— Kodėl? Jis keršys?
— Na ką jūs! Robotas neturi emocijų.
— Tai kas gi yra?
— Bėda štai kokia. Roboto paskirtis buvo rūpintis, kad nė kiek nepagerėtų jūsų gyvybingumas. Tai jis ir darė visokias šunybes.
— Žinoma. Vadinasi, jeigu jis grįš, viskas prasidės iš naujo?
— Netgi blogiau. Štai jau keli mėnesiai, kai robotas atskirtas nuo jūsų. Jei jis dar funkcionuoja, tai jame yra susikaupusi negandų atsarga. Visas naikinimo geismas, kurį jam pavyko sukaupti per mėnesį, turi išsiveržti, ir tik tada robotas galės vėl normaliai veikti. Ar mane supratote?
Nastoičas nervingai kostelėjo.
— Ir, savaime aišku, jis jau pasistengs greičiau išsikrauti, kad vėl liktų koks buvęs.
— Žinoma. Taigi, laivas atvyks po kokių trijų mėnesių. Greičiau neįmanoma. Patariu jums įsitikinti, kad robotas nebe kenksmingas. Dabar mums nepageidautina jūsų netekti.
— Taip, nepageidautina, — sutiko Nastoičas. — Aš tuoj pat imsiuos šio reikalo, Jis čiupo, kas reikalinga, ir nuskubėjo į tunelius. Kur-, miai, kuriems jis paaiškino, kaip viskas susiklostė, nulydėjo jį prie kiaurymės. Apsirūpinęs litavimo lempa, piūk— lu, kūju ir kaltu, Nastoičas iš lėto ėmė leistis stačiu kiaurymės šlaitu.
Jis greitai surado dugne tą vietą, kur krista roboto. Ten, tarp dviejų akmenų, styrojo visa roboto ranka, ištraukta iš peties sąnąrio. Kiek tolėliau jis aptiko sutrupėjusios akies-fotoelemento šukes ir tuščią sutraukytų, išdraikytų virvių kokoną.
Paties roboto niekur nebuvo.
Nastoičas užsiropštė šlaitu aukštyn, įspėjo kurmius, kad gresia pavojus, ir pradėjo ruoštis.
Dvylika dienų prabėgo ramiai. Tryliktosios vakare išsigandęs kurmis atnešė Nastoičui žinią. Tuneliuose vėl pasirodęs robotas; jis žygiuojąs tamsiais požeminiais urvais, blykčiodamas vienintele išlikusia akimi, ir kuo tiksliausiai sėlinąs labirintu į pagrindinį koridorių.
Tikėdamiesi, kad jis pasirodys, tetiečiai sutikę jį virvėmis, bet robotas jau buvęs pasimokęs iš praeities. Jis išvengęs tyliai krintančių kilpų ir puolęs kurmius, šešetą užmušęs, o kitus privertęs trauktis.
Išklausęs naujienų, Nastoičas linktelėjo, atleido kurmį ir vėl ėmėsi darbo. Gynybos liniją tuneliuose jis jau buvo įrengęs. Dabar gi išsidėliojo priešais save ant stalo keturis sugedusius spinduliasvaidžius, išardytus iki paskutinio sraigtelio. Dirbdamas be žinynų ir pagalbinių priemonių, jis mėgino iš keturių detalių komplektų sumontuoti vieną veikiantį ginklą.
Jis dirbo iki vėlyvos nakties — rūpestingai tikrino kiekvieną detalę ir dėjo į atitinkamą vietą korpuse. Smulkutės detalės raibuliavo jam prieš akis, pirštai nutirpo ir sutino lyg dešrelės. Be galo atsargiai, su pincetu ir didinamuoju stiklu, jis montavo ginklą.
Staiga tartum kas sutrimitavo—ėmė veikti imtuvas— siųstuvas.
— Antonai, — klausė Gaskelas, — kas girdėti apie robotą?
— Kaip mat pasirodys, — atsakė Nastoičas.
— Tb aš ir bijojau. Klausykite, man pavyko prisiskambinti į fabriką, kur jis pagamintas. Mes smarkiai susiginčijome, bet aš iškovojau leidimą sugadinti robotą ir gavau smulkią instrukciją.
— Ačiū, — tarė Nastoičas. — Greičiau sakykite, kaip tatai daroma.
— Būtinai reikia štai ko: elektros energijos šaltinio, kuris duotų dvidešimt penkių amperų srovę, esant dviejų šimtų voltų įtampai… Ar jūsų generatorius duos tokią srovę?
— Duos. Sakykite, ko dar.
— …Varinio strypo, sidabrinės vielos ir zondo, padaryto iš nelaidžios medžiagos, sakysim, iš medžio. Visa tai montuojama šitokiu…
— Niekaip nesuspėsiu, — įterpė Nastoičas, — bet sakykite.
Racijoje kažkas garsiai subirbė.
— Gaskelai! — riktelėjo Nastoičas.
Racija nutilo. Iš trobelės su radijo aparatūra atsklido triukšmas — ten kažkas sugriuvo. Paskui ant slenksčio pasirodė robotas.
