Jis perbėgo žemės sklypelį, kuris niekuo nesiskyrė nuo bet kurio kito. Bet vos tik tenai užtrinkėjo robotas, žemė prasivėrė. Nastoičas buvo viską kruopščiai apskaičiavęs.
Spąstai, kurie atlaiko jo svorį, tuoj pat sugriuvo nuo sunkaus roboto.
Robotas sumojavo ranka, ieškodamas, už ko čia nusitvėrus. Jam tarp pirštų ėmė sroventi žemė, ir jis nusmuko į žabangus, kuriuos buvo padirbęs Nastoičas, — kūgio pavidalo duobę; jos sienelės apačioje susiėjo tarytum į kokį didžiulį piltuvą, ir ten robotas turėjo amžinai įstrigti.
Tačiau robotas taip plačiai išsižergė, kad kojos ir liemuo beveik sudarė statų kampą. Jo sąnariai subraškėjo— taip įsiręžęs jis įbedė kulnus į nuožulnias duobės sieneles; nuo jų ėmė byrėti žemė, bet pačios sienelės atsilaikė. Robotui pavyko užsikabinti, nepasiekus dugno.
Ranka robotas išrausė žemėje gilias atramas. Ištraukęs vieną koją, apčiuopė atramą, atsistojo ant jos; paskui ištraukė kitą koją. Palengva, bet tvirtai robotas kapanojosi iš nelaisvės, ir Nastoičas vėl pasileido tekinas.
Dabar jis alsavo sunkiai ir nelygiai, ir jam diegė šoną. Robotas bėgo greičiau, negu pirma, ir Nastoičas, norėdamas likti priekyje, turėjo gerokai pasistengti.
Kiek jis dėjo vilčių į tuos dvejus spąstus! Dabar liko tik vieni. Labai geri, bet rizikingi.
Vis labiau svaigo galva, bet Nastoičas prisivertė susikaupti. Kai lieka tik paskutiniai spąstai, reikia numatyti kiekvieną smulkmeną. Jis prabėgo pro baltai paženklintą akmenį ir išjungė žibintuvėlį. Tada sulėtino tempą ir, skaičiuodamas žingsnius, palaukė, kol robotas atsidūrė stačiai jam už nugaros ir vos nenustvėrė letena už sprando.
Aštuoniolika… devyniolika… dvidešimt!
Žengdamas dvidešimtą žingsnį, Nastoičas nėrė galva į tamsą. Kelias akimirkas jis, rodos, skriejo oru. Paskui įkrito į vandenį, ne per giliausiai panėrė, išplaukė į paviršių ir ėmė laukti.
Robotas perdaug toli buvo nuėjęs, kad galėtų sustoti.
Su didžiausiu triukšmu jis pliumptelėjo į požeminį ežerą, įtūžęs ėmė mataruoti rankomis ir kojomis, žerte žerdamas purslus, ir pagaliau kliuksėdamas dingo vandenyje.
Išgirdęs tą kliuksėjimą, Nastoičas leidosi į kitą krantą, laimingai jį pasiekė ir išlindo iš ledinio vandens. Kelias minutes jis drebėjo ant dumblinų uolų. Paskui prisivertęs nurepečkojo pakrante toliau, į slaptavietę, kur jis buvo pasidėjęs malkų, degtukų, viski, antklodę ir sausus drabužius.
Dar kelias valandas Nastoičas džiovinosi, persirenginėjo ir kūrė laužą. Jis pavalgė, atsigėrė ir ėmė atsidėjęs žiūrėti į ramiai plytintį požeminį ežerą. Gerokai prieš šiandieninius nuotykius jis išmatavo jo gylį trisdešimties metrų lotu ir nepasiekė dugno. Gal tas ežeras bedugnis. O veikiausiai iš j.o išteka srauni požeminė upė, kuri nuneš robotą toli, ilgoms savaitėms, netgi mėnesiams. Arba…
Jis išgirdo tyliai pliuškenant ir pašvietė į tą pusę žibintuvėliu. Iš vandens išniro roboto galva, įkandin pasirodė pečiai ir liemuo.
Matyt, ežeras nebuvo bedugnis. Tur būt, robotas perėjo per jį dugnu ir užsiropštė ant stataus kranto.
Robotas ėmė kopti aukštyn dumblinomis uolomis. Nastoičas alsiai pakilo ir šoko bėgti.
Sie spąstai irgi pasirodė niekam netikę, ir robotas dabar artėjo nugalabyti jo. Nastoičas dūmė prie tunelio angos. Jis norėjo žūti saulės šviesoje.
Bėgdamas tekinas, Nastoičas išvedė robotą iš tunelio ant stačios kalno atšlaitės. Alsavimas degino jam gerklę, pilvo raumenys buvo skausmingai įsitempę. Jis bėgo prisimerkęs, galva svaigo iš nuovargio.
Spąstai nepadėjo. Kaipgi jis anksčiau nesuprato, kad jie tikrai nepadės? Robotas — jo paties dalis, jo neurozė, kuri nori jį pribaigti. Ar gali žmogus gudrumu įveikti gudriausią savo paties dalį? Dešinioji ranka visada sužinos, ką daro kairioji, ir netgi išmoningiausi triukai tik neilgam apgauna labiausiai prityrusį apgaviką.
