Ir štai Nastoičui atėjo laikas skristi vieneriems metams į komandiruotę — Rytinio žvaigždžių sektoriaus perspek— tyvinėn planeton. Gaskelas palinkėjo jam laimingo kelio ir žadėjo palaikyti su juo ryšius per G-fazinį radiją. Nastoičas drauge su visais reikmenimis buvo įsodintas į sargybinį laivą „Karalienė Glazgo”, ir jis pradėjo kelionę.
Kelis mėnesius, kol skrido kosmosu, Nastoičas kaip koks pakvaišėlis galvojo apie tai, ką buvo nusprendęs. Jis uoliai stebėjo save nesvarumo sąlygomis, svarstė kiekvieną savo poelgį ir nagrinėjo visus jį skatinančius motyvus. Šitaip nuolat save kontroliuodamas, Nastoičas viską ėmė dirbti kur kas lėčiau; bet pamažu kontrolė virto įpročiu… Formavosi naujų refleksų kompleksas, kuris pradėjo stumti ankstesnę refleksų sistemą.
Tačiau pažangos kelias buvo pilnas erškėčių. Nors ir kaip stengėsi Nastoičas, vis tiek susigriebė nuo dezinfekuojančio įrenginio kažkokią egzemą ir sukūlė į pertvarą vieną iš dešimties porų akinių, jį kamavo begaliniai galvos skausmai, skaudėjo nugarą, skaudėjo apdraskytus rankų pirštus ir numuštus kojų pirštus.
Vis dėlto jis jautėsi pasiekęs šiokių tokių laimėjimų, ir nuo to jo valia atitinkamai stiprėjo. Pagaliau stebimajame ekrane pasirodė planeta.
Ji buvo pavadinta graikų alfabeto raide — Teta. Nastoičas su visais reikmenimis buvo išlaipintas žole ir mišku apaugusioje kalvoje netoli kalnagūbrio. Planeta buvo apžiūrėta iš oro ir toji vietovė pasirinkta iš anksto dėl palankių sąlygų. Vanduo, miškas, vaisiai ir naudingosios iškasenos — viskas buvo pašonėje. Tokia vieta galėtų būti puiki teritorija kolonistams.
Astrolakūnai palinkėjo jam sėkmės ir paliko vieną. Nastoičas palydėjo juos akimis, kol laivas dingo už debesų virtinės. Tada Nastoičas kibo į darbą.
Pirmiausia jis paleido robotą. Toji didžiulė, juoda, blykčiojanti universalios paskirties mašina — standartinis įrenginys pionieriams ir naujakuriams. Jis nemokėjo šnekėti, dainuoti, sakyti atmintinai elėraščių arba lošti kortomis, kaip brangesnieji modeliai. Jis galėjo tik linkčioti arba kratyti galvą — nuobodus partneris leisti laikui, ir dar ištisus metus. Tačiau robotas buvo užprogramuotas paklusti gana sudėtingoms žodinėms komandoms, atlikti sunkų „juodą” darbą ir turėjo rodyti sumanumo kebliais atvejais.
Roboto padedamas, Nastoičas ėmė statyti stepėje stovyklą, nenuleisdamas akių nuo horizonto ir laukdamas bėdos. Oro žvalgyba neaptiko svetimos kultūros žymių, bet juk niekada tikrai to neatspėsi. Tetos gyvūnų pasaulis liko mįslė.
Nastoičas dirbo lėtai ir kruopščiai, o greta jo triūsė tylusis robotas. Vakarop buvo pastatyta laikina stovykla, Nastoičas įjungė radarinį aliarmo mechanizmą ir nuėjo gulti.
Išbudo jis prieš aušrą nuo šaižaus signalo. Apsirengė ir išbėgo į lauką. Ore kažkas įnirtingai zvimbė, lyg būtų atlėkęs skėrys.
— Atnešk du spinduliasvaidžius, — tarė jis robotui, — ir tučtuojau grįžk. Tik pasiimk žiūronus.
Linktelėjęs robotas nuklibikščiavo. Nastoičas iš lėto atsigręžė ir, drebėdamas nuo šalčio blausiame priešaušryje, pabandė atspėti, iš kur sklinda garsas. Jis apžvalgė drėgną stepę, žalią pamiškę, uolas už miško. Nė gyvos dvasios. Bet štai patekėjo saulė, ir jos spinduliuose Nastoičas pamatė lyg ir kokį tamsų, žemai pakibusį debesį. Debesis greitai plaukė link stovyklos, nors vėjas pūtė į priešingą pusę.
Robotas atnešė spinduliasvaidžius. Vieną pasiėmė pats Nastoičas, antrąjį paliko robotui ir įsakė nešaudyti be komandos. Robotas linktelėjo, ir, kai pasisuko į tekančią saulę, jo akys niūriai sublizgo.
