Pajutau, kaip mano skrandis pamažu ėmė leistis ir kilti, lyg kokios sūpuoklės.
— Kapitono nėra?
— Ne-e.
— O įgula?
— Laive jos nėra, — tarė Klarksonas. — Tu juk žinai, Tali.
— Tokiu atveju laive neturi būti deguonies, — sumečiau aš.
— Aišku, ne!
— Ir jis neapsaugotas nuo radiacijos?
— Žinoma!
— Ir šiluminės izoliacijos neturi?
— Šiluminės izoliacijos turi tik tiek, kad korpusas neišsilydytų. 1 i h1
— Ir, tur būt, jis startuoja su maksimaliu pagreičiu? Maždaug trisdešimt penkių g?
— Be abejo, — patvirtino Klarksonas. — Nepilotuojamam laivui šitaip ekonomiškiausia. O kodėl tau tas parūpo?
Neatsakiau jam. Tylėdamas priėjau prie džipo ir, nuspaudęs iki galo akseleratorių, nudūmiau į spektrografinę laboratoriją. Mano skrandis nebekilo ir nebesileido, Jis sukosi kaip vilkutis.
Žmogus negali išlikti gyvas po tokio reiso. Tam jis neturi jokių šansų. Nė vieno šanso prieš dešimt milijardų. Tatai, fiziškai neįmanoma.
Kai privažiavau prie laboratorijos, Franklinas jau buvo užbaigęs stogą ir dirbo apačioje — jungė vamzdžius. Buvo pietų pertrauka, ir jam padėjo keli Kalnų grupės vyrai.
— Franklinai, — tariau aš.
— Ką, sere?
Aš įtraukiau į plaučius kiek daugiau oro.
— Franklinai, tu atskridai čia tuo krovininiu laivu?
— Ne, sere, — atsakė jis. — Aš vis stengiausi jums paaiškinti, kad nesu net ketinęs papirkti jokio kapitono, bet jūs taip ir ne…
— Jei šitaip, — tariau aš labai iš lėto, — kaip tu čia patekai?
— Tiesos dėka!
— Ar negalėtum man paaiškinti?
Franklinas kiek pamąstė.
— Po kelionės aš baisiai pavargęs, misteri Tali, — tarė jis, — bet, rodos, galiu.
Ir jis dingo.
Aš stovėjau ir kvailai mirksėjau. Paskui vienas kalnų inžinierius parodė į viršų. Kokių trijų šimtų pėdų aukštyje skriejo Franklinas.
Po akimirkos jis vėl stovėjo greta manęs. Jis atrodė sužvarbęs, o nosies galiukas buvo paraudęs nuo šalčio.
Panašu j mirksnio šuolį erdvėje. Nulinis skrydis! Tai bent!.
— Čia ir yra Tiesa? — paklausiau.
— Taip, sere, — tarė Franklinas. — Kai žiūri į pasaulį kitoniškai. Reikia tik pamatyti Tiesą, kaip reikiant pamatyti, — ir viskas pasidaro galima. Bet Žemėje kai kas tatai pavadino hal… haliucinacija. Pasakė, kad aš nehipnotizuočiau žmonių ir…
— Tu gali šito išmokyti?
— Lengvai, — atsakė Franklinas. — Teisybė, tarfl vis dėlto reikės kiek sugaišti.
— Tai nieko. Drįstu tikėtis, mes galime surasti šiek tiek laiko. Na taip, manau, kad galime. Netgi tikrai. Na taip, tas laikas, kurį sunaudosime Tiesai, bus protingai sunaudotas…
Nežinia, ar ilgai aš dar būčiau sapaliojęs, bet Franklinas karštai įterpė:
— Misteri Tali, vadinasi, aš galiu pasilikti?
— Tu gali pasilikti, Franklinai. Teisybę sakant, jei pamėginsi nuo mūsų pasprukti, aš tave nušausiu.
— O, ačiū jums, sere! O kaip mano sesutė? Galima jai čia?
— Taip, taip, žinoma, — nudžiugau aš.— Lai tavo sesutė atvažiuoja. Bet kada…
Aš išgirdau išgąstingą kalnakasybos inžinierių riksmą ir pamažu atsigręžiau. Man pasišiaušė plaukai.
Priešais mane stovėjo mergina — aukšta, liesutė mergina didžiulėmis tarsi dubenėliai akimis. Ji dairėsi į šalis lyg kokia lunatikė ir murmėjo:
— Marsas! Vieš-pa-tie!
Paskui pastebėjo mane ir paraudo.
— Atleiskite man, sere, — tarė ji. — Aš… aš slapta klausiausi.
MINIMALUS ŽMOGUS
Kiekvienas turi savo dainą, galvojo Antonas Nastoi— čas. Gražutė mergina panaši į melodiją, o šaunus kosmonautas— į trimitų gausmą. Išmintingieji Tarpplanetinio biuro seniai — tai lyg įvairiabalsiai mediniai pučiamieji instrumentai. Yra pasauly genijų, kurių gyvenimas — sudėtingas, puikiai suinstrumentuotas kontrapunktas, o yra visuomenės atmatų, ir jų egzistavimas-vien tik obojaus rauda, kurią nustelbia be atvangos tratantis bosinis būgnas.
Šitaip samprotaudamas, Nastoičas spaudė rankoje skutimosi peiliuką ir apžiūrinėjo mėlynas venų gysleles savo rieše.
