— Nėra jokios planetos, įeinančios į Galaktikos Sandraugą, kurią būtų galima pasiekti.
Perdavėjas mechaniškai visus supažindino su pranešimu, kurio labiausiai bijojo.
Su Mąstytojo pagalba Akis nustatė, kad Laivas nukrypo nuo kurso kelis šviesos tūkstantmečius ir yra Galaktikos pakraštyje.
Kiekvienas Komandos narys gerai suprato, ką tai reiškia. Be Greitintojo, suteikiančio Laivui daug kartų dides nį, negu šviesos, greitį, jie niekad nebesugrįš namo. Skridimas atgal be Greitintojo truks ilgiau, negu kiekvieno jų gyvenimas.
— Mums tik lieka pasirinkti vieną iš dviejų galimybių. Pirmoji: pasinaudodami atomine Variklio energija, pasukame Laivą prie artimiausios galaktinės planetos. Tai truks maždaug du šviesos šimtmečius. Galimas dalykas, Variklis išgyvens iki kelionės pabaigos, bet kiti tikriausiai neišgyvens. Antroji: surandame mūsų buvimo vietos zonoje primityvią planetą, apgyvendintą potencialiais Greitinto jais. Pasirenkame vieną iš jų ir išmokome suteikti mūsų Laivui reikiamą greitį kelionei į Galaktikos teritoriją.
Išdėstęs visus prosenelių atmintyje surastus variantus Mąstytojas nutilo.
Greitai nubalsavus, pasirodė, kad visi labiau linksta prie antrojo Mąstytojo pasiūlymo. Betgi ir rinktis, teisybę šnekant, nebuvo ko. Tik antrasis variantas davė šiokią tokią viltį sugrįžti namo.
— Gerai, — pasakė Mąstytojas. — O dabar užvalgysim. Manau, kad visi mes to nusipelnėme.
Žuvusiojo Greitintojo kūną įmetė į Variklio nasrus, kurie tučtuojau prarijo jį ir atomus pavertė energija.
Iš visų Komandos narių tik Variklis maitinosi atomine energija.
Norėdamas pamaitinti kitus, Maitintojas skubiai pasikrovė iš artimiausio Akumuliatoriaus. Pasikrovęs jis paversdavo savyje turimas maitinamąsias medžiagas produktais, kurių reikėjo kitiems Laivo nariams. Maitintojo kūno chemija nuolat keisdavosi, naujai atgimdavo, adaptuodavosi, paruošdama įvairias maitinimo formas.
Akis naudojo maistui tik sudėtingas chlorofilo molekulių grandinėles. Paruošęs jai tokias grandinėles, Maitintojas suvalgydino Perdavėjui angliavandenius, o Sienelėms — chloro junginius. Daktarui pagamino tikslią silicio prisodrintą vaisių kopiją, prie jų šis buvo įpratęs savo tėvynėje.
Pagaliau buvo pavalgyta, ir Laivas vėl sutvarkytas. Kertėje saldžiai sau pūtė Akumuliatoriai. Akis, kaip begalėdama, išplėtė savo regėjimo lauką, nukreipusi pagrindinį regos organą į didelio jautrumo teleskopinę recepciją. Net tokiomis nepaprastomis aplinkybėmis Akis neatsispyrė pagundai ir ėmė kurti eilėraščius. Ji paskelbė visų žiniai, jog rašanti naują epinę poemą „Periferinis švytėjimas”. Kadangi niekas nenorėjo tos poemos klausyti, Akis perteikė ją Mąstytojui, kurio atmintis saugojo absoliučiai viską, gera ir bloga, tikra ir netikra.
Variklis niekad nemiegojo. Kupinas gautos iš Greitintojo palaikų energijos, jis varė Laivą pirmyn daug kartų didesniu, negu šviesos, greičiu.
Sienelės ginčijosi, kuri jų buvo girčiausia paskutiniųjų atostogų metu.
Perdavėjas nutarė įsitaisyti patogiau. Jis atsikabino nuo Sienelių, ir apvalus jo kūnelis pakibo ore, ant persipynusių laidų tinklo.
Akimirkai jis atsiminė Greitintoją. Keista, juk visi jie bičiuliavosi su Greitinto j u, o dabar jį bematant užmiršo. Jie anaiptol nebuvo kietaširdžiai, bet jiems rūpėjo Laivas — ta vieninga visuma. Netekus vieno savo nario liūdima, bet tuo atveju visų svarbiausia — nepakenkti visumai.
Laivas skriejo pro Galaktikos pakraščio saules.
Mąstytojas apskaičiavo, jog Greitintojų planetos suradimo tikimybė yra maždaug keturi prieš penkis ir atliko spiralinį ieškojimų maršrutą. Praėjus savaitei, jie aptiko pirmykščių Sienelių planetą. Skrendant skutamuoju skridimu, buvo galima pamatyti, kaip tie storaodžiai stačiakampiai šildosi saulėje, laipioja kalnais, susijungia į plonutes, bet plačias plokštumas, kad jas pakeltų lengvas vėjelis.