„Ne iš to galo pradėjau, — galvojo Nastoičas, kopdamas aukštyn šlaitu. — Apgaulė nenuves į laisvę. Reikia.
Robotas vos nenutvėrė jam už kojos, akiplėšiškai primindamas, kaip skiriasi teorinės ir praktinės žinios. Nastoičas puolė priekin ir ėmė svaidyti jį akmenimis. Atsigynęs nuo jų lyg nuo musių, robotas toliau kopė šlaitu.
Nastoičįas nukirto kampą, bėgdamas kone statmena uola. Apgaule laisvės neįgysi — jis nuolat kartojo sau. Apgaulė būtinai nuvils. Išeitis — permaina. Išeitis — nugalėti, bet ne robotą, o tą, ką robotas yra įkūnijęs.
Patį save!
Jis beveik kliedėjo, mintys sroveno nekontroliuojamos. Jis įtikinėjo save: jeigu įveiks jausmą, kad jis panašus į robotą, robotas tikrai liausis buvęs jo, Nastoičo, neuroze! Jis virs paprasta neuroze ir Nastoičui nieko nebegalės padaryti.
Reikia gryniausio mažmožio: pasveikti nuo neurozės (kad ir dešimt minučių) — ir robotas jam nepakenks!
Nuovargis atlėgo, ir Nastoičas pasijuto kupinas nepaprasto, svaiginamo ryžto. Jis drąsiai perbėgo per chaotiškai susigrūdusius akmenis — ęia buvo tinkamiausia vietelė išsinarinti kulkšniai arba susilaužyti rankai. Prieš metus, netgi prieš mėnesį, čia jam tikrai kas nors būtų atsitikę. Tačiau atgimęs Nastoičas, nelyginant koks pusdievis, lengvai peršoko per didžiulius akmenis.
Robotas, vienarankis ir vienaakis, tvirtai prisiėmė nelaimę. Jis suklupo ir kiek ilgas išsitiesė ant aštrių akmenų. Kai robotas atsikėlęs vėl leidosi vytis Nastoičo, jis gerokai šlubčiojo.
Pasisekimo skatinamas, tačiau be galo budrus, Nastoičas atsispyrė į granito sieną ir šoko ant iškyšulio — vos įžiūrimo pilko šešėlio. Kažkurią klaikią sekundės dalį jis buvo pakibęs ore, bet tada, kai jo pirštai vos nenuslydo nuo sienos, jis užčiuopė koja atramą. Nesvyruodamas prisitraukė rankomis ir nušoko anapus sienos.
Paskui jį, garsiai girgždindamas sąnarius, sekė robotas. Jis susižeidė pirštą — anksčiau panašiai būtų nutikę Nastoičjui.
Nastoičas šokinėjo nuo vieno akmens ant kito. Robotas, tolydžio slysčiodamas ir klupdamas, artėjo. Nastoičui viskas buvo vis tiek. Jam dingtelėjo, kad jo polinkis į nelaimingus atsitikimus paruošė jį šiai lemiamai akimirkai. Dabar atoslūgis. Štai pagaliau Nastoičas toks, kokiu būti jam. skyrė gamta, — jis įgijęs imunitetą nelaimingiems atsitikimams!
Robotas ėmė šliaužti jam iš paskos spindinčiu balto akmens paviršiumi. Apsvaigęs nuo didžiausio pasitikėjimo savo jėgomis, Nastoičas nustūmė žemyn kelis akmenis ir suriko visa gerkle, kad kiltų griūtis.
Akmenys sujudo, ir viršum savęs jis išgirdo duslų dundesį. Nastoičas pasislėpė už akmens, gelbėdamasis nuo atkištos roboto letenos, ir pamatė, kad toliau nėra kur trauktis.
Jis buvo žemučiame ir negiliame urvelyje. Priešais jį, užstodamas angą, išdygo robotas ir užsimojo geležiniu kumščiu.
Matydamas vargšą, netikšą robotą, pasmerktą nelaimingiems atsitikimams, Nastoičas ėmė kvatotis. Bet tada robotas iš visų jėgų dėjo kumščiu.
Nastoičas išsisuko, bet visai be reikalo. Netikša robotas ir taip prašovė pro šalį mažiausia centimetru. Tokios klaidos ir reikėjo tikėtis iš nerangiojo padaro, kvailų nelaimingų atsitikimų vergo.
Atatrankos jėga nubloškė robotą, jis susvyravo. Zūt būt stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą, jis balansavo ant uolos krašto. Bet kuriam normaliam žmogui arba robotui būtų pavykę. Tik nelaimingų atsitikimų vergui nepavyko. Jis parpuolė kniūbsčias, krisdamas išsimušė vienintelę akį ir nuriedėjo šlaitu.
Nastoičas buvo beišlendąs iš urvo stumtelėti krintan— čiojo, bet tuoj pat nuskubėjo į tolimiausią kampą. Jo darbą atliko griūtis — ji nurideno sparčiai mažėjančią juodą dėmę dulkinai baltu kalno šlaitu ir užvertė tonomis akmenų.