Nastoičas šypsodamasis stebėjo, kas dedasi. Paskui ėmė klausti save, ką jis, teisybę sakant, čia veikia.
Štai dabar jį ir pagavo krėsti šiurpas.
Po kelių mėnesių Nastoičas stovėjo prie laivo,Kuču— leinas” tiltelio ir žiūrėjo, kaip į žiemišką, saulės nutviekstą Tetą išlaipinami kolonistai. Tarp jų buvo visokiausių žmonių.
Visi jie atkeliavo į Tetą pradėti naujo gyvenimo. Kiekvienas buvo kam nors brangus, ar bent pačiam sau, ir kiekvienas vertas šiokių tokių šansų gyventi, ar jis būtų daugiau, ar mažiau gyvybingas.
Ne kas kitas, tik jis, Antonas Nastoičas, ištyrė tiems žmonėms minimalias pragyvenimo Tetoje galimybes ir sužadino kažkokią viltį patiems negabiesiems — nevykėliams, kuriems taip pat norisi gyventi.
Jis nusigręžė nuo pirmųjų t naujakurių srauto ir tarnybiniais laipteliais užkopė į laivą. Gale koridoriaus jis įėjo į Gaskelo kajutę.
— Nagi, Antonai, — paklausė Gaskelas, — kaip jie patiko jums?
— Atrodo, geri vyrai, — atsakė Nastoičas.
— Taip ir yra. Tie žmonės laiko jus tėvu įkūrėju, Antonai. Jūs reikalingas jiems. Pasiliksite?
Nastoičas tarė:
— Aš laikau Tetą savo namais.
— Vadinasi, nuspręsta. Aš tiktai…
— Palaukite, — nutraukė jį Nastoičas. — Dar nebaigiau. Aš laikau Tetą savo namais. Noriu čia apsigyventi, vesti žmoną, susilaukti vaikų. Bet ne dabar.
— O kodėl?
— Man labai patiko pionieriaus darbas, — paaiškino Nastoičas. — Norėčiau dar padirbėti. Vienoj kitoj pla— netukėj. Paskui aš grįšiu į Tetą.
— Taip aš maniau, — nelaimingo žmogaus mina burbtelėjo Gaskelas.
— O kas čia baisaus?
— Nieko. Bet bijau, kad mums nepavyks jus panaudoti pionieriaus darbui, Antonai.
— Kodėl?
— Juk žinote mūsų reikalavimus. Ištirti planetą būsimai kolonijai turi minimaliai gyvybingas žmogus. Norėk nenorėjęs, jau niekaip jūsų nebepavadinsi minimaliai gyvybingu.
— Bet aš juk toks, kaip visada! — spyrėsi Nastoičas. — Taip, šioje planetoje pasitaisiau. Betgi jūs to tikėjotės ir užkorėte man robotą, kuris viską kompensavo. O baigėsi tuo…
— Beje, kuo baigėsi?
— Ką gi, baigėsi tuo, kad aš kažkaip įsismaginau. Tur būt, girtas buvau. Neįsivaizduoju, kaip galėjau tokių dalykų pridaryti.
— Bet juk pridarei!
— Taigi. Palaukite! Sakysim, taip, bet juk aš vos likau gyvas po bandymo — viso to bandymo Tetoje. Vos-ne— vos! Argi tatai neįrodo, kad aš, kaip ir anksčiau, minimaliai gyvybingas?
Gaskelas kietai sučiaupė lūpas ir susimąstė.
— Antonai, jūs kone įtikinote mane. Bet bijausi, ar tik nežaidžiate žodžiais. Po teisybei, aš nebegaliu jūsų laikyti minimaliu žmogumi. Ko gero, jums teks susitaikyti su savo likimu Tetoje.
Nastoičas sugniužo. Jis alsiai linktelėjo, paspaudė Gas— kelui ranką ir pasisuko į duris.
Sukdamasis užkabino rašalinę ir numetė ją nuo stalo.
Nastoičas puolė jos pakelti ir trinktelėjo galva į stalą. Apsitaškęs rašalu, jis palaukė, užkliuvo už kėdės, pargriuvo.
— Antonai, — susiraukė Gaskelas, — koks čia spektaklis?
— Oi ne, — tarė Antonas, — čia ne spektaklis, po velnių!
— Hm. Įdomu. Stai ką, Antonai, nenoriu per daug pažadėti, bet, gal būt, — turėkite galvoje, ne tikrai, o gal būt.
Gaskelas atsidėjęs pažvelgė į paraudusį Nastoičo veidą ir prapliupo kvatotis.
— Na ir sukčius jūs, Antonai! Vos neapmovėte manęs! O dabar malonėkit nešdintis iš čia pas kolonistus. Jie stato paminklą jūsų garbei ir, be abejo, nori, kad jūs dalyvautumėt jį atidengiant.
Susigėdęs, bet nejučiom šaipydamasis, Antonas Nastoičas išėjo pasitikti savo naujosios lemties.