Visos Laivo Sienelės sunkiai dūsavo, apimtos gilaus tėvynės ilgesio. Kaip čia panašu į jų gimtąją planetą!
Su naujai atrastos planetos Sienelėmis dar neturėjo kontakto jokia Galaktikos ekspedicija. Sienelės dėl to nenutuokė didžiosios savo paskirties — įsilieti į plačią Galaktikos Sandraugą.
Spiralinis maršrutas ėjo pro daugybę pasaulių — ir mirusių, ir per jaunų gyvybei atsirasti. Sutiko Perdavėjų planetą. Ryšių linijų voratinklis išsidriekė čia vos ne per pusę kontinento.
Perdavėjas, naudodamasis Akimi, įdėmiai apžiūrinėjo planetą. Jam pagailo savęs. Prisiminė namus, šeimą, bičiulius. Prisiminė medį, kurį grįžęs ketino nusipirkti.
Kokią akimirką Perdavėjas stebėjosi: ką jis veikia čia, tolimame Galaktikos kampelyje, be to, dar — kaip Laivo prietaisas?
Tačiau jis atsikratė laikino silpnumo. Būtinai atsiras Greitintojų planeta — reikia tik gerai paieškoti.
Galų gale bent jis to tikėjosi.
Laivas skriejo neištirtu pakraščiu, pro ilgą bevaisių pasaulių virtinę. Bet štai kely pasitaikė ištisas sąnašynas planetų, apgyvendintų pirmykščiais Varikliais, plaukiojančiais radioaktyviame okeane.
— Kokia turtinga teritorija, — kreipėsi Maitintojas į Perdavėją.— Galaktika turėtų pasiųsti čia kontakti— ninkų būrį.
— Galimas daiktas, kad mums sugrįžus taip ir bus padaryta, — atsakė Perdavėjas.
Jie buvo labai geri bičiuliai — juos jungė dar šiltesnis jausmas, negu viską aprėpianti Komandos narių draugystė. Tai lėmė ne tik kad jiedu buvo jauniausi Komandos nariai, nors jų bičiulystei turėjo įtakos ir ta aplinkybė. Jiedu atliko tas pačias funkcijas — štai kur glūdėjo sielų giminingumas. Perdavėjas versdavo informaciją, Maitintojas keisdavo maistą. Jie vienas į kitą buvo panašūs.
Perdavėjas buvo centrinis branduolys su į visas puses išsidriekusiais laidais, o Maitintojas — centrinis branduolys su į visas puses išsišakojusiais vamzdeliais.
Perdavėjas galvojo, kad, be jo, protingiausia būtybė laive yra Maitintojas. Tikrai Perdavėjas niekad nesuprato, kaip vyksta kai kurių Komandos narių sąmoningi procesai.
Dar saulės, dar planetos. Variklis ėmė kaisti. Kaip paprastai, jis buvo naudojamas kylant ir leidžiantis, o taip pat ir tikslaus manevravimo metu planetinės sistemos viduje. Dabar jis be perstogės dirbo daug savaičių, čia viršydamas šviesos greitį, čia jo nepasiekdamas. Pradėjo atsiliepti įtampa.
Su Daktaro pagalba Maitintojas paleido į darbą Variklio aušinimo sistemą. Grubi priemonė, bet teko ja pasitenkinti. Pergrupavęs azoto, deguonies ir vandenilio atomus, Maitintojas sudarė aušinantį skystį. Daktaras rekomendavo Varikliui ilgalaikį poilsį. Jis perspėjo, kad šaunusis veteranas netesės nė savaitės, taip įtemptai darbuodamasis.
Ieškoma buvo toliau, bet Komandos nuotaika pamažė— li gedo. Visi suprato, kad Galaktikoje sunku rasti Grei— tintojų, tai jau ne Sienelės ar Varikliai, kurių visur pilna.
Nuo tarpžvaigždinių dulkių Sienelės pasidarė raupfė— tos. Dejavo, kad jos visai nuskurs, sugrįžusios namo, nes turės apmokėti kosmetikos kabinetui už visą gydymo kursą. Perdavėjas patikino jas, kad firma atlygins visas išlaidas.
Net Akis pritvinko kraujo, be perstogės spoksodama į erdvę.
Jie priartėjo dar prie vienos planetos. Jos charakteristikas davė Mąstytojui, kuris ilgam susimąstė.
Nusileido arčiau — taip, kad galima buvo skirti daiktus.
Greitinto j ai! Primityvūs greitinto j ai!
Skubiai pasisuko atgal, į kosmosą — sudaryti tolesnių planų.
Tam įvykiui atšvęsti Maitintojas paruošė dvidešimt tris svaigius gėrimus.
Laivas trims paroms išėjo iš rikiuotės.
— Na kaip, visi pasiruošę? — ketvirtą parą vos girdimai paklausė Perdavėjas. Jis kankinosi: pagiriojant skaudėjo visus nervų galiukus.