Pidas abejojo. Visi glomai gimsta beformiai. Tas teisybė. Glomų vaikai būna tol amorfiniai, kol užauga tiek, kad jau galima suteikti jiems kastinę protėvių formą. Bet Formos Laisvė?..
Pidas svarstė galimybes. Nekliudomai priimti kokią tik nori formą! Šioje rojaus planetoje jis gali įgyvendinti garbėtroškiškiausias svajones, tapti kuo tik nori, veikti ką nori. Jis nebus vienišas. Ir kiti glomai mėgaujasi tuo, ką duoda Formos Laisvė.
Žmonės laužė duris. Pidas vis dar abejojo. Kaip pasielgti? Laisvė…
Bet ne jam, pagalvojo su kartėliu. Lengva tapti Medžiotoju ar Mąstytoju. O jis — Pilotas. Piloto darbas — jo aistra, jo gyvenimas. Kaip jis bus Pilotu čia?
Žinoma, žmonės turi laivus. Galima tapti Žmogumi, susirasti laivą…
Deja… Lengva tapti Medžiu ar Šuniu. Niekad jam nepavyks apsimesti Žmogumi.
Durys braškėjo nuo nepaliaujamų smūgių.
Pidas priėjo prie lango paskutinį kartą žvilgtelėti į planetą, prieš paleisdamas Perkėlėją. Jis pažvelgė — ir kone apalpo: taip jis buvo sukrėstas. Tikrai taip yra! O jis juk nesuprato Džero, kai tas sakė, kad šioje planetoje esama visų gyvybės rūšių, visų formų, galinčių patenkinti visų troškimus! Netgi jo!
Karštą visos Pilotų Kastos troškimą, dar karštesnį už Pilotavimą.
Jis pažvelgė dar sykį, paskui trenkė Perkėlėją į grindis ir sukūlė jį į šipulius.
Durys pasviro, ir tą pat akimirką Pidas išlėkė pro langą.
Žmonės šoko prie lango. Jie pažvelgė laukan, bet taip ir nesuprato, ką mato.
Už lango kilo aukštyn didelis baltas paukštis. Jis mojavo sparnais — nerangiai, bet vis stipriau ir stipriau, stengdamasis pavyti nuskrendantį paukščių pulką.
SPECIALISTAS
Fotoninė audra prasidėjo staiga, iš anksto neįspėjusi, užgriuvo Laivą iš už raudonų žvaigždžių gigantų plejados. Akis su Perdavėjo pagalba vos suskubo duoti antrąjį ir paskutinį nelaimės signalą, o audra jau šėlo visu smarkumu.
Tai buvo trečias tolimasis Perdavėjo skridimas ir pir— moji jo gyvenime šviesos spindulių audra. Perdavėjas ne juokais išsigando, kai Laivas žymiai nukrypo nuo kurso, atlaikė bangos fronto smūgį ir baisiai pasviro į šoną. Tačiau baimė tučtuojau dingo, virtusi labai smarkiu jaudinimusi.
,Ko bijoti, — pagalvojo Perdavėjas, — argi neruošė manęs būtent tokiems avariniams atvejams?”
Audrai atūžiant, Perdavėjas kalbėjosi su Maitintoju, bet ūmai pokalbis buvo nutrauktas. Jis tikėjosi kad Maitintojui pavyks sėkmingai išsikapstyti. Gaila jaunuolio — tai pirmas jo reisas.
Didesnę Perdavėjo kūno dalį sudarė panašūs į siūlus laidai; jie buvo išvedžioti po visą Laivą. Perdavėjas skubiai juos sutraukė po savim, visus, išskyrus tuos, kurie jungė jį su Akimi, Varikliu ir Sienelėmis. Dabar viskas priklausė nuo jų. Kitiems Komandos nariams reikės pasikliauti tik savo jėgomis, kol aprims audra.
Akis savo panašiu į diską kūnu prisiplojo prie Sienelės ir iškišo laukan vieną savo regėjimo organą. Norėdamas susikaupti, likusias dalis jis sulankstė ir įsitrau kė vidun.
Naudodamasis Akies regėjimo organu, Perdavėjas sekė audrą. Grynai regimąjį Akies suvokimą jis paversdavo kamandomis Varikliui, kuris vedė Ldivą per audros bangas. Beveik tuo pačiu metu jis sujungdavo kurso ir greičio komandas; tai buvo daroma, kad Sienelės padidintų stangrumą ir geriau pakeltų smūgius.
Veiksmai buvo koordinuojami greitai ir tvirtai: Akis matavo bangų stiprumą, Perdavėjas teikė informaciją Varikliui ir Sienelėms. Variklis vedė Laivą iš bangos į bangą, o Sienelės, įveikdamos smūgius, dar glaudžiau susispausdavo.
Įsitraukęs į smarkų, darnų, bendrą darbą, Perdavėjas užmiršo savo baiminimąsi. Galvoti nebuvo kada. Kaip Laivo ryšių sistema, jis turėjo rekordiniu greičiu išversti ir perduoti signalus, koordinuodamas informaciją bei vadovaudamas veiksmams.
