— Džerai! Tuojau sugrįžk! — sustaugė Pidas, pamiršęs bet kokį atsargumą.
Džeras pasivijo žvėriuką ir parvertė ant žemės. Jis stengėsi sudraskyti auką, tačiau buvo užmiršęs apsirūpinti dantimis. Žvėriukas ištrūko ir dingo pamiškėje. Džeras užsiaugino dantų komplektą ir įtempė muskulus šuoliui.
— Džerai!
Indikatorius nenoriai atsisuko. Pasišokčiodamas jis grįžo tylus pas Pidą.
— Aš buvau alkanas, — tarė jis.
— Ne, nebuvai, — nenumaldomai atsakė Pidas.
— Buvau, — sumurmėjo Džeras, iš sumišimo gūžčiodamas.
Pidas atsiminė Vado žodžius. Džere, be abejonės, slypi Medžiotojo polinkiai. Reikės neišleisti jo iš akių.
— Tai neturi kartotis, — pasakė Pidas. — Atsimink, Egzotinės formos dar draudžiamos. Tenkinkis ta forma, kuriai tu gimęs. — Džeras linktelėjo ir vėl susiliejo su miško traku. Jie keliavo toliau.
Iš pamiškės buvo gerai matyti atominė elektrinė. Pidas užsimaskuodamas pasivertė krūmu, o Džeras — senu rąstu. Ilgis, kiek paabejojęs, tapo jaunu ąžuoliuku.
Elektrinė buvo neaukštas, ilgas pastatas, aptvertas metaline tvora. Tvora buvo su vartais; ties vartais stovėjo sargybiniai.
„Pirmas uždavinys, — pagalvojo Pidas — Kaip prasmukti pro vartus?” Jis ėmė svarstyti kelius ir būdus.
Iš tų menkų žinių, kurias jie rado žvalgybinių ekspedicijų ataskaitose, Pidas žinojo, kad žmonių rasė tam tikrais atžvilgiais buvo panaši į glomus. Kaip ir glomai, jie turėjo prijaukintų gyvulių, namus, vaikus, kultūrą.
Planetos gyventojai, kaip glomai, buvo mechanikos meistrai.
Tačiau viena ir kita rasė neapsakomai skyrėsi.
Žmonės turėjo pastovią ir nekintamą formą, kaip akmenys arba medžiai. O kad šiek tiek kompensuotųsi tokia vienodybė, jų planeta turėjo fantastiškai daug rūšių, pavidalų ir veislių. Tai buvo visai nepanašu į Glomą, turintį tik aštuonias skirtingas gyvojo pasaulio formas.
Visiškai aišku, kad žmonės įsigudrino sugaudyti nekviestus svečius, pagalvojo Pidas. Gaila, kad jis nežino, kadėl sužlugo ankstesnės ekspedicijos. Tai labai suprastintų jų uždavinį.
Pro šalį su dviem keistai nelinkstančiomis kojomis nukulniavo Žmogus. Judesiai jo buvo kampuoti. Žmogus skubiai praėjo pro glomus, jų nepastebėjęs.
— Sugalvojau, — tarė Džeras, kai nepaprastas padaras dingo iš akių.— Aš apsimesiu Žmogumi, praeisiu pro vartus į reaktoriaus salę ir padarysiu Perkėlė ją aktyvų.
— Tu nemoki jų kalbos, — priminė Pidas.
— Aš nieko ir nekalbėsiu. Aš ir dėmesio į juos nekreipsiu. Va taip. — Džeras greitai pasivertė Žmogumi.
— Neblogai, — pagyrė Pidas. %
Džeras paėjo truputėlį, mėgdžiodamas kretinčią Žmogaus eiseną.
— Man atrodo, kad nieko neišeis, — pasakė Pidas.
— Bet juk tai visai logiška, — atsikirto Džeras.
— Žinau. Tikriausiai ankstesnės ekspedicijos pasirinkdavo šį būdą. Ir nė viena iš jų nesugrįžo.
Sunku buvo su tuo nesutikti. Džeras vėl pavirto rąstu.
Pro šalį nukėblino gyvūnas, judantis ne dviem, bet keturiomis kojomis. Pidas jį pažino: tai buvo Šuo, Žmogaus bičiulis. Jis įdėmiai stebėjo Šunį.
Šuo, nuleidęs snukį, pamažėli pasuko prie vartų. Niekas jo nesustabdė; jis praėjo vartus ir išsitiesė žolėje.
— Hm… — sumykė Pidas.
Jie stebėjo Šunį, nenuleisdami akių. Eidamas pro šalį, vienas Žmogus glostė Šuniui galvą. Tas iškišo liežuvį ir apsivertė ant nugaros.
— Aš irgi taip galiu, — susijaudinęs pasakė Džeras. Jis jau liejosi į šuns formą.
— Ne, palauk, — tarė Pidas.. — Likusią dienos dalį mes viską gerai apsvarstysime. Reikalas pernelyg svarbus, kad galima būtų skubėti, lyg galvą pametus.
