Džeras praėjo pro šalį, ignoruodamas Žmogų. Žmogus buvo beeinąs prie Džero, bet tas pasileido bėgti.
Pidas pasiruošė dvi stiprias kojas, ketindamas staigiai pulti į ataką, jei Džerą sučiuptų.
Bet sargybinis sugrįžo prie vartų. Džeras tuoj nustojo bėgti ir ramiai nukiūtino prie pagrindinio įėjimo.
Su palengvėjimu atsidusęs, Pidas likvidavo kojas.
Bet pagrindinis įėjimas buvo uždarytas! Pidas tikėjosi, kad Indikatorius nebandys jo atidaryti. Šunims tai buvo neįprasta.
Prie Džero pribėgo kitas Šuo. Jis ėmė atbulas trauktis nuo jo. Šuo priėjo visai arti ir uostė Džerą. Šis irgi uostė j).
Paskui abu šunys nubėgo už kampo.
„Protingai sumanyta, — pagalvojo Pidas. — Anoj pusėj, be abejonės, bus kokios nors durys.”
Jis pažvelgė į besileidžiančią saulę. Kai tik Perkėlė— jas bus suaktyvintas, čionai pasipils Glomo armijos. Kol Žmonės atsitokės, čia bus jau ne mažiau kaip milijonas Glomo kareivių. Tai tik pradžia.
Diena lėtai geso, bet nieko neįvyko.
Pidas nenuleido akių nuo pastato fasado. Pidas nervinosi. Jei Džerui pasisekė, žygis neturėjo taip ilgai trukti.
Jis laukė iki vėlyvos nakties. Žmonės įeidavo ir išeidavo iš pastato, Šunys lojo prie vartų. Bet Džeras nesirodė.
Džeras įkliuvo. Ilgis dingo. Pidas liko vienas.
Jis vis dar nežinojo, kas atsitiko.
Paryčiu Pidą apėmė baisi neviltis. Jis suprato, kad dvidešimt pirmoji Glomo ekspedicija atsidūrė visai ant pražūties slenksčio. Dabar viskas tik nuo jo priklauso.
Jis nusprendė atlikti drąsų išpuolį, pasivertęs Žmogumi. Nieko kita jam nebeliko.
Jis matė, kaip dideliais būriais atvyksta darbininkai ir praeina pro vartus. Pidas svarstė, kas geriau: įsimaišyti į minią ar palaukti, kol baigsis spūstis. Nutarė pasinaudoti maišatimi ir pradėjo lietis į Žmogaus formą.
Mišku, pro jo slėptuvę, praėjo Šuo.
— Sveikas, — tarė Šuo.
Tai buvo Džeras!
— Kas atsitiko? — su palengvėjimu paklausė Pidas. — Kodėl taip užtrukai? Sunku įeiti?
— Nežinau, — vizgindamas uodegą, atsakė Džeras. — Nebandžiau.
Pidas neteko žado.
— Aš medžiojau, — geraširdiškai paaiškino Džeras. — Kaip matote, ši forma idealiai tinka medžioklei. Pro užpakalinius vartus aš išėjau su kitu Šunimi.
— Bet ekspedicija… tavo pareiga…
— Aš persigalvojau, — pasakė Džeras. — Jūs žinote, Pilote, aš niekad nenorėjau būti Indikatoriumi.
— Bet tu juk gimei Indikatoriumi!
— Tai tiesa, — pasakė Džeras, — bet man dėl to ne lengviau. Aš visuomet norėjau būti Medžiotoju.
Pidas, drebėjo iš pykčio.
— Negalima, — tarė jis labai lėtai, lyg aiškindamas mažam glomiukui. — Medžiotojo forma tau uždrausta.
— Na, tik jau ne čia, čia tai neuždrausta, — atkirto Džeras, tebevizgindamas uodegą.
— Kad aš daugiau to negirdėčiau! — piktai pasakė Pidas. — Keliauk į elektrinę ir pastatyk savo Perkėlėją. Aš pasistengsiu užmiršti visus tavo plepalus.
— Neisiu, — atsakė Džeras. — Man čia glomai nereikalingi. Jie viską sunaikins.
— Jis sako tiesą, — ištarė drūtas ąžuolas.
— Ilgi! — aiktelėjo Pidas. — Kur tu?
Sušlamėjo šakos.
— Aš čia, — pasakė Ilgis. — Aš vis Mąstau.
— Bet juk… tavo kasta…
— Pilote, — liūdnai pasakė Džeras. — Pabuskite! Dauguma glomų nelaimingi. Tik paprotys verčia mus įgauti savo protėvių kastos formą.
— Pilote, — pareiškė Ilgis, — visi glomai gimsta beformiai!
— O kadangi jie gimsta beformiai, tai visi jie turi turėti Formos Laisvę, — pridūrė Džeras.
— Taigi, taigi, — pasakė Ilgis. — Bet jis to nesupras. O dabar prašau man atleisti. Noriu pagalvoti. — Ir ąžuolas nutilo.
