Vos tik spėjau susikrauti grąžtus į džipą, atvažiavo Karsonas iš Kalnų grupės, mojuodamas nepaprastai skubiu, tiesiog avariniu orderiu. Laimė, aš buvau toks supratingas, kad pasirūpinau gauti ypatingą orderį iš direktoriaus Berko. Karsonas taip mandagiai sutiko savo nesėk— kad aš padovanojau jam tris grąžtus.
Jis nudūmė savo skuteriu per raudonuosius Marso smiltynus, kurie taip gražiai išeina spalvotose fotografijose ir taip begėdiškai užkemša variklius.
Aš priėjau prie Žemės laivo: manęs visai nejaudino kosmolekiai, tik norėjosi pažvelgti į kažką, kas dar nebuvo nusibodę.
Ir štai išvydau zuikį.
Jis stovėjo šalia kosmolekio ir žvelgė į raudoną smėlį, į apdegusias nutūpimo šachtas, į penkerius Marsoporto rūmus; jo akys buvo didžiulės lyg dubenėliai. Jo veidas tarytum bylojo: „Marsas! Tai bent vietelė!”
Širdyje aš sudejavau. Tą dieną manęs laukė tiek darbų, kad ir per mėnesį nepadarysi. O zuikis priklausė mano kompetencijai. Kartą direktorius Berkas, pagautas fantazijos, kurios paprastai jam stigo, tarė man: „Tali, tu moki bendrauti su žmonėmis. Tu juos perpranti. Jie tave myli. Todėl skiriu tave Marso Saugumo tarnybos viršininku.”
Tai reiškė, kad mano žiniai pavedami zuikiai.
Šįkart zuikis atrodė kokių dvidešimt metų. Jis buvo gerų šešių pėdų ūgio, o liesa mėsa ant kaulų kažin ar būtų svėrusi šimtą svarų. Sveikame Marso klimate jo nosis jau spėjo ryškiai parausti. Zuikis turėjo dideles, pažiūrėti nedailias rankas ir dideles pėdas. Gaivinančioje Marso atmosferoje jis gaudė burna orą kaip iš vandens išmesta žuvis. Respiratoriaus jis, žinoma, neturėjo. Zuikiai niekada neturi respiratorių.
Aš priėjau prie jo ir paklausiau:
— Na ir kaipgi tau čia patinka?
— Vieš-pa-tie! — tarė jis.
— Nepaprastas jausmas, ar ne tiesa? — paklausiau aš.— Savo kojomis stovėti tikrų tikriausioje svetimoje planetoje.
— Ką čia kalbėti! — tarė dusdamas zuikis. Kadangi trūko deguonies, jis visas pamėlo — visas, išskyrus nosies galiuką. Sumaniau jį nubausti — tegul dar kiek pasikamuoja.
— Tu, vadinasi, slapčia įsibrovei į šitą krovininį laivą, — tariau aš.— Išsidanginai be bilieto į nuostabųjį, žavųjį, egzotiškąjį Marsą.
— Na, vargu ar galima pasakyti, kad aš neturėjau bilieto, — tarė jis, spazmiškai traukdamas į plaučius orą.— Aš kaip ir… kaip ir…
— Kaip ir įbrukai kapitonui kyšį, — pabaigiau aš jo mintį.
Tuo metu jis jau vos vos laikėsi ant savo ilgų, liesų kojų. Aš išsitraukiau atsarginį respiratorių ir užkoriau jam ant nosies.
— Eime, zuiki, — tariau aš.— Rasiu tau ką nors užkąsti. Paskui mudu rimtai pasišnekėsime.
Einant į kajutkompaniją, aš laikiau jį už rankos: jis taip spoksojo į viską aplinkui, kad neišvengiamai būtų už ko nors užkliuvęs ir tą „ką nors” sulaužęs. Kajutkompa— nijoje aš padidinau oro slėgimą ir sušildžiau zuikiui kiaulienos su pupomis.
Jis godžiai prarijo valgį, atsilošė fotelyje ir išsišiepė nuo vienos ausies ligi kitos.
— Aš vadinuosi Džonis. Džonis Franklinas, — tarė jis. — Marsas! Tiesiog sunku patikėti, kad aš tikrai čia.
Taip sako visi zuikiai — tie, kurie gyvi atskrenda. Kasmet mėgina maždaug dešimt žmonių, tačiau tik vienas kitas sugeba išlikti gyvas. Jie juk neregėti idiotai. Nors saugumo tarnyba smarkiai tikrina, zuikiai nežinia kaip prasmunka į krovininį laivą.
Laivai startuoja maždaug su dvidešimt g eilės pagreičiu, ir specialių apsaugos priemonių neturintis zuikis suplojamas į blyną. Jeigu jis nuo to nenumirs, jį pribaigs radiacija. Arba jis uždus nevėdinamame triume, nespėjęs nusigauti iki piloto kajutės.
Mes čia turime specialias kapines, vien tiktai zuikiams.
