Kiekviena simfonija turi savo finalą, o kiekvienas žmogus— savo ribą. Trisdešimt ketverių metų amžiaus, po trijų dienų išlėkęs iš darbo, kurio ieškojo du mėnesius, Nastoičas atsisveikino su viltimis. Tą nesėkmę jis laikė baigiamuoju, komišku, disonuojančiu varinių lėkščių dūžiu— paskutiniu pagarbos pareiškimu tam, kuris geriau būtų visai neatėjęs į pasaulį.
Rūškana mina atsiėmęs savo niekingus skatikus, Nastoičas paskutinį kartą baukščiai paspaudė ranką buvusiam viršininkui ir ėmė leistis liftu į vestibiulį. Jo galvon jau smelkėsi mintys apie savižudybę: vaidenosi sunkvežimio ratai, dujų čiaupai, daugiaaukščiai namai ir sraunios upės.
Liftas pristatė jį į milžinišką marmurinį vestibiulį, kur budėjo uniformuoti polismenai ir ištisos minios laukė eilės išeiti miestan. Nastoičas atsistojo gale ir, kol prieis jam eilė, nerūpestingai stebėjo gyventojų tankumo matuoklį, kurio rodyklė virpčiojo beveik prie pat panikos ženklo. Gatvėje mūsų didvyris įsiliejo į galingą srautą, plūstantį į vakarus, į namų masyvą, kur gyveno ir jis.
Jo galvoje vis dar sukosi mintys apie savižudybę, jau ne tokios karštos, bet konkretesnės. Nastoičas svarstė įvairius būdus ir priemones, kol atsidūrė greta savo namo; tada jis atsiskyrė nuo minios ir įsmuko vidun.
Nastoičas prasibrovė pro devynias galybes vaikų, susibūrusių koridoriuose, ir pateko į aikštelę, kurią jam buvo paskyrusi miesto valdžia. Jis įėjo į butą, uždarė duris, užrakino ir išsitraukė iš skutimosi mašinėlės peiliuką. Atsigulęs lovon ir įsirėmęs kojomis į sieną, jis ėmė žiūrinėti mėlynas venų gysleles savo rieše.
Ar jis pasiryš? Ar įstengs viską atlikti švariai ir greitai, neklysdamas ir nesigailėdamas? O gal sužlugs ir šis darbas ir jis, klykiantis iš skausmo, bus nutemptas į ligoninę kaip graudus reginys studentų praktikantų malonumui?
Kol jisai galvojo, kažkas pakišo po durimis geltoną voką su telegrama. Žinia, kuri atskubėjo kaip tik lemiamą akimirką ir taip melodramatiškai staigiai, pasirodė Nastoi— čui labai jau įtartina. Tačiau jis padėjo peiliuką ir pakėlė nuo grindų voką.
Telegrama buvo iš Tarpplanetinių kelionių ir persikėlimo biuro — didžiulės organizacijos, vadovaujančios kiekvienam žmogaus žingsniui kosmose. Nastoičas virpančiomis rankomis atplėšė voką ir perskaitė:
Misteriui Antonui Nastoičui Laikinas namų masyvas 1993 Rajonas 43825, Manhetenas 212, Niujorkas Brangusis misteri Nastoičai!
Prieš trejetą metų Jūs kreipėtės į mus, prašydamas bet kokios tarnybos kitose planetose. Deja, tąsyk turėjome atsakyti Jums neigiamai. Tačiau mes įsegėme į Jūsų asmens bylą visus anketinius duomenis, o neseniai papildėme juos naujausiomis žiniomis. Malonu pranešti, kad Jūs bent dabar galite gauti vietą, kuri, atrodo, visiškai atitinka Jūsų talentą ir kvalifikacijas. Neabejoju, kad šis darbas Jums tiks, kadangi sąlygos štai kokios: metinė alga 20 000 dolerių, visos įstatymo numatytos pasienio lengvatos ir neregėtos perspektyvos kilti tarnyboje.
Prašau Jus atvykti pas mane pasikalbėti.
Su nuoširdžia pagarba Viljamas Gaskelas, direktoriaus pavaduotojas kadrų reikalams VN/evt Zds Nastoičas rūpestingai sulankstė telegramą ir įkišo į voką. Pirmutinis smarkaus džiaugsmo pojūtis dingo ir užleido vietą blogoms nuojautoms.
Koks jo talentas, kokia kvalifikacija tarnybai, duodančiai per metus dvidešimt tūkstančių ir, be to dar, lengvatų? Ar tik jis nepainiojamas su kitu Antonu Nastoiču?
Vargu. Biure stačiai nepasitaiko tokių apsirikimų. Net jei sakysime, kad jie žino, kas jis per vienas, ir informuoti apie nelemtą Nastoičo praeitį, — tai kam jiems prireikė jo? Ką gi jis sugeba, ko nepadarytų kur kas geriau bet kuris vyras, moteris arba vaikas?
