Vis dėlto po ilgų derybų Nastoičas sudarė su kurmių tautele bendradarbiavimo paktą. Už šviežius vaisius ir uogas, kuriuos kurmiai labai mėgo, bet retai gaudavo, jie įsipareigojo būsimuosius kolonistus aprūpinti metalų rūda, o taip pat ieškoti jiems vandens ir naftos šaltinių. Be to, kolonistams pavedama valdyti visas Tetos paviršius, o gelmių šeimininkais iškilmingai pasiskelbė te— tiečiai.
Abiem pusėm atrodė, kad gėrybėmis teisingai pasiskirstyta, ir Nastoičas drauge su kurmių vadu patvirtino akmeninį dokumentą savo parašais, taip įmantriai juos užrai— tydami, kaip tiktai galima raižikliu.
Atmintino įvykio— garbei Nastoičas iškėlė puotą. Drauge su robotu atnešė kurmiams gausių dovanų — pačių geriausių vaisių ir uogų. Susirinko visas būrys pūkuotų, pilkų, skaisčiaakių kurmių ir ėmė nekantriai cypauti.
Robotas pastatė pintinę su vaisiais ir nuėjo> sau, bet paslydo ant glotnaus akmenuko, sumaskatavo rankomis, norėdamas išlaikyti pusiausvyrą, ir su trenksmu griuvo ant vieno kurmio. Tuoj pat robotas atsistojo ir mėgino pakelti auką, bet buvo per vėlu. Jis sulaužė nelaimingajam stuburą.
Kitų kurmių neliko nė padujų—jie dingo ir išsinešė žuvusį. O Nastoičas su robotu liko tunelyje vieni du tarp gausybės vaisių.
Tą naktį Nastoičas ilgai ir atkakliai galvojo. Jis suprato velnišką įvykių logiką. Minimaliai gyvybingų pionierių kontaktus su kitų planetų gyventojais dažniausiai lydi tam tikros abejonės, nepasitikėjimas, nesusiklau— symas ir netgi mirties atvejai. Tuo tarpu jam bendrauti su kurmių tautele sekėsi kaip iš pypkės — pernelyg sklandžiai minimaliems gabumams.
Robotas tiesiog ištaisė susiklosčiusią padėtį ir padarė tas klaidas, kurių galėjai laukti iš Nastoičo.
Tačiau, suprasdamas įvykių logiką, Nastoičas jai nepritarė. Kurmiai buvo jo draugai, o Nastoičas juos išdavė. Jiems nebelemta draugauti, ir būsimiesiems kolonistams nėra ko svajoti apie bendradarbiavimą. Tatai neįmanoma, kol tuneliuose klupinėja robotas.
Nastoičas padarė išvadą, kad robotas turi būti sunaikintas. Jis nusprendė pasinaudoti savo naujosiomis, taip sunkiai įgytomis savybėmis ir galutinai atsikratyti pražūtingos neurozės, neatsitraukiančios nuo jo nė per žingsnį. Jeigu teks užmokėti gyvybe, na ką” gi, priminė sau Nastoičas, mažiau kaip prieš metus aš ryžausi skirtis su ja dėl kur kas menkesnių priežasčių.
Jis atnaujino kontaktą su kurmiais ir pašnekėjo su jais šia tema. Kurmiai sutiko jam padėti, nes ir tos ramios būtybės šiek tiek nusimanė, kas yra atpildas. Jie pasiūlė kelias idėjas, nuostabiai panašias į žmonių, kadangi kurmiai irgi mokėjo kariauti. Jie paaiškino Nastoičui, ką reikia padaryti, ir tasai žadėjo pamėginti.
Po savaitės kurmiai buvo viską paruošę. Nastoičas apkrovė robotą pintinėmis vaisių ir nusivedė į tunelius, tarytum stengdamasis sudaryti naują sutartį.
Kurmių tautelė nė akių nerodė. Nastoičas ir robotas įsigavo toli į požeminius koridorius, pasišviesdami žibintuvėliais migloje. Roboto akys-fotoelementai žybsėjo raudona ugnimi, o jis pats rūsčiai žirgliojo Nastoičui už nugaros.
Įžengė į požeminį urvą. Kažkas vos girdimai švilptelėjo, ir Nastoičas šoko į šalį.
Robotas, pajutęs pavojų, norėjo pasekti juo, bet, trukdomas savo, nevykėlio, programos, suklupo, ir vaisiai pabiro urve. Tada iš viršaus, iš patamsių, nusileido virvės, kurios apraizgė roboto galvą ir pečius.
Jis stengėsi sutraukyti tvirtą pluoštą, bet jį raizgė vis naujos ir naujos virvės, kurios švilpdamos krito lyg žaibai nuo lubų. Blykčiodamas fotoelementais, robotas stengėsi išlaisvinti rankas.
