.
— Žinoma, — beviltiškai tarė Bentlis, — betgi ne mane. Padėkite man, profesoriau!
— Iš tiesų neapsižiūrėjimas, — murmėjo profesorius Sligertas susimąstęs, — ir labai rimtas. Nors ir kaip keista, bet tokių atvejų, sėdėdamas laboratorijoje, nenumatysi.
Jie išaiškėja tiktai vykdant visą lauko bandymų programą. Vėlesniuose modeliuose šis trūkumas bus pašalintas.
— Puiku! Bet aš jau čionai! Kaip man nusiimti tą daiktą?
— Atleiskite man, — tarė Sligertas. — Patikėkit, aš visai nemaniau, kad šito prireiks. Teisybę sakant, aš taip sukonstravau šituos šarvus, kad jokiomis aplinkybėmis jų neatsikratytumėte.
— Ak, jūs, biaurybe..
— Prašau jus! — griežtai tarė Sligertas — Nepameskime galvos. Jeigu jūs ištversite kelis mėnesius, gal būt, pavyks…
— Neištversiu! Oro! Vandens!
— Ugnies! — išsiviepęs sušuko Rinekas. — Surakinsim velnią ugnimi!
Ir „Pratektas” spragtelėjęs įsijungė.
Baisioje tamsoje Bentlis stengėsi ko nuodugniau viską apgalvoti. Iš „Pratekto” teks pačiam kapanotis. Bet kaip? Instrumentų dėžutėje yra peilis. Ar galima perpiauti stiprius plastmasinius diržus? Be to neišsiversi!
Bet kas paskui? Net jeigu jis išeis iš savo tvirtovės, vis tiek iki laivo dar mylia. Jį, beginklį, nudobs pati pirmoji ietis. Juk čiabuviai iškilmingai prisiekė jį nužudyti, nes jis buvo neginčijamai apskelbtas piktąja dvasia.
Reikia bėgti, tatai vienintelis šansas išsigelbėti. Be to, geriau žūti nuo ieties, negu iš lėto dusti begalinėje tamsoje.
Bentlis išjungė lauką. Telšiečiai sukūrė aplink jį laužus, liepsnos siena atkirsdami kelią.
Jis pašėlusiai kirto į plastmasinį voratinklį. Peilis slystelėjo diržu, o Bentlis atsidūrė jėgos lauke.
Kai vėl iš jo išėjo, ugnies ratas buvo jau susijungęs. Telšiečiai atsargiai stūmė laužus arčiau priešo, mažindami to rato spindulį.
Bentliui visos blusos numirė. Kai tik laužai pakankamai priartės, „Protektas” įsijungs ir liks įsijungęs. Jam jau nepavyks išjungti lauko paspaudžiant mygtuką — pirmenybę turės tolydinio pavojaus signalas. Kol čiabuviai kursto ugnį, Bentlis bus uždarytas jėgos lauke kaip spąstuose.
O turint galvoje, kaip žiūri primityvūs žmonės į velnius, visai galimas daiktas, kad jie nepatingės deginti laužų šimtą, o gal ir du šimtus metų. Bentlis metė peilį, čiupo plastmasinį diržą žnyplėmis ir. perplėšė jį pusiau.
Paskui vėl nugrimzdo į apsauginį lauką.
Bentliui sukosi galva, iš nuovargio jis alpo ir spazmiš— kai gaudė burna dvokiantį orą. Vargais negalais jis suėmė save nagan. Dabar ne metas pasiduoti. Kitaip galas.
Jis surado mygtuką, paspaudė jį. Dabar laužai buvo jau visai arti. Į veidą tvoskė karštis. Jis piktai čekštelėjo žnyplėmis diržą ir pajuto, kad tasai nutrūko.
Jis išlėkė iš „Protekto” tą akimirką, kai laukas vėl įsijungė. Jį bloškė tiesiog į laužą. Tačiau jis iššoko iš liepsnos neapdegęs.
Kaimiečiai sušuko. Bentlis pasileido bėgti, bebėgdamas pametė lingvasceną, krepšį su instrumentais, raciją, mais— to koncentratus ir gertuvę. Kartą jis atsigęžė ir pamatė, kad telšiečiai jį vejasi.
Tačiau Bentlis bėgo kaip bėgęs. Pailsusi širdis, rodos, ims ir sudraskys krūtinę, o plaučiai subliukš ir nebeįkvėps oro. Bet laivas buvo jau visai arti, lyg draugiškas milžinas stūksojo plynoje lygumoje.
Jis tikrai suspės. Dar kokius dvidešimt metrų…
Priekyje šmėstelėjo kažkoks žalias daiktas. Tai buvo mobakiukas žaliu kailiu. Nerangus žvėrelis stengėsi pasprukti bėgliui iš kelio.
