Vadas nutuokė, ką Pilotui knieti paklausti.
— Pidai, — pasakė jis, — tur būt, tu nesupranti. Pasakyk man, ar patinka tau būti pilotu?
— Taip, sere, — atsakė Pidas tiesiai. Ar patinka jam būti pilotu? Bet juk tai visas jo gyvenimas! Be laivo jis — niekas.
— Ne visi glomai gali pasakyti tą patį, — kalbėjo Vadas. — Aš taip pat to nesuprantu. Visi mano protėviai buvo Įsiveržimo Vadai, nuo pat Laiko pradžios. Todėl, savaime suprantama, aš taip pat noriu būti Įsiveržimo Vadu. Tai ne tik natūralu, bet ir dėsninga. Tačiau žemesniosios kastos jaučia ką kita. — Ir jis liūdnai papurtė kūną.
— Aš ne veltui tau kalbu apie tai, — paaiškino Vadas. — Mums, glomams, reikia daugiau erdvės. Suirutė planetoje kilo tik dėl gyventojų pertekliaus. Taip tvirtina psichologai. Visos žaizdos sugis, vos tik mes galėsime pradėti vystytis naujoje planetoje. Mes pasikliaujame tavimi, Pidai.
— Taip, sere, — kiek išdidžiai atsakė Pidas.
Vadas, norėdamas parodyti, jog pokalbis baigtas, buvo bepakyląs, bet staiga apsigalvojo ir vėl atsisėdo.
— Mums reikės sekti ekipažą, — pasakė jis. — Jie neabejotinai ištikimi vaikinai, bet iš žemesniųjų kastų. O kokios tos žemesnės kastos, tu pats žinai.
Taip, Pidas žinojo.
— Jūsų Džeras-Indikatorius įtariamas, kad, girdi, slapta simpatizuojąs Reformizmui. Kartą jis buvo nubaustas už neteisėtą Medžiotojo formos imitavimą. Ilgiui konkrečių kaltinimų neturime. Tačiau girdėjau, kad jis itin ilgai išbūna nejudrioje būklėje. Galimas dalykas, kad jis įsivaizduoja esąs Mąstytojas.
— Bet, sere, — išdrįso paprieštarauti Pidas, — jeigu jie nors trupučiuką paliesti Reformizmo ar Beformiškumo, gal neverta siųsti jų į šią ekspediciją?
Kiek paabejojęs, Vadas iš lėto prabilo:
— Yra daugybė glomų, kuriais aš galiu pasitikėti. Tačiau šiedu apdovanoti vaizduote ir išradingumu, tomis ypatingomis savybėmis, kurių reikia šiai ekspedicijai. — Jis atsiduso. — Tikrai nesuprantu, kodėl tos savybės paprastai siejasi su Beformiškumu.
— Taip, sere, — pasakė Pidas.
— Reikia tik sekti juos.
— Taip, sere, — pakartojo Pidas ir atsaliutavo, supratęs, kad pokalbis baigtas. Vidinį kūno krepšį svėrė snaudžiantis Perkėlėjas, pasiruošęs priešiškos energijos šaltinį paversti tiltu per kosminę erdvę, — tiltu, kuriuo pasipils iš Glomo pergalingi pulkai.
— Linkiu sėkmės, — pasakė Vadas. — Esu tikras, kad ji jums pravers.
Laivas tyliai leidosi ant priešų planetos paviršiaus. Džeras-Indikatorius ištyrė apačioje plaukiančius debesis ir gautus duomenis atidavė Maskavimo blokui. Tas ėmėsi darbo. Netrukus laivas iš šalies atrodė tik plunksninių debesų formacija.
Pidas leido laivui pamažėli dreifuoti į mįslingąją planetą. Dabar jis buvo Paradinės Piloto formos — efektyviausios, patogiausios formos iš keturių, skirtų Pilotų kastai. Jis buvo aklas, kurčias ir nebylus — tik valdymo pulto priedas, visą dėmesį sutelkęs, kad neaplenktų sluoksninių debesų, skristų tarp jų, susilietų su jais.
Džeras atkakliai laikėsi vienos iš dviejų leistų Indikatoriams formų. Jis perteikė duomenis Maskavimo blokui, ir besileidžiantis laivas pamažu įgavo galingo kamuolinio debesio pavidalą.
Priešo planeta nerodė jokių gyvybės ženklų.
Ilgis rado atominės energijos šaltinį ir painformavo Pilotą. Pilotas pakeitė kursą. Apatinius debesis jis pasiekė vos per mylią viršum planetos. Dabar laivas įgavo papurusio garbiniuoto kamuolinio debesio pavidalą.
Tačiau pavojaus signalo nebuvo. Paslaptinga dvidešimties ankstesniųjų ekspędicijų likimo mįslė vis dar nebuvo įminta.
Kol Pidas manevravo virš atominės elektros stoties, sutemos apgaubė planetą. Laivas sklandė virš miškų masyvo, vengdamas aplinkinių pastatų.