Iš koridorių rinkosi dešimtys kurmių. Aplink robotą ėmė rangytis naujos virvės, o jis vis ręžėsi, norėdamas sutraukyti pančius, ir iš jo sąnarių sunkėsi alyva. Kelias minutes urve tik ir girdėjai, kaip švilpia krisdamos virvės, girgžda roboto sąnariai ir sausai trata drykstantys plaušai.
Nastoičas grįžo į urvą ir prisidėjo prie mūšio. Puolėjai vis tvirčiau ir tvirčiau rišo robotą, kol pagaliau galutinai jį paralyžavo ir jis jau nebegalėjo rasti atramos taško. O virvės vis švilpė ore, ir robotas galų gale pargriuvo — milžiniškas virvių kokonas, iš kurio kyšojo tik pėdos ir galva.
Tada kurmiai iš džiaugsmo ėmė spiegti ir pabandė nuo žemių atbukusiais nagais išdraskyti robotui akis. Tačiau jas užvožė plieniniai vokai. Kurmiai pasitenkino priber— dami smėlio į sąnarius, o paskui Nastoičas išstumdė tetie— čius į šalis ir pamėgino išlydyti robotą paskutiniuoju spinduliasvaidžiu.
Dar metalui neįkaitus, spinduliasvaidis sugedo. Sąmokslininkai surišo robotui kojas ir nuvilko koridoriumi, kuris baigėsi gilia kiauryme. Jį ten įmetė, pasiklausė, kaip jis bilda granitine prarajos siena, o kai jis atsimušė į dugną, visi pratrūko džiaugsmingais šūksmais.
Kurmiai iškėlė puotą. Bet Nastoičui buvo nesmagu. Jis grįžo į trobelę ir dvi paras išgulėjo lovoje, visą laiką save įtikinėdamas, kad ne žmogų jis nužudė ir netgi ne mąstančią būtybę, o tik sunaikino pavojingą mašiną.
Tačiau jis negalėjo pamiršti nebyliojo palydovo, kuris padėjo jam grumtis su paukščiais, sėjo laukus ir skaldė malkas. Teisybė, robotas buvo nerangus ir viską gadino, bet nerangus kaip pats Nastoičas, tad kas jau kas, o Nastoičas gali tai suprasti ir atleisti.
Kurį laiką jis jautėsi taip, lyg būtų išnykusi jo sielos dalis. Vakarais jį lankydavo kurmiai ir guosdavo, be to, reikėjo dirbti laukuose ir sandėliuose.
Atėjo ruduo — derliaus valymo metas. Nastoičas griebėsi darbo. Kai tik dingo robotas, jam vėl pabudo senasis polinkis į nelaimingus atsitikimus. Nastoičas įveikė jį, vėl pasikliaudamas savimi. Iki pirmojo sniego derlius buvo nuimtas ir produktai užkonservuoti. Greit baigsis metai, kuriuos Nastoičas turi išbūti Tetoje.
Radijo bangomis jis pasiuntė Gaskelui smulkią ataskaitą apie planetos pavojus, pranašumus ir potencialias galimybes, papasakojo apie susitarimą su kurmių tautele ir rekomendavo planetą apgyvendinti. Po dviejų savaičių Gaskelas atsiliepė.
— Gerai padirbėjote, — tarė jis Nastoičui. — Valdyba yra tos nuomonės, kad Teta, be abejo, atitinka minimalaus gyvybingumo reikalavimus. Mes tuoj pat siunčiam laivą su kolonistais.
— Vadinasi, bandymas baigtas? — paklausė Nastoičas.
— Taip. Laivas atvyks po kokių trijų mėnesių. Gal būt, tą partiją pristatysiu aš pats. Sveikinu, misteri Nastoičai. Jūs tapsite naujutėlės kolonijos tėvu įkūrėju!
— Iš tiesų, nežinau, nė kaip jums dėkoti, misteri Gas— kelai, — buvo bepradedąs Nastoičas.
— Dėkoti man nėra už ką, — nutraukė jį Gaskelas. — Priešingai. Beje, kaip jūs įveikėte robotą?
— Sunaikinau, — atsakė Nastoičas ir papasakojo, kaip žuvo kurmis ir kas vėliau atsitiko.
— Hm, — numykė Gaskelas.
— Jūs pats sakėte, kad taisyklės to nedraudžia.
— Taip ir yra. Robotas — toks pat reikmuo, kaip spinduliasvaidžiai, palapinės ir maisto produktai. Kaip ir jie, robotas buvo viena iš jūsų problemų, kaip išlikti gyvam. Jūs turėjot teisę daryti su juo ką tinkamas.
— Kas gi tada?
— Tiesiog norėtųsi manyti, kad jį iš tikrųjų sunaikinote. Žinot, visi tie modeliai kokybei patikrinti taip pagaminami, kad ilgai tarnautų. Juose įtaisyti remontavimosi mazgai, jiems suteiktas aštrus savisaugos jausmas. Nugalabyti tokį robotą velniškai sunku.
— Atrodo, man tatai pasisekė, — tarė Nastoičas.
— Tikėsimės. Bet jeigu robotas išliko, laukite nemalonių siurprizų.