Po keleto minučių audra nurimo.
— Puiku, — tarė Perdavėjas. — Pažiūrėsim, ar kas nors nesugedo. — Audros metu jo laidai susipynė, bet dabar jis išnarpliojo juos ir nutiesė po visą Laivą, įjungdamas kiekvieną Komandos narį į savo grandinę.—Varikli!
— Jaučiuosi gerai, — atsiliepė Variklis. Audros metu jis aktyvino žiaunas-lėtintojas, mažindamas savo viduriuose atominius sprogimus. Jokiai audrai nepavyktų netikėtai užklupti tokį prityrusį astronautą, koks buvo Variklis.
— Sienelės!
Sienelės raportavo viena paskui kitą; tai truko labai ilgai. Jų buvo daugiau kaip tūkstantis — ploni stačiakampiai sudarė Laivo apdangą. Savaime suprantama, kad audros metu jos stiprino Laivo sudūrimus, tuo pačiu pa— didindamos Laivo stangrumą. Tačiau viena ar dvi Sienelės buvo smarkiai įlenktos.
Daktaras pranešė, kad jis sveikių sveikiausias. Jį sudarė vienos rankos; audros metu buvo įsitvėręs į kažkokį Akumuliatorių. Dabar jis nusiėmė nuo galvos laidą, ateinantį nuo Perdavėjo, atsijungė tokiu būdu nuo grandinės ir ėmė tvarstyti įlaužtas Sieneles.
— Nagi, greičiau, — pasakė Perdavėjas, nepamiršdamas, kad reikia dar nustatyti Laivo buvimo vietą. Jis leido kalbėti keturiems Akumuliatoriams. — Na, kaip jūs ten? — paklausė.
Niekas neatsakė. Akumuliatoriai saldžiai miegojo. Audros metu jų receptoriai buvo atdari, ir visi keturi išsipūtė nuo energijos pertekliaus. Perdavėjas patimp— čiojo savo laidus, bet Akumuliatoriai net nekrustelėjo.
— Leisk man… — pasisiūlė Maitintojas. Vargšas ne— susiprato tučtuojau prisitvirtinti prie Sienelės savo siurbiančiais vamzdeliais, ir jam teko gerokai pavargti, bet nepasidavė, kaip visada. Maitintojas buvo vienintelis Komandos narys, kuriam nereikėjo Daktaro paslaugų: jo kūnas regeneravosi pats.
Jis skubiai perėjo grindis savo čiuptuvėliais — jų buvo apie dvylika ir spyrė artimiausiam Akumuliatoriui. Didžiulis konusas, primenantis milžinišką taupyklę, pramerkė vieną akį, bet tučtuojau ją vėl užmerkė. Maitintojas antrą kartą spyrė. Šįsyk Akumuliatorius visiškai nereagavo. Tada jis pasiekė apsauginį vožtuvą, esantį Akumuliatoriaus viršuje, ir išleido dalį energijos.
— Tučtuojau atsitrauk, — burbtelėjo Akumuliatorius.
— O tu pabusk ir raportuok kaip pridera.
Suirzę Akumuliatoriai pasakė, jog jie visiškai sveiki, kad tai aišku bet kokiai kvailai galvai. Audros metu juos pritvirtino prie grindų montažiniai varžtai.
Toliau buvo tikrinama sparčiai. Mąstytojas buvo žvalus ir sveikas, o Akis susižavėjusi gyrė audros grožį. Įvyko tik vienas nelaimingas atsitikimas.
Žuvo Greitintojas. Jis buvo dvikojis ir ne toks stabilus, kaip kiti Komandos nariai. Audra užklupo jį vidur Laivo, trenkė į Sienelę, kuri jau buvo suskubusi sustang— rėti, ir sulaužė jam kažkokius gyvybiškai svarbius kaulus. Dabar net Daktaras nieko negalėjo padėti.
Valandėlę visi tylėjo. Kurios nors laivo dalies žuvimas— ne juokai. Laivas — vieninga visuma, kurią sudaro tik Komandos nariai. Vieno jų netekimas — smūgis visai Komandai.
Tai ypač dabar buvo svarbu. Laivas ką tik nugabeno krovinį į uostą, nutolusį nuo Galaktikos Centro per kelis šviesos tūkstantmečius. Praslinkus audrai, Laivo koordi— natos buvo visiškai nežinomos.
Akis prišliaužė prie vienos Sienelės ir iškišo regos organą laukan. Sienelė praleido jį ir tučtuojau vėl susiglaudė. Išlindęs iš Laivo, regos organas tiek pailgėjo, kad galėtų apžvelgti visą žvaigždžių sferą. Vaizdas buvo nusakytas Perdavėjui, kuris apibūdino jį Mąstytojui.
Mąstytojas — milžiniškas beformis protoplazmos luitas — gulėjo kajutės kertėje. Jis kaupė visų savo prosenelių— kosmoso užkariautojų atmintį. Jis išnagrinėjo gautą vaizdą, akimirksniu palygino jį su daugybe kitų, įsidėmėtų jo narveliuose, ir pranešė: