Gaskelas pasitrynė kaktą.
— Nemaloni buvo padėtis. Tačiau etinės problemos, susijusios su gyventojų prieaugliu, man nerūpi. Mes čia, Biure, žinome tik viena: reikia naujų žemių, ir kuo greičiau. Mums reikalingos planetos, kurios, ne taip, kaip Marsas ir Venera, kuo greičiausiai galėtų pačios apsirūpinti. Vietovių, kur perkeltume milijonus žmonių, kol mokslininkai ir politiniai veikėjai padarys Žemėje tvarką. Mes turime kuo greičiausiai pradėti kolonizuoti naująsias planetas. Vadinasi, reikia paspartinti pradinį procesą.
— Visa tai man žinoma, — įsiterpė Nastoičas. — Bet aš vis tiek nesuprantu, kuriam galui jūs atsisakėte optimaliųjų žmonių paslaugų.
— Argi jums neaišku? Mes ėmėme ieškoti planetų, kur galėtų įsikurti ir išgyventi paprasti žmonės. Mūsų optimaliųjų pionierių nieku būdu nepavadinsi paprastais. Priešingai, jie vos nepagimdė naujos, aukštesnės rasės. Ir jie negalėjo spręsti, kiek vienokios ar kitokios sąlygos tinką paprastiems žmonėms. Pavyzdžiui, yra niūrių, apniukusių, lietingų planetukių, kur vidutinį kolonistą pagauna depresija, artima pamišimui; tuo tarpu mūsų optimalusis pionierius perdaug sveikai galvoja ir nepaiso niūraus klimato. Mikrobai, pagrobiantys tūkstančius gyvybių, blogiausiu atveju suteikia jam keletą nemalonių valandų. Mūsų optimalusis pionierius lengvai išvengia pavojų, kurie gali koloniją atvesti ant pražūties slenksčio. Jis nemoka tokių dalykų matuoti įprastu mastu. Jie nė kiek jo nejaudina.
— Pradedu suprasti, — burbtelėjo Nastoičas, — Vadinasi, geriausia būtų išeitis, — toliau dėstė Gaskelas, — pamažu užkariauti planetas. Pradžioje pionierius, jam iš paskos grupė tyrinėtojų, vėliau bandomoji kolonija, susidedanti daugiausia iš psichologų ir sociologų, paskui nauji tyrinėtojai, kurie analizuoja kitų grupių surinktas žinias, ir taip toliau. Tačiau tam amžinai stinga laiko ir pinigų. Kolonijos mums reikalingos dabar, o ne po penkiasdešimt metų.
Misteris Gaskelas nutilo ir įsmeigė akis į Nastoičą.
— Taigi matote, mums būtinai reikia skubiai išsiaiškinti, ar pavyktų grupei paprastų žmonių gyventi ir daryti pažangą naujoje planetoje. Štai kodėl mes pradėjome kelti pionieriams visai kitokius reikalavimus, Nastoičas linktelėjo.
— Paprasti pionieriai — paprastiems žmonėms. Bet vis dėlto norėčiau išsiaiškinti vieną klausimą.
— Prašom.
— Ar gerai jūs žinote mano praeitį?
— Labai gerai, — užtikrino jį Gaskelas.
— Tokiu atveju, jūs, tur būt, pastebėjote, kad man būdinga tam tikra tendencija į… apskritai, esu šiek tiek linkęs į nelaimingus atsitikimus. Po teisybei, aš gi ir čia, Žemėje, tik vos-ne-vos ištveriu.
— Žinau, — patenkintas patvirtino misteris Gaskelas.
— Kaip man seksis nežinomoje planetoje? Ir kam jums reikia kaip tik manęs?
Misteris Gaskelas, matyt, pasijuto truputį nejaukiai.
— Matote, jūsų formuluotė „paprasti pionieriai — paprastiems žmonėms” netiksli. Viskas toli gražu ne taip paprasta. Kolonija susideda iš tūkstančių, o dažniausiai iš milijonų žmonių su visiškai skirtingais gyvybingumo potencialais. Humanizmas ir teisėtumas reikalauja, kad jie turėtų šansą kovoje. O žmonėms reikia įdiegti pasitikėjimą dar prieš išsiskiriant su Zeme. Mes turime įtikinti juos — ir įstatymą, ir save pačius, — kad netgi silpniausieji gauna šansą išlikti gyvi.
— Toliau, — paprašė Nastoičas.
— Tddėl, — išpoškino Gaskelas, — prieš kelerius metus mes atsisakėme „optimalaus žmogaus” tipo atradėjų ir tenkinamės „minimalaus žmogaus” tipu.
Valandėlę Nastoičas tylėdamas virškino tą žinią.
