— Apskritai, ne, — atsakė Gaskelas, akimirką patylėjęs. — Kaip ir jūs pats, jūsų reikmenys pasižymi minimaliu gyvybingumu. Daugiau beveik nėra ko pridurti.
Nastoičas suprato, kad Gaskelas šiek tiek išsisukinėja, atsisako smulkiau paaiškinti. Jie nutraukė pokalbį, ir Nastoičas grįžo į savo stovyklą, kurioje viešpatavo didžiausias chaosas.
Jis su robotu perkėlė stovyklą į mišką, norėdami pasislėpti, kad vėl neužpultų paukščiai. Iš naujo tvarkydamas visą ūkį, Nastoičas pastebėjo, kad didžiuma virvių apdilusios, elektros prietaisai vienas po kito perdega, o palapinių brezentas apipelijęs. Jis rūpestingai viską sutvarkė, nors apsidraskė pirštų krumplius ir kruvinai prisi— trynė delnus. Vėliau sugedo generatorius.
Tris dienas Nastoičas ieškojo gedimų, vadovaudamasis prie generatoriaus pridėta vokiška instrukcija. Atrodė, kad generatorius visai neatitinka schemos, ir jokios priemonės nepadėjo. Galų gale Nastoičas atsitiktinai nustatė, kad čia visai kito modelio instrukcija. Dabar jis įsiuto ir paspyrė generatorių, vos nesusilaužydamas dešiniosios kojos mažojo piršto.
Paskui susitvardė, dar keturias dienas aiškinosi, kuo skiriasi jo generatorius nuo aprašytojo modelio, ir pagaliau sutaisė.
Paukščiai aptiko, kad miške galima statmenai, lyg akmeniui, kristi tarp medžių ir Nastoičo stovyklos, čiupti valgio ir pasislėpti, kol į juos bus nutaikytas spinduliasvaidis. Per jų antskrydžius Nastoičas prarado dvejus akinius ir smarkiai susižalojo sprandą. Kruopščiai darbuodamasis, jis nunėrė tinklus ir, padedamas roboto, ištempė juos tarp šakų viršum stovyklos.
Dabar paukščiai nieko nebegalėjo padaryti. Pagaliau Nastoičui atsirado laiko patikrinti maisto atsargas. Paaiškėjo, kad dalis džiovintų produktų prastai apdoroti fabrike, o dalis apaugo biauriais vietinės kilmės grybeliais. Ir viena, ir kita rodė, kad produktai blogos kokybės. Jei tučtuojau ko nors nesugalvosi, žiemai neužteks maisto.
Nastoičas padarė seriją bandymų su vietiniais vaisiais, javais, daržovėmis ir uogomis. Tarp jų buvo kelios valgomos ir maistingos atmainos. Nastoičas paragavo jų, ir tuoj pat jį išbėrė margais alerginiais spuogeliais. Pasirausęs medikamentuose, jis rado vaistų nuo alergijos. Pasveikęs Nastoičas vėl ėmėsi bandymų, norėdamas aptikti ligos kaltininką, bet, tikrinant galutinius rezultatus, pas jį įsiveržė robotas, apvertė mėgintuvėlius ir išliejo niekuo nepakeičiamus chemikalus.
Nastoičas turėjo daryti bandymus pats ant savęs, po to vieną rūšį uogų ir dvi rūšis daržovių jis pašalino iš ra— ciojio kaip alergenus.
Tačiau vaisiai buvo labai geri, o čia augantys javai duodavo puikiausių grūdų. Nastoičas pririnko sėklų ir vėlyvą Tetos pavasarį pavedė robotui arti ir sėti.
Robotas be atilsio dirbo naujuosiuose laukuose, o Nastoičas tuo tarpu tyrinėjo apylinkes. Jis rado glotnių akmenų, ant kurių buvo pribraižyta į skaitmenis panašių ženklų ir netgi pavaizduoti medžiai, debesys ir kalnai.
„Tur būt, Tetoje kitados yra gyvenusios protingos būtybės, — pagalvojo Nastoičas. — Visai galimas daiktas, kad jos ir dabar tebegyvena tam tikrose planetos zonose.” Tačiau nebuvo kada ieškoti aborigenų.
Apžvelgęs savo laukus, Nastoičas pamatė, kad robotas yra pasėjęs sėklą giliau, negu reikalauja programa. Su tuo derliumi teko atsisveikinti, ir kitą kartą Nastoičas apsėjo laukus pats.
Jis susirentė medinę trobelę ir pakeitė pūvančias palapines daržinėmis. Pamažu ruošėsi ateinančiai žiemai. Ir taip pat pamažu ėmė įtarti, kad robotas nusidėvi.
Didelė juoda universalinė mašina, kaip ir anksčiau, įvykdydavo kas pavesta. Tačiau roboto judesiai darėsi vis konvulsyvesni, jis negalėjo apskaičiuoti savo jėgų. Sunkūs indai skildavo jo letenose, o žemės ūkio padargai lūždavo. Nastoičas užprogramavo jį ravėti laukams, bet, kol roboto pirštai rovė piktžoles, jo plačios plokščios kojos mindžiojo javų želmenis. Ėmęs skaldyti malkas, robotas dažniausiai sulaužydavo kirvakotį. Kai robotas įžengdavo į trobelę, ji sudrebėdavo, o durys nuolatos nu— sprūsdavo nuo vyrių.