Džeras niūriai pakluso.
— Eime, mėtas grįžti, — pasakė Pidas. Džero lydimas, jis jau buvo beeinąs gilyn į mišką, bet staiga atsiminė.
Ugi.
— Ilgi! — tyliai pašaukė Pidas.
Niekas neatsiliepė.
— Ugi!
— Ką? Ak, taip! — tarė ąžuoliukas ir susiliejo su krūmu. — Atleiskite. Jūs kažką man sakėte?
— Mes grįžtame, — pakartojo Pidas. — Ar tu kartais Nemąstei?
— O ne, — patikino jį Ilgis.:—Tiesiog ilsėjausi.
Pidas pasitenkino tokiu paaiškinimu. Rūpesčių ir taip buvo per akis.
Pasislėpę miško tankmėje, visą likusią dienos dalį jie svarstė tą klausimą. Matyt, buvo tik dvi galimybės — Žmogus arba Šuo. Medis negalėjo praeiti pro vartus — Medžiams vaikščioti nebuvo įprasta. Niekas negalėjo prasmukti nepastebėtas.
Vaikščioti, pasivertus Žmogumi, buvo perdaug rizikinga. Jie nutarė, kad Džeras iš ryto pabandys sėkmę, pasivertęs Šuniu.
— O dabar pamiegokite, — pasakė Pidas.
Abu ekipažo nariai bematant subliuško, pasidarė beformiai. Bet Pidas negalėjo užmigti.
Viskas atrodė pernelyg jau paprasta. Kodėl taip blogai buvo saugoma atominė elektrinė? Žmonės juk turėjo ką nors sužinoti iš anksčiau suimtųjų ekspedicijų. Nejaugi jie žudė, nieko neklausinėdami?
Niekad neatspėsi, kaip pasielgs svetimo pasaulio būtybė.
Gal būtf atviri vartai tiesiog spąstai?
Pavargęs Pidas išsiliejo į patogią formą ant kauburiuo— tos žemės, bet tučtuojau susitvardė.
Jis sudribo iki Beformiškumo.
„Patogumas neturi nieko bendra su pareiga”, — priminė sau Pidas ir ryžtingai įgavo Piloto formą.
Tačiau Piloto forma nebuvo pritaikyta miegoti ant drėgnos, nelygios žemės. Pidas naktį praleido neramiai, galvodamas apie laivus ir gailėdamasis, kad neskrenda.
Rytą Pidas pabudo nuvargęs ir blogai nusiteikęs. Pri— kąlė Džerą.
— Reikia imtis darbo, — tarė jis.
Džeras smagus įgavo vertikalų stovį.
— Nagi, Ilgi! — dairydamasis piktai pašaukė Pidas. — Prabusk.
Atsakymo nesulaukė.
— Ilgi! — pašaukė.
Kaip ir anksčiau, atsakymo nesulaukė.
— Padėk man jį surasti, — pasakė Pidas Džerui — Jis turi būti kur nors netoliese.
Jiedu apžiūrėjo aplinkui kiekvieną krūmą, medį ir rąstą. Tačiau nė vienas iš jų nebuvo Ilgis.
Pidas pajuto, kaip jį kausto baimės šaltis. Kas galėjo atsitikti Radistui?
— Gal būt, jis nutarė pats praeiti pro vartus? — spėliojo Džeras.
Pidas apmąstė tą hipotezę ir nusprendė, kad ji neįtikima. Ilgis niekad nerodė iniciatyvos. Jis pasitenkindavo, vykdydamas kitų įsakymus.
Jie laukė. Bet atėjo ir pusiaudienis, o Ilgio vis dar s nebuvo.
— Daugiau laukti nebegalima, — pasakė Pidas, ir jiedu patraukė mišku. Pidas suko sau galvą, svarstydamas, ar tikrai galėjo Ilgis rizikuoti praeiti vartus. Tokiuose tyleniuose dažnai tūno beprotiška drąsa.
Deja, nebuvo jokių požymių, kad Ilgio bandymas pasisekė. Reikėjo manyti, kad Radistas žuvo arba pateko Žmonėms į nelaisvę.
Vadinasi, Perkėlėją teks aktyvinti dviese.
O Pidas vis dar nežinojo, kas atsitiko kitoms ekspedicijoms.
Pamiškėje Džeras pasivertė Šuniu. Pidas priekabiai jį apžiūrėjo.
— Reikia mažesnės uodegos, — pasakė jis.
Džeras sutrumpino uodegą.
— Didesnių ausų.
Džeras pailgino ausis.
— Dabar sulygink jas. — Pidas pažvelgė, kas išėjo. Jo manymu, Džeras tapo tobulu Šuniu, pradedant uodegos galiuku ir baigiant šlapia juoda nosimi.
— Linkiu sėkmės, — tarė Pidas.
— Aęiū.— Džeras atsargiai išėjo iš miško, mėgdžiodamas trūkčiojančią Šunų bei Žmonių eiseną. Ties vartais jam šūktelėjo sargybinis. Pidui užėmė kvapą.