FORMA
Pidas-Pilotas sumažino greitį bemaž iki nulio. Susijaudinęs stebėjo žaliąją planetą.
Net nežiūrint į prietaisus, jokių abejonių nebebuvo. Ši,trečioji nuo Saulės planeta — vienintelė visoje sistemoje, kurioje įmanoma gyvybė. Planeta plaukė debesų ūkuose.
Ji atrodė visai nepavojinga. Ir vis dėlto šioje planetoje kažkas buvo, nuo ko žūdavo visų iš Glomo pasiųstų ekspedicijų nariai.
Prieš leisdamasis galutinai žemyn, Pidas valandėlę suabejojo. Jis ir abu jo pavaldiniai šiuo metu buvo visiškai pasiruošę ir geriau, negu bet kada. Jų kūnų krepšiuose slypėjo kompaktiški, užtaisyti Perkėlėjai, kurie kiekvienu momentu gali būti įjungti.
Pidas norėjo kažką pasakyti ekipažui, bet menkai te— įsivaizdavo, ką jam reikia kalbėti.
Ekipažas laukė. Ilgis-Radistas jau pasiuntė paskutinį pranešimą į Glomo planetą. Džeras-Indikatorius vienu metu sekė šešiolikos prietaisų ciferblatus. Jis pranešė: „Priešiškos veiklos požymių nėra.” Jo kūno paviršius nerūpestingai sroveno.
Pidas įsidėmėjo tą nerūpestingumą. Dabar jis žinojo, ką kalbėti. Nuo anos dienos, kai ekspedicija paliko Glo— mąr Formos Disciplina biauriai pašlijo. Įsiveržimo Vadas jį perspėjo; bet vis dėlto reikia ką nors daryti. Tai Piloto pareiga, nes žemesniosios kastos, kurioms priklausė. Radistai ir Indikatoriai, buvo įsigijusios blogą vardą savo polinkiu į Beformiškumą.
— Į mūsų ekspediciją dedamos didžiulės viltys, — lėtai pradėjo Pidas. — Mes dabar toli nuo tėvynės.
Džeras-Indikatorius linktelėjo. Ilgis-Radistas ištekėjo iš savo formos ir patogiai išsitelžė ant sienos.
— Tačiau, — rūsčiai pasakė Pidas, — atstumas nepateisina nedoro Beformiškumo.
Ilgis skubiai sutekėjo į atitinkamą Radistui formą.
— Mums teks, be abejonės, griebtis egzotiškų formų, — kalbėjo Pidas toliau. — Tam atvejui turime ypatingą leidimą. Bet atsiminkite: bet kuri forma, kylanti ne iš tarnybinės būtinybės, yra pačio Beformiškumo žabangos.
Džeras staigiai sustabdė savo kūno paviršiaus tekėjimą.
— Aš baigiau, — tarė Pidas ir nusruveno prie pulto. Laivas pradėjo leistis taip sklandžiai, ekipažas veikė taip sutartinai, kad Pidas pajuto, kaip jį užplūsta pasididžiavimas.
„Geri darbininkai, — nusprendė jis. — Iš tiesų, negalima iš jų tikėtis tokio formos sąmoningumo, kokį turi Pilotas, priklausantis aukščiausiajai kastai.” Tai jam sakė ir Įsiveržimo Vadas.
— Pidai, — pasakė Įsiveržimo Vadas paskutinio jų pokalbio metu, — ši planeta mums pašėlusiai reikalinga.
— Taip, sere, — atsakė Pidas; jis stovėjo išsitempęs kaip styga, nei per nago juodymą, nei mažiausiu judesiu nenukrypdamas nuo Paradinės Piloto formos.
— Vienas iš jūsų, — įtaigiai kalbėjo Vadas, — privalo ten pakliūti ir pastatyti Perkėlė ją šalia atominės energijos šaltinio. Mūsų gale bus sutelkta šuoliui pasirengusi armija.
— Mes pasistengsime, sere, — atsakė Pidas.
— Ekspedicija būtinai turi pasiekti tikslą, — pasakė Vadas, ir jo pavidalas akimirką išskydo nuo neįtikimo nuovargio. — Griežtai tarp mūsų: Glome neramu. Pavyzdžiui, streikuoja kalnakasių kasta. Jie reikalauja naujos formos žemės darbams. Tvirtina, kad senoji nebepatogi.
Pidas parodė jam deramą pasipiktinimą. Kalnakasių forma įsteigta senų seniausiai, dar prieš penkiasdešimt tūkstančių metų, taip, kaip ir kitos pagrindinės formos. O dabar tie išsišokėliai nori ją pakeisti!
— Tai ne viskas, — atskleidė jam Vadas. — Mes išaiškinome dar vieną Beformiškumo kultą. Suėmėme kone aštuonis tūkstančius glomų, bet kas žino, kiek dar jų liko laisvų.
Pidas žinojo, kad kalbama apie Didžiojo Beformiškumo, pačio pavojingiausio kipšo, kokį tik gali įsivaizduoti Glomo gyventojai, pagundas.