Tamsa sutirštėjo, ir vienišas žaliosios planetos mėnulis pradingo už debesų šydo.
Vienas debesėlis leidosi žemiau ir žemiau… ir nusileido.
— Mikliai visi iš laivo! — sušuko Pidas, atsijungdamas nuo valdymo pulto. Jis įgavo Piloto formą, labiausiai tinkančią bėgimui, ir kaip kulka nėrė iš liuko. Džeras ir Ilgis nukūrė paskui jį. Nubėgę penkiasdešimt metrų, sustojo ir apmirė laukdami.
Laivo viduje susijungė kažkokia grandinė. Laivas be garso sudrebėjo ir bematant ėmė tirpti. Plastmasė skydo ore, metalas traukėsi. Netrukus laivas tapo atliekų krūva, bet procesas vis dar nesiliovė. Stambios nuolaužos dužo į smulkias, o smulkiosios vėl ir vėl skilo.
Matant, kaip laivas naikina pats save, Pidą staiga apėmė bejėgiškumas. Jis buvo Pilotas; jis kilęs iš Pilotų kastos. Pilotu buvo jo tėvas, ir tėvo tėvas, ir visi protėviai— dar anais miglotais laikais, kai Glome buvo sukurti pirmieji kosminiai laivai. Visą savo vaikystę jis praleido tarp laivų; subrendęs visą savo amžių valdė juos.
Dabar, netekęs laivo, jis jautėsi plikas ir bejėgis svetimame pasaulyje.
Po kelių minučių laivo nusileidimo vietoje beliko dulkių kauburėlis. Nakties vėjas išsklaidė tas dulkes po mišką, ir tada jau nebeliko nieko.
Jie laukė. Tačiau nieko neatsitiko. Dūsavo vėjelis, girgčiojo medžiai. Tarškėjo voverės, triūsė paukščiai savo lizduose. Švelniai nukrito gilė.
Pilotas giliai, lyg akmeniui nuo krūtinės nusiritus, atsiduso ir atsisėdo.
Dvidešimt pirmoji Glomo ekspedicija sėkmingai nusileido.
Vis tiek nebuvo kas veikti iki ryto. Todėl Pidas ėmė svarstyti veikimo planą. Jie nusileido visai arti atominės elektrinės, taip arti, kad tai jau buvo tiesiog įžūlybė. Dabar teks prieiti dar arčiau. Šiaip ar taip, vienas iš jų privalo patekti į reaktoriaus patalpą ir paleisti Perkėlė ją.
Sunku. Bet Pidas neabejojo, kad pavyks. Galų gale Glomo gyventojai — išradingumo meistrai.
„Meistrai tai meistrai, — pagalvojo jis gaižiai, — bet va radioaktyviųjų elementų baisiai stinga.” Tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios ekspedicija buvo laikoma tokia svarbia. Glomui pavaldžiose planetose beveik nebeliko radioaktyvaus kuro.
Glomas savo radioaktyviųjų medžiagų atsargas išnaudojo dar istorijos aušroje, įsisavindamas gretimus pasaulius bei apgyvendindamas tinkančius gyvybei vystytis. Bet kolonizacija vos spėjo žengti paskui be paliovos didėjantį prieauglį. Glomui reikėjo vis naujų ir naujų pasaulių.
Jam reikėjo ir šito pasaulio, neseniai atrasto vienos žvalgybinių ekspedicijų. Jis tiko tiesiog visais atžvilgiais, tačiau buvo pernelyg tolimas. Nebeužteko kuro suruošti karinei-kosminei flotilijai.
Laimė, buvo ir kitas būdas tikslui pasiekti.. Dar geresnis.
Kadaise, gilioje senovėje, Glomo mokslininkai sukūrė Perkėlėją. Tai buvo tikras Tolygumo Technikos triumfas. Jis įgalino žaibiškai kilnoti masę tarp dviejų taškų, tam tikru būdu tarpusavyje sujungtų.
Vienas stacionarinis įrenginio galas buvo vienintelėje atominėje Glomo energijos stotyje. Antrąjį galą reikėjo padėti šalia bet kokio atominės energijos šaltinio ir paleisti į darbą. Paimama energija tekėjo tarp dviejų galų ir dukart pasikeisdavo.
Tada Tolygumo Technikos stebuklai leido glomams žygiuoti iš planetos į planetą; jie galėjo užgriūti siaubinga, viską užplūstančia banga.
Tai buvo visai paprasta. Ir vis dėlto dvidešimčiai ekspedicijų nepavyko pastatyti Perkėlėjo.
Niekas nežinojo, kas jiems sukliudė. Joks laivas nesugrįžo į Glomą papasakoti apie tai.
Apyaušriu, prisidengę vietos augalų spalva, jie vogčiomis skverbėsi per miškus. Perkėlė j ai, jausdami arti atominę energiją, silpnai pulsavo.
Pro šalį kaip strėlė prašvilpė mažas keturkojis gyvūnas. Džerui tučtuojau atsirado keturios kojos ir pailgas aptakus kūnelis; jis leidosi įkandin.