Pidas nelinksmai nusijuokė.
— Žmonės jus išgalabys, — tarė jis. — Lygiai taip, kaip jie išgalabijo kitas ekspedicijas.
— Nė vienas glomas nenugalabytas, — pasakė Džeras. — Visos mūsų ekspedicijos yra čia.
— Gyvos?
— Suprantama. Žmonės net neįtaria, jog mes — čia. Šuo, su kuriuo medžiojau, — penkioliktosios ekspedicijos glomas. Mūsų čia šimtai, Pilote. Mums čia patinka.
Pidas stengėsi visa tai suprasti. Jis visad žinojo, kad žemesnėms kastoms stinga formos supratimo. Bet tai jau… tai tiesiog absurdas!
Tai štai kur slypėjo šios planetos pavojus — laisvėje!
— Prisidėkite prie mūsų, Pilote, — pasiūlė Džeras. — Čia tikras rojus. Žinote, kiek šioje planetoje įvairių rūšių? Nesuskaičiuojama daugybė! Čia esama formų visiems gyvenimo atvejams!
Pidas pakratė galvą. Jo gyvenimui čia formos nėra. Jis — Pilotas.
Bet juk žmonės nieko nežino apie glomus. Prasigauti prie reaktoriaus juokingai lengva.
— Jumis visais pasirūpins Aukščiausiasis Glomo teismas, — sušvokštė Pidas ir pasivertė Šuniu. — Aš pats pastatysiu Perkėlėją.
Valandėlę jis tyrė save, paskui pasišiaušė prieš Džerą ir nuliuoksėjo vartų linkui.
Žmonės prie vartų net nepažvelgė į jį. Paskui kažkokį Žmogų jis įsmuko pro centrines pastato duris ir nudūmė koridoriumi.
Kūno krepšyje pulsavo ir virpėjo Perkėlėjas, traukdamas Pidą į reaktoriaus salę.
Jis strimgalviais užlėkė kažkokiais laiptais, nukūrė kitu koridoriumi. Iš už kampo pasigirdo žingsniai, ir Pidas instinktyviai pajuto, kad Šunims draudžiama būti pastate.
Jis beviltiškai dairėsi kur pasislėpti, bet koridorius buvo lygus ir tuščias. Tik palubėje kabojo žibintai.
Pidas pašoko ir prisiklijavo prie lubų. Jis įgavo žibinto formą ir visa širdimi vylėsi, kad Žmogus nesistengs išsiaiškinti, kodėl jis nedega.
Žmonės prabėgo.
Pidas pasivertė Žmogaus kopija ir nuskubėjo prie tikslo.
Reikia prieiti arčiau.
Koridoriuje pasirodė dar vienas Žmogus. Jis įdėmiai pažvelgė į Pidą, bandė kažką sakyti ir ūmai pasileido bėgti.
Pidas nežinojo, kodėl Žmogus išsigando, bet taip pat pasipustė kojas. Perkėlėjas drebėjo ir tvinkčiojo krepšyje, kritinė distancija buvo beveik pasiekta.
Staiga galvą nusmelkė baisi abejonė. Visos ekspedicijos dezertyravo. Visi, visi glomai!
Jo žingsnis šiek tiek sulėtėjo.
Formos Laisvė… kokia keista sąvoka. Jaudinanti sąvoka.,Tai, be abejonės, Paties Beformiškumo pinklės”, — tarė jis sau ir leidosi priekin.
Koridorius užsibaigė milžiniškomis užrakintomis durimis.
Tolimajame koridoriaus gale sudundėjo žingsniai, pasigirdo Žmonių šauksmai.
Kurgi jis padarė klaidą? Kaip jį susekė? Greitai apžiūrėjo save, pasičiupinėjo veidą. Jis užmiršo suformuoti sau veido bruožus.
Nevilties apimtas, jis truktelėjo duris. Paskui išėmė iškrepšio mažutį Perkėlė ją, bet pulsacija dar nebuvo pakankamai stipri. Reikėjo prieiti arčiau prie reaktoriaus.
Jis apžvelgė duris. Prie grindų buvo siaurutėlis plyšys. Pidas greitai tapo beformiu ir pratekėjo po durimis, sunkiai tempdamas Perkėlė ją.
Iš vidaus durys turėjo skląstį. Pidas užstūmė jį ir apsidarė, ieškodamas, kuo galima būtų užbarikaduoti duris. Kambariukas buvo mažutėlis. Iš vienos pusės — švininės durys į reaktorių. Iš kitos — langiukas. Tai ir viskas.
Pidas žvilgtelėjo į Perkėlėją. Pulsacija stipri. Pagaliau jis prie tikslo. Čia Perkėlėjas gali dirbti, semdamasis energiją iš reaktoriaus ir perdirbdamas ją. Tiktai reikia jį prijungti.
Tačiau jie dezertyravo, visi iki vieno.