Nastoičas įsibruko telegramą į kišenę ir padėjo į vietą peiliuką. Dabar atrodė, kad dar ne metas nusižudyti. Pirmiau reikia išsiaiškinti, ko nori Gaskelas.
Tarpplanetinių kelionių ir persikėlimo biure, pagrindiniame administracijos korpuse, Nastoičas netrukdomas buvo įleistas į asmenišką Viljamo Gaskelo kabinetą. Pasirodė, kad direktoriaus pavaduotojas kadrų reikalams augalotas, žilas, griežtų veido bruožų vyriškis; jis švytėjo tokiu meilumu, kurį Nastoičas palaikė įtartinu.
— Sėskitės, sėskitės, misteri Nastoičai, — tarė Gaskelas. — Rūkysite? Ar nenorėtumėt išgerti? Baisiai malonu, kad jūs suradote laiko.
— Jūs įsitikinęs, kad kreipėtės kur reikiant? — paklausė Nastoičas.
Gaskelas greitosiomis peržvelgė aplanką, gulintį ant jo stalo.
— Tuojau išsiaiškinsime. Antonas Nastoičas; amžius — trisdešimt ketveri metai; tėvai — Gregoris Džeimsas Nastoičas ir Anita Svunz Nastoič iš Leiktauno, Niu Džersis. Ar taip?
— Taip, — patvirtino Nastoičas. — Ir jūs turite man darbo?
— Kaip tik jums.
— Alga — dvidešimt tūkstančių metams ir lengvatos?
— Visai teisingai.
— Ar nepasakytumėte, ką reikės dirbti?
— Mes tam čia ir sėdime, — džiugiai atsakė Gaskelas. — Pareigos, kurias jums numatau, misteri Nastoičai, mūsų etatuose vadinasi „ne Žemės vietovių pionierius11.
— Kaip jūs pasakėte?
— Ne Žemės vietovių, arba kitų planetų, pionierius, — pakartojo Gaskelas. — Žinot, pionieriai — tai žmonės, kurie užmezga kontaktus su kitomis planetomis, pirmieji naujakuriai, kurie renka visas gyvenimui reikalingas žinias. Aš juos laikau mūsų amžiaus Dreikais ir Magelanais. Manau, jūs ir pats sutiksite, kad čia puikus pasiūlymas.
Nastoičas paraudo ir atsistojo.
— Jeigu jūs baigėte iš manęs tyčiotis, tai aš einu.
— Ką?
— Ar tai aš — ne Žemės vietovių pionierius? — karčiai juokdamasis, prabilo Nastoičas. — Nemulkinkite manęs. Aš skaitau laikraščius. Žinau, kas yra pionieriai.
— Kas gi jie?
— Žemės pažiba, — išdrožė Nastoičas. — Sveikiausia dvasia sveikiausiuose kūnuose. Staigios reakcijos žmonės, sugebantys išspręsti bet kokią problemą, įveikti bet kokį sunkumą, prisitaikyti prie bet kokios aplinkos. Argi ne taip?
— Matote, — paaiškino Gaskelas, — buvo taip, kai pionieriai žengė pirmuosius žingsnius. Ir mes leidome tokiai šabloniškai pažiūrai įsigalėti visuomenės sąmonėje, norėdami įdiegti pasitikėjimą mūsų organizacija. Tačiau dabar tas pionieriaus tipas jau pasenęs. Žmonėms, kuriuos jūs vaizdavote, yra aibės kitokių darbų. Bet anaiptol ne pionieriaus darbas.
— Argi jūsų antžmogiai to neįstengia? — kiek pasišaipė Nastoičas.
— Na ką jūs, žinoma, įstengia, — atsakė Gaskelas. — Čia visai ne paradoksas. Pirmųjų atradėjų nuopelnams niekas neprilygs. Tie žmonės tik per savo atkaklumą ir valios jėgą išliko gyvi visokiose planetose, kur bent kiek buvo įmanoma gyventi. Planetos reikalavo iš jų visų dvasinių ir fizinių jėgų, ir, atlikdami savo pareigą, tie žmonės darė stebuklus. Jie amžiams liks istorijoje kaip homo sa— piens ištvermės ir sugebėjimo prisitaikyti paminklas.
— Kodėl nebesinaudojate jų paslaugomis?
— Kadangi pasikeitė Žemės problemos, — pareiškė Gaskelas. — Pradžioje kosmosą įsisavinti buvo žygdarbis, mokslo laimėjimas, gynybos priemonė, simbolis. Tačiau tos dienos praėjo. Katastrofiškai didėjo Žemėje žmonių perteklius. Į palyginti tuščias Brazilijos, Naujosios Gvinėr jos ir Australijos žemes ėmė plūsti milijonai… Bet gyventojų skaičius smarkiai augo, ir netrukus prisigrūdo ir tos žemės. Didžiųjų miestų gyventojų tarpe kilo panika, prasidėjo Šeštadienių riaušės. O žengiant į priekį heriatrijai ir toliau sparčiai mažėjant vaikų mirtingumui, žmonių nuolat daugėjo.