— Vadinasi, aš jums reikalingas, kadangi ten, kur galiu gyventi aš, ištvers kiekvienas.
— Jūsų žodžiai maždaug reziumuoja mūsų požiūrį, — palankiai šypsodamasis, atsakė Gaskelas.
— O kokių šansų turėsiu aš?
— Kai kurie mūsų minimaliai gyvybingi pionieriai labai sėkmingai įvykdė užduotį.
— O kiti?
— Aišku, esama rizikos, — pripažino Gaskelas. — Nekalbant jau apie potencialius pavojus, kurie slypi pačiose planetose, yra ir kitų su eksperimento specifika susijusių keblumų. Aš negaliu jums pasakyti, kur jie glūdi, nes dings vienintelis elementas, leidžiantis mums vadovauti minimalaus gyvybinio patvarumo bandymui. Aš tik pranešu jums, kad jų yra.
— Ne taip jau linksma perspektyva, — tarė Nastoičas.
— Gal būt. Tačiau pagalvokite, koks atpildas jūsų laukia, jei viską įveiksite! Juk jūs faktiškai tapsite kolonijos įkūrėju! Kaip ekspertas jūs būsite be galo vertinamas. Jūs pastoviai įsitvirtinsite bendruomenės gyvenime. Ir, tatai ne mažiau svarbu, jums pavyks išblaškyti slaptas abejones dėl savo vietos pasaulyje.
Nastoičas nenorom linktelėjo.
— Prašom paaiškinti man štai ką. Jūsų telegrama atėjo šiandien itin kritišku momentu. Galėjai pagalvoti, kad…
— Taip, čia specialiai, — pabaigė jo mintį Gaskelas. — Mes esame nustatę, kad mums reikalingi žmonės yra patys sukalbamiausi, kai jie išgyvena tam tikrą psichinę būseną. Mes rūpestingai stebime tą nedaugelį, kuris atitinka mūsų reikalavimus, ir laukiame palankaus momento, kad galėtume pateikti savo pasiūlymus.
— Valandą vėliau būtų buvę ne visai patogu, — tarė Nastoičas.
— O dieną anksčiau nenaudinga. — Gaskelas pakilo iš užstalės. — Ar nesutiktumėt su manimi papusryčiauti? Kitas smulkmenas mudu galėtume aptarti prie butelio vyno.
— Gerai, — atsakė Nastoičas. — Bet žinokite, kol kas aš nieko nežadu.
— Savaime suprantama, — pritarė Gaskelas ir praleido jį pirmą.
Po pusryčių Nastoičą apniko sunkios mintys. Jį baisiai viliojo pionieriaus darbas, nors ir gana rizikingas. Galų gale, jis ne toks pavojingas, kaip savižudybė, o apmokamas kur kas geriau. Jeigu jis taps nugalėtoju, bus jam gausiai atlyginta; o nesėkmė jam kainuos ne brangiau, negu ketino mokėti čia, Žemėje.
Žemėje per trisdešimt ketverius metus jis ne per daugiausia pažengė į priekį. Iki šiol, jei kada ir blykstelėdavo jo gabumai, juos nustelbdavo nenugalimas potraukis į ligas, nelaimingus atsitikimus ir stambias klaidas.
Tačiau Žemėje perdaug tanku žmonių, čia viešpatauja chaosas ir sąmyšis. Gal būt, polinkis į nelaimingus atsitikimus — ne įgimta yda, o nepakenčiamų sąlygų rezultatas.
Tas darbas perkels Nastoičą į naują aplinką. Jis bus vienas, priklausys tik nuo paties savęs ir jaus atsakomybę tik prieš save patį. Tai velniškai pavojinga… bet kas gali būti pavojingiau už blyksintį skutimosi peiliuką rankoje?
Tatai bus didžiausias jėgų įtempimas jo gyvenime, paskutinis bandymas. Jis, kaip niekad, ims kovoti su savo pražūtingais polinkiais. Šį kartą jis puls į mušį su visa jėga ir ryžtu ir grumsis iki paskutinio atodūsio.
Jis ėmėsi pasiūlyto darbo. Sekančias savaites, skirtas pasiruošimui, jis valgė ir gėrė savo ryžtą, miegojo su juo, klausėsi, kaip jis tvinkčioja smegenyse, ir juto, kaip jis rezgasi į jo nervus; murmėjo jį panosėje, lyg budistų maldą, sapnavo, valėsi juo dantis ir plovėsi rankas, mąstė apie jį, kol jis pradėjo dūgzti lyg koks monotoniškas priedainis jo sąmonėje dieną bei naktį ir pamažu ėmė kontroliuoti, valdyti visus jo poelgius.