— Be abejo, — sutiko Gaskelas. — Mes to tikėjomės. Daugumas mūsų minimaliai gyvybingų pionierių keičiasi. Susidūrę su nauja aplinka ir iš naujo pradėję gyvenimą, jie parodo tokios savitvardos, kokios anksčiau nė nesapnavo. Bet tatai visai ne ta kokybė, kurios mes tikimės, ir mums tenka kažkaip kompensuoti tokias permainas. Matote, anaiptol ne visada kolonistai atvyksta į planetą pasitobulinti. Kiekvienoje kolonijoje atsiranda lengvabūdžių žmonių, neminint jau senių, bejėgių, silpnapročių, nutrūktgalvių, neišmanėlių vaikų ir taip toliau. Mūsų minimalaus gyvybingumo standartai garantuoja, kad ištvers kiekvienas kolonistas. Dabar jums aišku?
— Lyg ir aišku, — atsakė Nastoičas.
— Štai todėl ir turime jus kontroliuoti, kad užkirstume kelią bepasireiškiančiam jumyse vidutiniam arba dideliam gyvybingumui, kurio mes nesitikime.
— Tai tam šalia manęs robotas? — niūriai įterpė Nastoičas.
— Kaip tik tam. Robotas užprogramuotas tikrinti, kruopščiai kontroliuoti gyvybingumo lygį. Jis reaguoja į jūsų elgesį, Nastoičai. Kol jūs neiškrypstate iš bendro silpnumo diapazono, kuris jums nustatytas, robotas kiek išgalėdamas padeda jums. Kada gi jūs taisotės, darotės labiau įgudęs ir gyvybingas, mažiau patiriate nelaimingų atsitikimų, — robotas pradeda kur kas blogiau elgtis. Jis laužo daiktus, kuriuos turėtumėt laužyti jūs, daro klaidingus sprendimus, kuriuos šiaip darytumėt jūs…
— Tai nesąžininga!
— Nastoičai, ar tik jums neatrodo, kad čia sanatorija arba labdaringa draugija? Tokiu atveju klystate. Iš jūsų mums reikia tik paslaugų, kurias mes nusipirkome ir už kurias apmokėjome. Paslaugų, kurias — tebūnie leista man pridurti — jūs pasirinkote mieliau, negu savižudybę.
— Gerai! — suriko Nastoičas. — Aš juk dirbu savo darbą. Bet ar yra tokia taisyklė, kuri draustų man demontuoti prakeiktąjį robotą?
— Anaiptol, — ramesniu balsu atsakė Gaskelas, — jei tik jūs įstengiate. Tačiau aš jokiu būdu nepatarčiau. Perdaug pavojinga. Robotas nesiduos išvedamas iš rikiuotės.
— Cia jau aš spręsiu, o ne jis, — burbtelėjo Nastoičas ir išjungė ryšį.
Tetoje nužydėjo pavasaris, ir Nastoičas galutinai suprato, kas yra jo padėjėjas. Jis liepė robotui apžiūrėti tolimuosius kalnus, bet tasai nepanoro palikti šeimininko. Jis pabandė neskirti robotui jokių užduočių, bet juodoji baidyklė negalėjo sėdėti, rankas sudėjus. Negaudamas užduočių, robotas pats išsigalvodavo darbo, imdavo siautėti ir nusiaubdavo Nastoičo laukus ir sandėlius.
Norėdamas, apsisaugoti, Nastoičas pavedė robotui patį nekalčiausią darbą, kokį tik galėjo sumanyti. Jis liepė mašinai iškasti šulinį, turėdamas vilties, kad ji žus dugne. Tačiau kas vakarą robotas, murzinas ir džiūgaujantis, išlipdavo į viršų ir įžengdavo į trobelę, Nastoičui į valgį pažerdamas apsčiai žemių, skleisdamas alergines ligas, daužydamas lėkštes ir langus.
Nastoičas paniuro, bet kentė susidariusią padėtį. Dabar jam atrodė, kad robotas — tai įsikūnijusi kita, tamsi jo paties sielos pusė, tikras nevykėlis, žioplys Nastoičas. Kai jis matydavo, kaip siautėja robotas, jam vaidendavosi, tarytum jis stebi biaurią savo paties dalį, lyg čia būtų iš metalo nuliedinta gyva patologija.
Jis stengėsi nusikratyti tuo pojūčiu. Tačiau robotas vis aiškiau savinosi naikinamąsias Nastoičo prigimties puses, tiktai atsijusias nuo jas formuojančių gyvenimo reiškinių ir pavirtusias absurdu.
Nastoičas darbavosi, o jam iš paskos salino jo neurozė— naikinamoji jėga, turinti savisaugos instinktą, kaip visos neurozės. Neįveikiama liga gyveno su Nastoiču po vienu stogu, stebėjo jį valgantį, stovėjo šalia miegančio.
Nastoičas ėjo savo pareigas ir jam sekėsi vis geriau ir geriau. Jis kiek įstengdamas gėrėjosi dienomis, liūdėjo leidžiantis saulei ir išgyveno šiurpias naktis, kai ties jo guoliu stovėdavo robotas ir, rodos, svarstydavo, ar ne metas suvesti sąskaitas. O rytą, atsibudęs gyvas ir sveikas, Nastoičas galvodavo, kaip čia atsikračius savo klumpančios, nerangios pražūtingos neurozės.