Nastoičą stebino ir jaudino staigi roboto degradacija. Jo pataisyti jokiu būdu neįmanoma: robotą saugojo gamyklos plomba, jį remontuoti galėjo tik gamyklos technikai, turinys specialių įrankių, atsarginių dalių ir tokius dalykus išmaną. Nastoičui daugiau nieko neliko, tik atsisakyti roboto paslaugų. Bet tada jis liktų visiškai vienas.
Jis programavo vis paprastesnes ir paprastesnes užduotis, sau pasilikdamas vis daugiau ir daugiau darbų. Ir vis tiek robotas dėvėjosi. Vieną gražų vakarą, kai Nastoičas pietavo, robotas palinko ties virykla ir apvertė puodą su verdančiais ryžiais.
Pasitelkęs ką tik atsiskleidusius savo gyvybingumo talentus, Nastoičas atšoko į šalį, ir verdanti masė išsiliejo jam ne ant veido, bet ant kairiojo peties.
To jau buvo per daug. Robotas darėsi pavojingas. Apsi— tvarstęs nuplikytą veidą, Nastoičas nusprendė išjungti robotą ir vienas kovoti dėl būvio. Tvirtu balsu jisai sukomandavo — gulti.
Robotas tik pažvelgė į jį ir nerimastingai ėmė blaškytis po trobelę, neklausydamas vienos iš pagrindinių komandų.
Nastoičas pakartotinai įsakė. Robotas papurtė galvą ir ėmė versti prie krosnies pliauskas.
Kažkas sugedo. Teks išjungti robotą rankomis. Tačiau juodame žvilgančiame mašinos paviršiuje nebuvo jungiklio nė žymės. Vis dėlto Nastoičas pasiėmė krepšelį su įrankiais ir prisiartino prie roboto.
Tikrai keista, robotas pasitraukė nuo jo atbulas ir, tarsi gindamasis, atkišo rankas.
— Nė iš vietos! — šūktelėjo Nastoičas.
Robotas vis traukėsi, kol atsišliejo į sieną.
Nastoičas svyravo, nesuprasdamas, kas gi darosi robotui. Mašina negalėjo pasipriešinti įsakymui. Į visus robotus visada įmontuojamas sugebėjimas pasiaukoti.
Nastoičas priėjo prie roboto, kupinas pasiryžimo žūt būt jį išjungti. Robotas prisileido žmogų visai arti ir užsimojo šarvuotu kumščiu. Nastoičas išvengė smūgio ir į kinestetinę roboto anteną sviedė veržlių raktą. Robotas greitai įsitraukė anteną ir-vėl užsimojo. Šįkart šarvuotas kumštis pataikė Nastoičui pašonėn.
Nastoičas pargriuvo ant grindų, o robotas, išdidžiai stovėdamas ties parblokštu priešu, ėmė žaibuoti raudonomis akimis ir judinti geležinius pirštus. Nastoičas užsimerkė, tikėdamasis, kad robotas jį pribaigs. Tačiau mašina apsigręžė ir, išlaužusi duris, išėjo iš trobelės.
Po kelių minučių Nastoičas išgirdo, kad robotas lyg niekur nieko skaldo malkas ir krauna pliauskas į rietuvę.
Pasinaudodamas sanitariniu paketu, Nastoičas apsitvars— tė sužeistą šoną. Robotas sutvarkė malkas ir grįžo sužinoti, kokių dar bus nurodymų. Virpančiu balsu Nastoičas pasiuntė jį į tolimą upelį vandens. Robotas išėjo, nebė— parodęs jokio agresyvumo. Nastoičas nukiūtino prie racijos.
— Be reikalo stengėtės jį išjungti, — tarė Gaskelas, išgirdęs, kas atsitiko. — Konstrukcija nėra numačiusi išjungimo rankomis. Argi jūs nepastebėjote? Jei nenorite nukentėti, geriau nebemėginkite.
— O kas yra?
— Mat… jūs, tur būt, jau numanote… Robotas tarnauja pas jus kaip mūsų kokybės kontrolierius, — Nesuprantu, — burbtelėjo Nastoičas. — O kam jums kokybės kontrolierius?
— Nejaugi aš turiu kartoti viską iš pat pradžios? — alsiai paklausė Gaskelas. — Jūs priimtas tarnauti minimalaus gyvybingumo pionieriumi. Ne vidutinio, ne padidinto. Minimalaus., — Taip, bet…
— Netrukdykite. Ar atmenate, kaip išgyvenote trisdešimt ketverius metus Žemėje? Jus nuolat persekiojo ligos, nelaimingi atsitikimai ir nesėkmės. Kaip tik tokią padėtį mes ir norėjome atkurti Tetoje. Bet jūs pasikeitėte, misteri Nastoičai.
— Šiaip ar taip, stengiausi pasikeisti.