Jis neturėjo kairiosios rankos ir dešiniosios akies, bet remontavimosi mazgas buvo užgydęs sužalotas vietas. Dabar robotas buvo blausiai juodas, o ant jo krūtinės ir šonų — nusidriekę rūdžių ruoželiai.
Nastoičas pažvelgė į bemaž sumontuotą spinduliasvai— dį ir ėmė derinti paskutiniąsias detales.
Robotas pasuko prie žmogaus.
— Priskaldyk malkų, — paliepė Nastoičas pačiu natūraliausiu, kokiu tik galėjo, balsu.
Robotas stabtelėjo, apsigręžė, pasiėmė kirvį ir kiek. pasvyravęs išėjo iš kambario.
Nastoičas baigė montuoti ir jau užsukinėjo dangtelį.
Robotas nusviedė kirvį ir, kamuojamas prieštaringų komandų, vėl apsigręžė. Nastoičas tikėjosi, kad dėl konflikto kurioje nors schemoje išsilydys saugiklis. Tačiau robotas apsisprendė ir leidosi prie Nastoičo.
Nastoičas nukreipė į priešą spinduliasvaidį ir paspaudė gaiduką. Koncentruota energija sulaikė robotą pusiaukelėje. Metalinė oda kaip mat įkaito raudonai.
Tada spinduliasvaidis vėl sugedo.
Nastoičas nusikeikė, užsimojo sunkiu ginklu ir trenkė juo į vienintelę roboto akį, bet nepataikė. Spinduliasvaidis atšoko nuo metalinės kaktos.
Apsvaigintas robotas ieškojo žmogaus apgraibomis. Nastoičas išvengė jo rankos ir, išbėgęs iš trobelės, puolė prie juodos tunelio angos. Pro ją lįsdamas, jis žvilgtelėjo atgal ir pamatė, kad robotas tebesi veja.
Nastoičas nuėjo tuneliu kelis šimtus metrų, įjungė žibintuvėlį ir ėmė laukti roboto.
Vos tiktai įsitikinęs, kad robotas nesunaikintas, Nastoičas rūpestingai apgalvojo, ką reikės daryti.
Pirmiausia, žinoma, jam šovė į galvą pasislėpti. Bet robotas, kuris gali be paliovos judėti, lengvai jį pavys. Be tikslo klaidžioti tunelių labirintu irgi nei šis, nei tas. Tektų retkarčiais sustoti poilsio — pavalgyti, atsigerti ir išsimiegoti. O robotui sustoti poilsio niekada nereikia.
Todėl Nastoičas paspendė daugybę spąstų ir į juos sudėjo visas viltis. Bent vieni tikrai pasitarnaus. Tuo jis neabejojo.
Tačiau, netgi save guosdamas, Nastoičas drebėjo pagalvojęs apie begalę nelaimių, kurias sukaupė jam robotas: apie lūžusias rankas, nesugyjančias ištisus mėnesius, įskilusius šonkaulius, išnarintas kulkšnis, apie įsikirtimus, įsipiovimus, įkandimus, infekcines ir chroniškas ligas. Tą viską robotas išvers ant jo vienu sykiu, kad greičiau galėtų veikti kaip veikęs.
Ne, Nastoičas nieku būdu neatlaikys tos nelaimių virtinės. Robotas būtinai turi įkliūti į spąstus!
Netrukus pasigirdo trankūs roboto žingsniai, o paskui atsirado ir jis pats. Išvydęs Nastoičą, robotas nuskubėjo prie jo.
Nastoičas pasileido tuneliu greitai lyg sprinteris, vėliau pasuko į siauresnį praėjimą. Robotas pamažu trumpino juos skiriančią distanciją.
Pribėgęs prie charakteringos uolienų atodangos, Nastoičas atsigręžęs nustatė iš akies, kiek toli nuo jo robotas, ir truktelėjo tarp uolų. paslėptą virvę.
Tunelio viršus įgriuvo, užversdamas robotą tonomis žemės ir akmenų. Būtų robotas žengęs dar žingsnį pirmyn — ir būtų buvęs palaidotas. Tačiau kaip mat įvertinęs situaciją, jis lyg nutvilkytas šūstelėjo atgal. Jį apnešė žeme, smulkūs akmenėliai ėmė barbenti į galvą ir pečius. Bet didžioji uolienų masė jo nekliudė.
Kai nukrito paskutinė smiltelė, robotas persirito per ką tik atsiradusią kalvą ir vijosi toliau.
Nastoičas buvo visai nusikamavęs. Nesėkmė su spąstais pribloškė jį. Tačiau, priminė jis sau, priešakyje yra dar didesnės pinklės. Antrieji spąstai tikrai pribaigs nepakenčiamąją mašiną.
Jie bėgo vingiuotu tuneliu, kur kelią tenušviesdavo retkarčiais tvykstelėjantis Nastoičo žibintuvėlis. Robotas vėl artėjo prie žmogaus. Nastoičas išbėgo į tiesų tarpą ir pasileido dar greičiau.