Bentlis pasuko į šalį, bijodamas jį sumindyti, ir, deja, per vėlai suprato, jog niekuomet nereikia pažeisti bėgimo ritmo. Po kojom pasipynė kažkoks akmuo, ir jis pargriuvo.
Užpakaly trepeno artėjantys telšiečiai, ir Bentlis sunkiai kilstelėjo ant vieno kelio. Tada kažkas paleido į jį vėzdą ir pataikė tiesiai kakton.
— Ar guai dril? — iš tolo paklausė kažkas nesuprantama kalba. Bentlis prasimerkė ir pamatė prie jo palinkusį Guasklį. Jis vėl buvo kaime, trobelėje. Nuo slenksčio jį stebėjo keli ginkluoti dvasių kerėtojai.
— Ar dril? — pakartojo savo klausimą Guasklis.
Bentlis apsivertė ant šono ir išvydo šalia savęs tvarkingai išdėliotus instrumentus, gertuvę, koncentratus, raciją ir lingvasceną. Jis godžiai prigludo prie gertuvės, paskui įjungė lingvasceną.
— Aš klausiau, ar gerai tu jautiesi, — tarė Guasklis.
— Žinoma, puikiai, — burbtelėjo Bentlis, čiupinėdamasis galvą.— Baikime.
— Baikime?
— Juk norėjai mane nužudyti, ar ne? Tai nedarykim komedijų.
— Bet mes visai neketinome tavęs sunaikinti, — tarė Guasklis. — Mes iš pat pradžios žinojome, kad tu geras, padorus žmogus. Mums reikėjo velnio.
— Kaip? — paklausė Bentlis. Jis nieko nesuprato.
— Eime, pamatysi.
Dvasių kerėtojai padėjo Bentliui atsikelti ir išvedė jį laukan. Ten, apsiaustas ugnies jūros, žybsėjo didelis juodas „Pęotekto” rutulys.
— Tu, aišku, nežinojai, — tarė Guasklis, — bet tau ant nugaros tupėjo velnias.
— Ak tu! — atsiduso Bentlis.
— Taip, gryna teisybė. Mes stengėmės jį iškraustyti, tave apvalydami, bet jis buvo perdaug stiprus. Mums teko priversti tave, brolau, susidurti akis į akį su tuo nelabuoju ir jį nugalėti. Mes žinojome, kad tu ištversi šį išbandymą. Ir tu jį ištvėrei!
— Suprantu, — tarė Bentlis. — Velnias ant nugaros. Taip, tikrai.
Toks ir turėjo jiems pasirodyti „Protektas”. Sunkus, beformis balastas ant pečių, iš kurio kaskart, jei kas mėgina jį apvalyti nuo nešvarybės, išvirsta juodi dūmai. Nieko kito neliko religingiems žmonėms, tik išplėšti Bentlį iš velnio nagų!
Bentlis pastebėjo, kad kelios kaimo moterys atsinešė krepšelius su valgiu ir sviedė juos į ugnį priešais rutulį. Jis klausiamai pažvelgė į Guasklį.
— Mes norime jam suminkštinti širdį, — paaiškino Guasklis, — nes tat nepaprastai galingas velnias, galįs, be abejo, daryti stebuklus. Mūsų kaimas didžiuojasi, kad šitoks velnias pateko mums į vergiją.
Į priekį išėjo gretimo kaimo dvasių kerėtojas.
— Ar tavo tėvynėje daugiau velnių yra? Ar neatvežtum ir mums tokio, kad ir mes turėtume ką pašlovinti? — Po jo nekantraudami priekin išėjo kiti kerėtojai. Bentlis linktelėjo galva.
— Manau, bus galima, — tarė jis.
Jis suprato, jog kaip tik dabar ir užsimezgė Žemės su Teisu prekyba. Ir dar suprato, kad pagaliau profesorius Sligertas turės kur tinkamai panaudoti Universaliąją Apsaugą.
ZUIKIS
Kai privažiavau prie Marsoporto, laivas iš Žemės jau kelios valandos buvo atėjęs. Laivas atgabeno grąžtų su deimantiniais antgaliais — juos buvau užsakęs daugiau kaip prieš metus. Man magėjo pareikšti savo teises į tuos grąžtus, kol dar niekas jų nebuvo pagrobęs. Aš visai nenoriu pasakyti, kad juos galėjo kas nors pavogti; visi mes čia, Marse, džentelmenai ir mokslininkai. Tačiau ir menkniekio čia lengvai negausi, o visi džentelmenai mokslininkai įsigyja reikalingus įrengimus tradiciniu būdu: kas pirmesnis — tas gudresnis.