Jeigu jau kiekvienas turi savo dainą, tai Nastoičo dainą galima prilyginti prastai sumanytai ir negabiai sugrotai klaidų simfonijai.
Jam gimstant, vos girdimai skambtelėjo džiaugsmo varpeliai. Dusliai aidint būgnui, jaunasis Nastoičas išdrįso eiti į mokyklą. Baigė su pagyrimu ir įstojo į koledžą, į privilegijuotą penkių šimtų moksleivių grupę, kur šiek tiek galėjai tikėtis, kad bus atsižvelgta į tavo individualybę.
Tačiau Nastoičui nesisekė iš mažens. Jį lydėjo ištisa smulkių nemalonumų grandinė — apverstos rašalinės, pamestos knygos ir supainioti dokumentai. Daiktai turėjo biaurų įprotį lūžti jo rankose, išskyrus tuos atvejus, kai jie patys laužydavo jam rankas. Be to, neužmirškite, kad jis persirgo visomis vaikų ligomis, tokiomis, kaip skarlatina, Alžyro kiaulytė, furunkuliozė, plikenė, žaliasis ir oranžinis drugys.
Visi tie nemalonumai nė kiek nemenkino Nastoičo gabumų, bet konkurencijos pasaulyje, pernelyg tirštai gyvenamame, vien gabumais ne ką tepasieksi. Reikėjo dar gerokai laimės, o Nastoičas kaip tik jos neturėjo. Mūsų didvyris buvo perkeltas į paprastą dešimt tūkstančių studentų grupę, kur visos problemos susikomplikavo, o progų kuo nors užsikrėsti padaugėjo.
Jis buvo aukštas, liesas, jautrios širdies, darbštus vaikinas su akiniais, kuriam (priežastis sunku išanalizuoti) gydytojai seniai nustatė diagnozę „linkęs į nelaimingus atsitikimus”. Kad ir kokios būtų priežastys, fakto nepaneigsi. Nastoičas buvo iš tų vargšų, kuriems gyvenimas velniškai sunkus.
Daugumas žmonių slenka gyvenimo džiunglėmis lengvai kaip sėlinanti pantera. Bet Nastoičo tose džiunglėse visur tykojo žabangai, kilpos ir spąstai, nuodingieji grybai ir nuožmūs plėšrūnai, netikėtai atsiverdavo bedugnės ir išsiliedavo neįveikiamos upės. Saugus niekur nenukeliausi. Visi keliai veda į bėdą.
Koledže jaunasis Nastoičas šiaip taip ištvėrė iki galo, nors pasižymėjo stebėtinu talentu — nušliauždavo kojas ant sraigtinių laiptų; užkliuvęs už stulpelių, pasitempdavo sausgysles; eidamas pro turniketus, nusidaužydavo alkūnes; sukuldavo akinius į veidrodinius langus ir šiaipjau iškrėsdavo visokiausių liūdnų, keistų ir nepakenčiamų pokštų, kurių netrūksta žmonėms, linkusiems į nelaimingus atsitikimus. Jis narsiai priešinosi hipochondrijos pagundai ir narsiai grūmėsi su nesėkmėmis.
Baigęs koledžą, Nastoičas paėmė save į nagą ir pamėgino vėl puoselėti šviesią vilties temą, kurią buvo numatęs jo stipruolis tėvas ir švelnioji motina. Tratant būgnams ir brązdant stygoms, įžengė Nastoičas į Manheteno salą nusikalti sau laimės. Jis atkakliai dirbo, stengėsi nugalėti piktąjį savo likimą, polinkį į nelaimes ir, nieko nepaisydamas, troško išlikti optimistas.
Tačiau piktasis likimas pakišo jam koją. Taurūs akordai pavirto neaiškiu murmesiu, ir Nastoičo gyvenimo simfonija nusmuko iki komiškos operos lygio. Vieną darbą po kito prarasdavo jis sugadintų diktofonų ir sulietų rašalu sutarčių, užmirštų kortelių ir sumaišytų lentelių sraute, galingą kreščendą traukiant šonkauliams, lūžusiems požeminio traukinio grūstyje, pėdoms, išnarintoms šaligatvių pinučiuose, akiniams, sukultiems į nepastebėtus kampus; virtine išsirikiavus ligoms (jų tarpe — hepatitui D, Marso gripui, Veneros gripui, nubudimo sindromui ir jukiajam drugiui).
Nastoičas kaip ir anksčiau spyrėsi pagundai tapti hipo— chondriku. Jis sapnavo kosmosą ir kvadratiniais smakrais narsuolius, užkariaujančius naujas žemes, sapnavo toli— mųjų planetų gyvenvietes ir beribius tuščius plotus, kur toli nuo skurdžių, menkučių Žemės džiunglių žmogui iš tikrųjų lemta pažinti patį save. Jis įteikė pareiškimą Tarp— planetinių kelionių ir persikėlimo biurui ir gavo neigiamą atsakymą. Nenoromis jis liovėsi svajojęs ir vėl mėgino savo jėgas įvairiose srityse. Tuo pat metu jis griebėsi ir psichoanalizės, ir hipnozinės sugestijos, ir hipnozinės hipersu gesti jos, ir norėjo panaikinti antisugestiją, bet viskas buvo veltui.