Na ir truktelėjo jis! Lyg pro miglą atsimena, kaip glėbesčiavo Variklį ir kvietė, grįžus į namus, apsigyventi viename medyje.
Vien apie tai pagalvojus, dabar Perdavėją krėtė šiurpas.
Kiti Komandos nariai jautėsi ne geriau. Sienelės leido orą — jos per daug buvo nusilpusios ir negalėjo kaip reikiant susiglausti. Daktaras drybsojo be sąmonės.
Blogiausia buvo Maitintojui. Jo sistemai tiko visi degalai, išskyrus atominį, taigi jis ir prisiragavo visų savo paties gamintų skysčių, tarp jų ir nepatvaraus jodo, gryno deguonies ir sudėtinio sprogstamo eterio. Atrodė jis labai pasigailėtinai. Paprastai gražios jūros vandens spalvos vamzdeliai apsitraukė oranžinėmis dėmėmis. Jo virškinimo traktas dirbo iš visų jėgų, valydamasis nuo visokiausios šlykštynės. Maitintoją kankino palaidi viduriai.
Blaivūs buvo tik Mąstytojas ir Variklis. Mąstytojas gerti nemėgo — tokia savybė neįprasta astronautui, tačiau būdinga Mąstytojui. Variklis gerti nemokėjo.
Visi klausėsi nuostabių, žerte žeriamų Mąstytojo pranešimų. Su Akies pagalba apžiūrėjęs planetos paviršių, Mąstytojas aptiko metalinius įrenginius. Jis pareiškė bauginančią hipotezę, jog šios planetos Greitintojai sukūrę mechaninę civilizaciją.
— Tai neįmanoma, — kategoriškai pareiškė trys Sienelės, ir Komandos dauguma sutiko su jomis. Jų nuomone, visas metalas buvo paslėptas žemės gelmėse arba riogsojo kaip niekam vertos surūdijusios nuolaužos.
— Tu nori pasakyti, kad jie daro daiktus iš metalo? — pasiteiravo Perdavėjas. — Tiesiog iš paprasto negyvo metalo? O ką iš jo galima padaryti?
— Nieko negalima padaryti, — tvirtai pasakė Maitintojas. — Tokie gaminiai nuolat lūžtų. Juk metalas nejaugia, kada jis — suyra, nuovargio įveiktas.
Mąstytojo buvo teisybė. Akis padidino vaizdą, ir kiekvienas išvydo, jog Greitintojai iš negyvo metalo buvo prisidirbdinę didelių pastogių, ekipažų bei kitų daiktų.
Sunku buvo staiga paaiškinti tokią keistą civilizacijos kryptį, bet buvo aišku, kad tai gero nelemia. Tačiau, šiaip ar taip, blogiausia praėjo. Greitintojų planeta surasta. Palyginus, jų laukė lengvas uždavinys — įkalbėti vieną iš čiabuvių.
Vargu ar tai bus jau taip sudėtinga. Perdavėjas žinojo, kad net primityvioms tautoms šventi Galaktikos principai — bendradarbiavimas ir tarpusavio pagalba — nepažeidžiami.
Komanda nutarė netūpti tankiai gyvenamame rajone. Žinoma, bijotis priešiško sutikimo nebuvo ko, bet užmegzti santykius su šiomis būtybėmis, kaip su gentimi — kontaktininkų būrio pareiga. Komandai tereikėjo vieno individo. Todėl jie pasirinko beveik negyvenamą žemės masyvą ir nutūpė, vos tik tą planetos dalį apgaubė naktis.
Beveik tuojau pat pavyko aptikti vienišą Greitinto ją.
Akis adaptavosi, kad matytų tamsoje, ir visi ėmė sekti, ką Greitintojas daro. Netrukus jis atsigulė prie laužo. Mąstytojas paaiškino, kad tai įprastas Greitintojų poilsio būdas.
Prieš pat aušrą Sienelės prasiskleidė ir Maitintojas, Perdavėjas ir Daktaras išėjo iš Laivo.
Maitintojas puolė į priekį ir patapšnojo čiabuviui per petį. Paskui jį ir Perdavėjas nutiesė ryšių liniją.
Greitintojas atvėrė regėjimo organus, sumirksėjo jais ir keistai pakrutino organą, skirtą maistui ryti. Tada jis pašoko ir leidosi bėgti.
Komandos narių trijulė buvo sukrėsta. Greitintojas net nebandė išsiaiškinti, ko nori iš jo trys svetimos planetos gyventojai.
Perdavėjas skubiai pailgino kažkokį laidą ir, nors Greitintojas jau buvo už penkiolikos metrų, nutvėrė jį už galūnės. Tasai parkrito.
— Būk jam švelnesnis, — patarė Maitintojas. — Tikriausiai jį išgąsdino mūsų išvaizda. — Visi jo vamzdeliai sutirtėjo nuo juoko, pagalvojus, kad Greitintoją, vieną įstabiausių Galaktikos būtybių, apdovanotą daugybe organų, gali išgąsdinti kieno nors išvaizda.
