Franklinas liūdnomis akimis apžvelgė kambarį — stebėjo, kaip apstatyta nušiurusi, mažytė kajūtkompanija, Suprantate, viskas joje buvo marsietiška.
— Eime, — tariau aš stodamasis. — Guolį tau rasiu. O rytoj pasiųsime tave atgal į Žemę. Neliūdėk. Užtat pamatei Marsą.
— Taip, sere. — Zuikis sunkiai atsikėlė.— Tik aš, sere, nieku gyvu nebegrįšiu į Žemę.
Nesiginčijau su juo. Taip jau yra, kad zuikiai amžinai šerį stato. Iš kur aš galėjau žinoti, ką šis galvoja?
Paguldęs Frankliną, grįžau į laboratoriją ir kelias valandas dirbau tokį darbą, kurį žūt būt reikėjo padaryti. Atsiguliau visai nusikamavęs.
Kitą rytą nuėjau žadinti Franklino. Guolyje jo neradau. Man dingtelėjo mintis, ar nebus kokios diversijos. Kas žino, ką gali iškrėsti nemokša pirmasis atradėjas. Kaip mat išlups iš reaktoriaus kelis lėtintojus ar užkurs degalų sandėlį. Aš kaip pašėlęs bėgiojau po stovyklą, visur ieškodamas zuikio, ir pagaliau aptikau jį nebaigtoje statyti spektrografinėje laboratorijoje.
Tą laboratoriją mes statėme laisvalaikiu. Kas turėdavo atliekamą pusvalandį, tas šiek tiek pamūrydavo, išplaudavo stalo viršų arba prisukdavo durų vyrius prie staktos. Nė vieno nebuvo galima atleisti nuo darbo ilgesniam laikui, kad viską kaip reikiant sutvarkytų.
Per kelias valandas Franklinas nuveikė daugiau, negu mes visi per kelis mėnesius. Jis tikrai buvo nagingas dailidė ir taip dirbo, lyg visos pragaro furijos būtų lipusios jam ant kulnų.
— Franklinai! — šūktelėjau.
— Čia, sere. — Jis atskubėjo pas mane. — Norėjau šį tą padaryti, kad nevalgyčiau veltui jūsų duonos, misteri Tali. Duokite man dar vieną kitą valandėlę, ir aš apdengsiu laboratoriją. O jeigu anie vamzdžiai niekam nereikalingi, rytoj gal prijungčiau vandenį.
Ką ir besakyti, Franklinas buvo puikus vaikinas. Kaip tik toks, kokių Marse reikia. Pagal visus teisingumo nuostatus, o ir šiaip iš mandagumo aš turėjau patapšnoti jam per petį ir tarti: „Vyruti, knygos toli gražu ne viską duoda. Gali pasilikti. Tu mums tinki.”
Man iš tikrųjų knietėjo pasakyti tuos žodžius. Tačiau neturėjau teisės.
Marse neskatinamos sėkmingos avantiūros.
Zuikiai čia neglostomi.
Mes, mokslininkai, šiaip taip susidorojame su dailidžių ir vandentiekininkų darbu. Mes tiesiog negalime leisti dubliuoti profesijų.
— Franklinai, — tariau aš, — susimildamas, nekomplikuok mano užduoties. Aš tikras minkštakūnis. Mane tu įtikinai. Bet aš galiu tik laikytis taisyklių. Tu turi grįžti į Zemę.
— Aš negaliu grįžti į Zemę, — vos girdimai atsakė Franklinas.
— Kas yra?
— Jei grįšiu, būsiu patupdytas už grotų.
— Na, gerai, pasakok viską iš pat pradžios, — sustenėjau. — Tik, susimildamas, trumpiau.
— Klausau, sere. Kaip jau sakiau, sere, — pradėjo Franklinas, — Žemėje reikia elgtis, kaip visi, ir galvoti, kaip visi. Taigi, kurį laiką viskas buvo gerai. Bet paskui aš atradau Tiesą.
— Ką-ą?
— Aš atradau Tiesą, — išdidžiai pakartojo Franklinas. — Aptikau ją atsitiktinai, bet šiaip tai ji labai paprasta. Tokia paprasta, kad aš išmokiau sesutę, o jeigu jau toji gali išmokti, vadinasi, ir bet kas gali. Tuomet aš pabandžiau išmokyti tiesos visus.
— Toliau, — tariau aš.
— Na ir ką gi, visi baisiai įsiuto. Pasakė, kad aš esąs kuoktelėjęs, kad man reikią prikąsti liežuvį. Bet aš negalėjau tylėti, misteri Tali, nes juk tai Tiesa. Tad, kai atėjo manęs suimti, iškeliavau į Marsą.
Tai gražiausia, pamaniau aš. Tik to ir betrūko mums Marse. Mielas, senamadis religijos fanatikas sako pamokslus kietaširdžiams mokslininkams. Kaip tik tą ir prirašė man gydytojas. Juk dabar, pasiuntus vaikiną atgal į Zemę, į kalėjimą, mane visą laiką grauš sąžinė.