Debesis atslinko visiškai arti, ir paaiškėjo, kad tai didžiulis pulkas paukščių. Nastoičas atidžiai apžvelgė juos pro žiūronus. Didumo jie buvo kaip Žemės vanagai, bet skrido taip žemai ir nedarniai, kad panėšėjo į šikšnosparnius. Nastoičas pastebėjo tvirtus nagus ir ilgus snapus, pilnus aštrių dantų. Paukščiai su tokiu pražūtingu puolimo ginklu, be abejonės, turėjo būti plėšrūs.
Garsiai kleketuodamas, būrys apskriejo ratą virš ateivių. Ir štai iš visų pusių juos apniko paukščiai su išleistais nagais ir išskėstais sparnais.
Nastoičas liepė robotui šaudyti.
Suglaudę nugaras, jie atmušinėjo paukščių ataką. Batalionai paukščių, šūvių pakirsti, kraujo ir plunksnų sūkuryje krito žemėn. Nastoičas ir robotas atkakliai laikė oro vilkų spaudimą ir netgi vertė juos trauktis. Bet staiga užsikirto Nastoičo spinduliasvaidis.
Paprastai spinduliasvaidžiai buvo pardavinėjami užtaisyti ir garantuojama, kad veiks automatiškai ištisas septyniasdešimt penkias valandas. Spinduliasvaidis neturi užsikirsti. Iš inercijos Nastoičas dusliai tebespragsėjo gaiduku. Paskui metė šalin ginklą ir nuskubėjo prie palapinės su reikmenimis, palikęs robotą kovoti vieną.
Jis surado du atsarginius spinduliasvaidžius ir, grįžęs į mūšį, pamatė, kad dabar sugedęs roboto ginklas. Vargšelis gynėsi nuo pulko rankomis. Jis kūlė tirštai susibūrusius paukščius, ir iš jo sąnarių kapnojo tepamosios alyvos lašai. Robotas susverdėjo, vos neprarasdamas pusiausvyros, ir Nastoičas pastebėjo, kad kai kurie paukščiai išvengė smūgių ir, aptūpę roboto pečius, taikosi kapoti akis — fotoelementus ir kinestetinę anteną.
Pakėlęs aukštyn abu spinduliasvaidžius, Nastoičas įsisuko į paukščių pulką. Vienas spinduliasvaidis bematant užsikirto. Nastoičas toliau šlavė paukščius paskutiniuoju ginklu, maldaudamas likimą, kad nesibaigtų užtaisas.
Pagaliau pulkas, išsigandęs padarytos žalos, klegėdamas ir krankdamas nuskrido. Per stebuklą išlikę gyvi Nastoičas ir robotas pasijuto iki kelių bestovį išpešiotose plunksnose ir tarp apsvilusių negyvų paukščių.
Nastoičas apžiūrėjo keturis spinduliasvaidžius, iš kurių trys pasirodė esą visai nebetinkami, ir supykęs pasuko į ryšių palapinę.
Jis iššaukė Gaskelą ir papasakojo, kaip juos užpuolė paukščiai ir kaip iš keturių trys spinduliasvaidžiai užsikirto. Paraudęs iš niršulio, jis kaltino tuos, kas tvarko pionierių reikmenis. Paskui atsikvėpęs ėmė laukti, kad Gaskelas pasiaiškintų ir atsiprašytų.
— Juk čia vienas iš kontrolinių elementų, — atsiliepė Gaskelas.
— Ką?
— Kadaise jums aiškinau, — tarė Gaskelas. — Mes darome bandymą, atsižvelgdami į minimalų gyvybingumą. Minimalų, atsiminkite. Mums reikia žinoti, kas atsitiks kolonijai, kurios nariai nelygiai apdovanoti naudingais įgūdžiais. Todėl mes ieškome mažiausio bendro vardiklio.
— Visa tai aš žinau. Bet štai spinduliasvaidžiai…
— Misteri Nastoičai, įsteigti koloniją, netgi absoliutaus minimumo principu, atsieina pasakiškai brangiai. Mes duodame kolonistams naujausią ginklą ir geriausius reikmenis, bet negalime pakeisti sugedusių arba nusidėvėjusių įrengimų. Kolonistams tenka naudotis šaudmenimis, kurių nepakeisi sulūžusiais ir sudilusiais mechanizmais, besibaigiančiais arba gendančiais maisto produktais…
— Ir visa tai jūs įdavėte man?
— Žinoma. Kontrolės sumetimais aprūpinome jus visų pragyvenimo reikmenų minimumu. Tik taip ir galima spręsti, ar Teta tinkama kolonizacijai.
— Tatai nesąžininga! Pionieriai visada gauna pačius geriausius daiktus!
— Ne, — atkirto Gaskelas — Seniau, aišku, iš tiesų taip buvo. Bet dabar, kai mes bandome mažiausią potencialą, turime galvoje ne tik žmogų bet ir reikmenis. Aš juk įspėjau jus, kad darbas rizikingas.
— Įspėjote, — patvirtino Nastoičas, — bet… Tiek to. Ar jūs turite numatęs man dar kokių siurprizų?