Maitintojas ir Daktaras pašokinėjo apie parkritusį Greitintoją, pakėlė jį ir nusinešė į Laivą.
Sienelės vėl susiglaudė. Tvirtai suimtą Greitintoją paleido ir pasiruošė deryboms.
Vos ištrūkęs, Greitintojas pašoko ir puolė ten, kur ką tik susiglaudė Sienelės. Jis daužė jas viršutinėmis galūnėmis, jo valgio rijimo plyšys tirtėjo.
— Nustok, — pasipiktino Sienelė. Ji įsitempė, ir Greitintojas parkrito ant grindų. Bematant pašokęs, jis vėl puolė į priekį.
— Sustabdykite jį, — paliepė Perdavėjas. — Jis gali susižeisti.
Vienas iš Akumuliatorių truputį nubudo, norėdamas pasiristi po Greitintojo kojomis. Greitintojas parpuolė, vėl pašoko ir nudūmė išilgai Laivo.
Perdavėjo linijos tiesėsi visur, todėl jis sučiupo Greitintoją pačiame Laivo priešakyje. Greitintojas ėmė traukyti laidus, ir Perdavėjas skubiai paleido jį.
— Prijunk jį prie ryšių sistemos! — sušuko Maitintojas. — Gal būt, pasiseks įtikinti jį!
Perdavėjas prikišo prie Greitintojo galvos laidą ir pamosavo juo. Visa Galaktika suprato tą ženklą: ryšys užmegztas. Deja, Greitintojas elgėsi iš tiesų keistai: jis vis stengėsi ištrūkti, beviltiškai mojuodamas rankoje laikomu metalo gabalu.
— Kaip jūs manote, ką jis ketina daryti su tuo daikčiuku? — paklausė Maitintojas.
Greitintojas atakavo Laivo bortą, puolė metalu bubin— ti vieną Sienelių. Sienelė instinktyviai sukietėjo, ir metalas žvangtelėjo ant grindų.
— Palikite jį ramybėje, — pasakė Perdavėjas. — Duokite jam laiko nusiraminti.
Perdavėjas pasitarė su Mąstytoju, bet taip ir nenusprendė, ką daryti su Greitintojų. Tas niekaip nenorėjo užmegzti ryšio. Kiekvieną kartą, kai Perdavėjas kišo jam savo laidą, Greitintojas rodė neįveikiamą siaubą. Kol kas padėtis buvo be išeities.
Pasiūlymą ieškoti šioje planetoje kito Greitintojo Mąstytojas tučtuojau atmetė. Manė, kad Greitintojo elgesys tipiškas; vadinasi, su kitu bus tas pats vargas. Be to, pirmasis kontaktas su planeta — kontaktininkų būrio prerogatyva.
Jei bendros kalbos su šiuo Greitintojų jie nesuras, šioje planetoje jau nesusiriš su kitu.
— Man atrodo, aš supratau, kur čia visa bėda, — pasakė Akis. Ji užsiropštė ant Akumuliatoriaus kaip ant tribūnos. — Vietiniai Greitintojai buvo sukūrę mechaninę civilizaciją. Tačiau kaip? Įsivaizduokite, jie išmiklino savo pirštus kaip Daktaras ir išmoko keisti metalų formą. Jie naudojosi savo regėjimo organais taip, kaip aš. Galbūt, jie išvystė ir daugybę kitų organų.— Ji padarė įspūdingą pauzę.— Čionykščiai Greitintojai prarado specializaciją!
Keletą valandų jie apie tai ginčijosi. Sienelės tvirtino, kad protaujantis padaras neįmanomas be civilizacijos. Galaktikoje tokių nėra. Tačiau faktai buvo akivaizdūs— Greitintojų miestai, jų ekipažai… Šis Greitintojas, kaip ir visi kiti, daug ką mokėjo.
Jis sugebėjo daryti viską, tik ne greitinti!
Mąstytojas tik iš dalies paaiškino tą nesusipratimą:
— Ši planeta nėra pirmykštė. Palyginus, ji sena ir turėjo įstoti į Sandraugą prieš daug tūkstantmečių. Kadangi ji neįstojo, čionykščiai Greitintojai apgaulingai neteko teisių, priklausančių jiems nuo gimimo dienos. Jie gabūs, jų specialybė — greitinimas, bet jiems nebuvo ko greitinti. Todėl natūralu, kad jų kultūra vystėsi patologiškai. Kas tai per kultūra, tegalime tik spėlioti. Tačiau, atsižvelgdami į turimus duomenis, galime teigti, kad vietiniai Greitintojai… nekontaktiški.
Mąstytojas buvo įpratęs visų nuostabiausius pareiškimus daryti labiausiai šaltakrauju tonu.
— Visiškai galimas daiktas, — nepalenkiamasis Mąstytojas dėstė toliau, — kad vietiniai Greitintojai nenorės turėti su mumis nieko bendra. Tuomet galimybė rasti kitą Greitintojų planetą yra vienas prieš du šimtus aštuoniasdešimt tris.