Tačiau retkarčiais kas nors įsigudrina — sveikas ir gyvas įžengia į Marsą, kupinas didelių vilčių ir spindinčiomis lyg žvaigždės akimis.
Juos apvilti tenka ne kam kitam, o man.
— Ko tu atsidanginai į Marsą? — paklausiau aš.
— Paaiškinsiu jums, — tarė Franklinas. — Žemėje reikiaelgtis, kaip visi žmonės. Galvoti, kaip visi, ir daryti, kaip visi, kitaip atsidursi belangėje.
Aš linktelėjau.
Dabar, pirmąkart žmonijos istorijoje, Žemėje visai ramu. Taika visame pasaulyje, bendra pasaulinė vyriausybė, pasaulis klestėte klesti. Valdžios organai stengiasi, kad viskas išliktų kaip buvę. Man atrodo, kad jie peržengia ribas, slopindami netgi nekalčiausią individualizmą, bet kas aš toks, kad smerkčiau? Tikriausiai po kokio šimto, o gal ir mažiau metų paliks lengviau, bet zuikiui, gyvenančiam mūsų dienomis, tai pernelyg ilgas laiko tarpas.
— Vadinasi, tu panūdai naujų horizontų, — tariau aš.
— Taip, sere, — atsakė Franklinas. — Nenorėčiau pasirodyti jums plepys, sere, bet aš svajojau tapti pirmuoju atradėju. Sunkumai manęs nebaugina. Aš dirbsiu! Va pamatysite, tik leiskite man pasilikti, prašau jus, sere! Aš dirbsiu išsijuosęs…
— O ką tu veiksi? — paklausiau aš.
— A? — akimirką jis sutriko, paskui atsakė: — Bet ką.
— O ką tu moki? Mums, žinoma, praverstų chemikas, neorganinės chemijos specialistas. Ar kartais ne šioje srityje reiškiasi tavo talentas?
— Ne, sere, — suvapėjo zuikis.
Tas man neteikė nė mažiausio malonumo, bet buvo sv&rbu apreikšti zuikiui negailestingą, karčią tiesą.
— Tai, vadinasi, tavo specialybė ne chemija, — svarsčiau aš balsu. — Pas mus atsirastų darbo geram geologui. Blogiausiu atveju— statistikui.
— Bijau, kad aš ne,, — Pasakyk, Franklinai, ar tu turi profesoriaus vardą?
— Ne, sere.
— O daktaro laipsnį? Arba magistro laipsnį? Na, bent kokį nors diplomą.
— Ne, sere, — atsakė nusiminęs Franklinas. — Aš netgi vidurinės mokyklos nesu baigęs.
— Tai ką gi tuomet ketinai čia veikti? — paklausiau aš.
— Žinote, sere, — tarė Franklinas, — aš skaičiau, kad statyba paplitusi visame Marse. Maniau, gal tiksiu kokiu nors pasiuntiniu. Be to, aš esu mokęsis dailidės amato, ir prie vandentiekio galėčiau dirbti, ir… Jau tikriausiai čia atsiras kokio darbelio ir man.
Įpyliau Franklinui antrą puodelį kavos, ir jis pažvelgė į mane didžiulėmis, maldaujančiomis akimis. Šioje pašnekesio stadijoje zuikiai visada žiūri tokiu žvilgsniu. Jiems atrodo, kad Marsas panašus į 1870-ųjų metų Aliaską arba 2000-ųjų Antarktiką, — herojinė drąsių, ryžtingų žmonių arena. Iš tiesų Marsas visai ne arena. Tai aklavietė.
— Franklinai, — tariau aš, — ar žinai, kad statyba Marse priklauso nuo tiekimo iš Žemės? Ar žinai, kad ji neapsimoka ir, galimas daiktas, niekuomet neapsimokės? Ar žinai, kad vieno žmogaus išlaikymas atsieina statybai penkiasdešimt tūkstančių dolerių kasmet? Ar tu manai esąs vertas penkiasdešimt tūkstančių dolerių metinio uždarbio?
— Daug aš nesuvalgysiu, — atšovė Franklinas. — O jau kai apsiprasiu, aš…
— Be to, — nutraukiau aš jį, — ar žinai, kad Marse nėra nė vieno, kuris nebūtų bent mokslų daktaras?
— To aš nežinojau, — sukuždėjo Franklinas.
Zuikiai niekada to nežino.
Jiems pasakoti turiu aš.
Taigi aš papasakojau Franklinui, kad visus dailidžių, šaltkalvių, vandentiekininkų darbus, pasiuntinių ir virėjų pareigas, o taip pat ruošą, taisymą ir remontą atlieka laisvalaikiu patys mokslininkai. Kad ir ne per geriausiai, bet atlieka.
Mat, Marse nėra nekvalifikuotos darbo jėgos. Mes, atvirai kalbant, negalime sau to leisti.
Maniau, kad Franklinas apsipils ašaromis, bet jis, šelmis, susitvardė.