— Tatai dar ne viskas, — pareiškė Franklinas.
— Tu nori pasakyti, kad ši baisinga istorija turi tęsinį?
— Taip, sere, — Kalbėk gi, — atsidusęs paraginau jį.
— Jie apkaltino ir mano sesutę, — tarė Franklinas. — Suprantate, pažinusi Tiesą, ji ne mažiau kaip aš panoro mokyti kitus. Juk čia Tiesa, žinote. Ir štai dabar ji priversta slapstytis, kol… kol…
Jis nusišnypštė ir su graudžia mina nurijo ašaras.
— Maniau, pamatysite, kaip aš būsiu reikalingas Marse, ir tada sesutė galėtų pas mane…
— Gana! — nebeištvėriau aš.
— Taip, sere.
— Daugiau nieko nebenoriu girdėti. Aš jau ir taip išklausiau daugiau, negu reikia.
— O jūs ar nenorėtumėt, kad atskleisčiau jums Tiesą? — karštai pasiūlė Franklinas. — Galiu išaiškinti…
— Nė žodžio daugiau, — užrikau.
— Taip, sere.
— Franklinai, aš nieko negaliu padaryty tavo labui, ničnieko. Tu neturi laipsnio. O aš neturiu įgaliojimų leisti tau pasilikti. Bet aš padarysiu vienintelį dalyką, kurį įstengiu. Pašnekėsiu apie tave su direktorium.
— Oi, kaip gerai! Labai jums ačiū, misteri Tali. O jūs paaiškinsite jam, kad aš dar ne visai atsigavęs po kelionės? Kai tik sukaupsiu daugiau jėgų, jums įrodysiu…
— Žinoma, žinoma, — tariau aš ir išskubėjau.
Direktorius taip įbedė į mane akis, lyg būtų išvydęs mano antrininką iš antipasaulio.
— Bet, Tali, — tarė jis, — juk tu žinai taisykles.
— Be abejo, — suvapėjau. — Betgi jis iš tiesų būtų mums naudingas. Ir man baisiai nemalonu pasiųsti jį tiesiog policijai į rankas.
— Žmogaus išlaikymas Marse atsieina penkiasdešimt tūkstančių dolerių kasmet, — tarė direktorius. — Ar manai, kad jis vertas tokio uždarbio…
— Žinau, žinau, — nutraukiau aš.— Bet čia toks graudus atvejis, ir jis taip stengiasi, ir mes galėtume jį…
— Visi zuikiai graudina, — priminė direktorius.
— Na, aišku. Pagaliau, jie nepilnaverčiai padarai, tai ne mes, mokslininkai. Tegul sau nešdinasi, iš kur atkeliavęs.
— Tali, — ramiai tarė direktorius, — matau, kad šis klausimas aštrina mūsų santykius. Todėl leidžiu tau pačiam jį išspręsti. Tu žinai, jog kasmet į kiekvieną laisvą vietą Marso statyboje paduodama beveik dešimt tūkstančių pareiškimų. Mes nepriimame specialistų, net geresnių, negu mes patys. Jaunuoliai ištisais metais mokosi universitetuose, kad galėtų užimti čia tam tikrą tarnybą, o paskui paaiškės, kad vieta jau užimta. Atsižvelgdamas į visas tas aplinkybes, ar gali tvirtinti ranką prie širdies pridėjęs, kad Franklinas turi pasilikti?
— Aš… aš… a, velniai rautų, ne, jeigu taip keliate klausimą.— Aš vis dar buvau piktas.
— O argi galima kelti jį kaip nors kitaip?
— Žinoma, ne.
— Visada liūdna, jei daug pašauktųjų ir maža išrink— tųjų, — susimąstęs tarė direktorius. — Žmonėms reikia naujos arenos. Norėčiau, kad visas Marsas būtų gyvenamas. Kada nors taip ir bus. Bet ne anksčiau, negu mes išmoksime naudotis čionykščiais resursais.
— Gerai, — tariau aš.— Einu tvarkyti zuikio kelionės.
Kai grįžau, Franklinas kažką dirbo ant spektrografinės laboratorijos stogo. Vos dirstelėjęs man į veidą, jis viską suprato.
Aš sėdau į savo džipą ir leidausi į Marsoportą. Žinojau, ką pasakyti kapitonui, kuris savo laive buvo priglaudęs Frankliną. Perdaug jau dažnos tokios šunybės. Tegul dabar tas pokštininkas ir veža Frankliną į Zemę.
Krovininis laivas visas buvo starto šachtoje, tik jo priekis kyšojo dangaus fone. Mūsų atomininkas Klarkso— nas ruošė laivą kelionei.
— Kur to surūdijusio laiviūkščio kapitonas? — paklausiau.
— Kapitono nėra, — atsakė Klarksonas. — Čia modelis „Tinginys”. Valdomas radijo bangom.