Tačiau padėtis vis buvo tokia pat, ir dar ją apsunkino nauja aplinkybė.
Kelias dienas lijo kaip iš kibiro. Kai dangus išsiblaivė, Nastoičas išėjo į laukus. Paskui jį bildėjo robotas, nešinas darbo įrankiais.
Staiga drėgnoje žemėje Nastoičui po kojomis atsivėrė plyšys. Jis plėtėsi, ir visas tarpas, kur stovėjo Nastoičas, įdubo. Nastoičas iššoko ant šlaito, ir robotas užvilko jį į viršų, vos neišsukdamas jam rankos.
Apžiūrėjęs įdubusį lauko tarpą, Nastoičas pamatė, kad po juo prakastas tunelis. Dar galėjai pastebėti žemės darbų žymes. Iš vienos pusės tunelis buvo užgriuvęs, bet kitas jo galas ėjo gilyn po žeme.
Nastoičas grįžo namo pasiimti spinduliasvaidžio ir žibintuvėlio. Jis nusileido šlaitu, pašvietė į tunelį ir išvydo gauruotą būtybę, kuri skubiai pasislėpė už posūkio. Ji buvo panaši į didžiulį kurmį.
Štai pagaliau Nastoičas aptiko Tetoje kitokių gyvybės formų.
Sekančias kelias dienas jis atsargiai tyrinėjo tunelius ir porą—trejetą kartų prabėgomis matė pilkus, į kurmius panašius šešėlius, kurie tučtuojau dingdavo požeminių koridorių labirinte.
Nastoičas griebėsi kitos taktikos. Jis nusileido pagrindiniu tuneliu tik kelis šimtus metrų ir paliko ten savo dovaną — vaisių. Kai kitą dieną jis grįžo į tą pačią vietą, vaisių nebebuvo. Vietoj jų gulėjo du švino luitai.
Ištisą savaitę buvo keičiamasi dovanomis. Vieną kartą, kai Nastoičas nešė vaisių ir uogų, tunelyje pasirodė didžiulis kurmis, kuris iš lėto ir aiškiai nerimaudamas traukė pasitikti žmogaus. Jis ženklu parodė į žibintuvėlį, ir Nastoičas pridengė ranka šviesą, kad kurmiui neskaudėtų akių.
Jis laukė. Kurmis lėtai slinko dviem kojom, raukydamas nosį ir prispaudęs raukšlėtas letenėles prie krūtinės. Sustojęs jis pažvelgė į Nastoičą išverstomis akimis. Po to pasilenkė ir išbraižė tunelio dugne kažkokį ženklą.
Nastoičas visai neišmanė, ką reiškia tasai ženklas. Tačiau pats poelgis rodė, kad šis gyvūnas turi protą, moka kalbėti ir sugeba abstrakčiai galvoti. Nastoičas greta kurmio ženklo išbraižė kitą ženklą, norėdamas parodyti turįs tokių pat savybių.
Dvi rasės ėmė bendrauti. Nastoičui už nugaros, blykčiodamas akimis, stovėjo robotas ir stebėjo, kaip žmogus ir tetietis stengiasi suprasti vienas kitą.
Atsiradęs kontaktas uždavė Nastoičui dar daugiau rūpesčių. Reikėjo dirbti laukuose ir soduose, remontuoti įrengimus ir prižiūrėti robotą; laisvalaikiu Nastoičas uoliai mokėsi kurmių kalbos. O kurmiai taip pat uoliai padėjo Nastoičui.
Pamažu žmogus ir kurmiai ėmė suprasti vieni kitus, džiaugtis draugyste; jie susibičiuliavo. Nastoičas sužinojo, kaip kurmiai leidžia dienas, kaip bodisi šviesos, kaip keliauja požeminiais urvais, kaip trokšta žinių ir mokslo. Savo ruožtu jis ką galėdamas papasakojo kurmiams apie Zrnogų.
— O koks čia metalinis daiktas? — pasidomėjo kurmiai.
— Žmogaus tarnas, — atsakė Nastoičas.
— Bet jis stovi tau už nugaros ir piktai žybčioja akimis. Tasai metalinis daiktas neapkenčia tavęs. Ar visi metaliniai daiktai neapkenčia žmonių?
— Žinoma, ne, — tarė Nastoičas. — Čia ypatingas atvejis.
— Jis mus baugina. Ar visi metaliniai daiktai baugina?
— Kai kurie, bet ne visi.
— Kai šis metalinis daiktas stebeilija į mus, mums sunku galvoti ir sunku suprasti tavo žodžius. Ar visada taip veikia metaliniai daiktai?
— Kartais jie kur nereikia lenda, — pripažino Nastoičas. — Bet nesibijokit, robotas jūsų nelies.
Kurmių tautelė nepritarė Nastoičo nuomonei. Mūsų didvyris labai atsiprašinėjo už sunkią, griozdišką, neišauklėtą mašiną, papasakojo, kaip ištikimai mašinos tarnauja Žmogui ir kaip palengvina jam gyvenimą. Tačiau kurmių tautelė galvojo kaip galvojusi ir atkakliai vengė baisiojo roboto.