— Neužmezgus su juo kontakto, negalima tikrai tvirtinti, kad jis nenorės bendradarbiauti, — pastebėjo Perdavėjas. Jam labai buvo sunku patikėti, kad protingas padaras gali atsisakyti laisvanoriško bendradarbiavimo.
— O kaip tai padaryti? — paklausė Maitintojas.
Jie numatė veikimo planą. Daktaras lėtai priėjo prie Greitintojo; tas pasitraukė atatupstas. Tuo tarpu Perdavėjas per Sienelę iškišo laidą laukan, nutiesė išilgai Laivo ir vėl įtraukė vidun, kaip tik Greitintojo užpakalyje.
Traukdamasis Greitintojas atsirėmė nugara į Sienelę, ir Perdavėjas įvedė laidą jam į galvą, į ryšio, esančio smegenų centre, įdubimą.
Greitinto j aš be. sąmonės nugriuvo ant grindų.
Greitinto j ui atsipeikėjus, Maitintojas ir Daktaras laikė jį už rankų ir už kojų; paleistas jis būtų nutraukęs ryšio liniją. Tuo tarpu Perdavėjas, naudodamasis savo sugebėjimais, mokėsi Greitintojo kalbos.
Uždavinys nebuvo iš sunkiųjų. Visos Greitintojų kalbos priklausė tai pačiai kalbų grupei, ir šioji nebuvo išimtis. Perdavėjui pavyko aptikti žievės paviršiuje pakankamai minčių, kad įsivaizduotų svetimos kalbos sandarą.
Jis pabandė užmegzti ryšį su Greitintojų.
Greitintojas tylėjo.
— Man atrodo, jis nori valgyti, — pasakė Maitintojas.
Visi atsiminė, kad Greitintojas Laive jau dvi paros.
Maitintojas paruošė vieną standartinį, Greitintojo mėgiamą patiekalą ir padavė jam.
— O dieve! Bifšteksas! — sušuko Greitintojas.
Perdavėjo pasikalbėjimo grandinėmis visa Komanda paleido džiaugsmingą šūksnį. Greitintojas ištarė pirmuosius žodžius!
Perdavėjas išanalizavo žodžius ir pasirausė atminty. Jis žinojo apie du šimtus Greitintojų kalbų, o paprasčiausių dialektų dar daugiau. Perdavėjas nustatė, kad Greitintojas kalba dviejų tarmių mišiniu.
Greitintojas kažkaip keistai suvokė aplinką. Laivas jam atrodė spalvų siautuliu. Sienelės bangavo. Tiesiai prieš jį buvo kažkas panašaus į milžinišką juodai žalią vorą; jo voratinkliai buvo apnarplioję visą laivą ir nusidriekę į kitų neregėtų padarų galvas. Akis jam atrodė lyg žvėrelis be kailio, — būtybė iš dalies panaši į nudirtą triušį, iš dalies į kiaušinio trynį. (Niekas Laive nežinojo, kas tai per keisti daiktai.)
Perdavėją pavergė naujas regėjimo taškas, surastas Greitintojo smegenyse. Iki šiol jis niekad nematė pasaulio tokioje šviesoje. Dabar, kai Greitintojas tai pastebėjo, Perdavėjas negalėjo nepripažinti, jog Akis iš tiesų atrodo juokingai.
Pabandė užmegzti ryšį.
— Kas jūs per sutvėrimai, velniai jus griebtų?! — paklausė Greitintojas; baigiantis antrai parai jis gerokai apsiramino. — Kam mane sučiupote? O gal aš tiesiog išsikrausčiau iš proto?
— Ne, — nuramino jį Perdavėjas, — tavo psichika visai normali. Tu esi prekybiniame Galaktikos Laive. Audra mus nubloškė į šalį, o mūsų Greitintojas žuvo.
— Tarkime, kad taip buvo, bet kuo aš čia dėtas?
— Mes norėtume, kad tu prisijungtum prie mūsų komandos, — atsakė Perdavėjas, — ir pasidarytum nauju Greitintojų.
Greitintojui paaiškino aplinkybes, ir jis susimąstė. Perdavėjas vjautė vidinę jo minęių kovą. Tas niekaip negalėjo nuspręsti, sapnuoja jis ar ne. Pagaliau Greitintojas suvokė, jog jis pilno proto.
— Klausykit, draugužiai, — pasakė jis, — nežinau, kas jūs tokie ir ko jums reikia, bet man metas iš čia nešdintis. Mano laisvalaikis baigiasi, ir jeigu aš kuo skubiausiai nesugrįšiu, neišvengsiu disciplinarinės bausmės.
Perdavėjas paprašė Greitintoją paaiškinti, kas per daiktas toji „disciplinarinė bausmė”, ir gautą informaciją pasiuntė Mąstytojui.
„Šitie Greitintojai kivirčijasi” — taip manė Mąstytojas.
— O kodėl? — paklausė Perdavėjas. Jis liūdnai pagalvojo, kad tikriausiai Mąstytojo tiesa: Greitintojas nerodė ypatingo noro bendradarbiauti.
— Mielai jums padėčiau, vyručiai, — tebekalbėjo Grei-
tintojas, — bet iš kur jūs ištraukėte, kad aš galiu suteikti greitį tokiam milžiniškam agregatui? Juk vien tik pajudinti jūsų laivą reikia visos tankų divizijos.
— Jūs pritariate karams? — Mąstytojo pasiūlymu, paklausė Perdavėjas.
— Niekas nemėgsta karo, labiausiai tie, kam tenka lieti kraują.
— Kodėl jūs kariaujate?
Maisto priėmimo organu Greitintojas padarė grimasą, kurią Akis užfiksavo ir perdavė” Mąstytojui. „Vienas iš dviejų: arba tu užmuši, arba tave užmuš. O jūs, draugužiai, žinote, kas yra karas?”
— Pas mus nėra karų, — atkirto Perdavėjas.
— Laimingi, — gaižiai tarė Greitintojas. — O pas mus yra. Ir daug.
— Žinoma, — pasitvėrė Perdavėjas. Jis jau spėjo gauti išsamius Mąstytojo paaiškinimus. — O tu norėtum juos nutraukti?
— Žinoma.
— Tuomet skrisk su mumis. Pasidaryk Greitintojų.
Greitintojas atsistojo ir priėjo prie Akumuliatoriaus.
Atsisėdęs ant jo, sugniaužė kumščius.
— Ką tu čia po galais svaičioji? Kaip aš galiu nutraukti visus karus? — pasidomėjo jis. — Net jeigu aš kreipčiausi į visų žymiausius asmenis ir pasakyčiau…
— To nereikia, — pertraukė jį Perdavėjas. — Užteks, jeigu iškeliausi su mumis. Nugabensi mus į bazę. Galaktika pasiųs į jūsų planetą kontaktininkų būrį. Tuomet karams bus galas.
— Papūsk į uodegą, — atsakė Greitintojas. — Jūs, mielieji, įstrigote čia? Na ir puiku. Jokioms pabaisoms nepavyks užimti Žemės.
Apstulbintas Perdavėjas mėgino suprasti pašnekovo minčių eigą. Nejaugi Greitintojas jo nesuprato? Ar jis nevykusiai išsireiškė?
— Aš maniau, kad tu nori nutraukti karus, — pastebėjo jis.
— Na aišku, noriu. Bet aš nenoriu, kad mus priverstų juos nutraukti. Aš ne išdavikas. Geriau jau kariausiu.
— Niekas jūsų nevers. Jūs patys paliausite savaime, kadangi nebus reikalo kariauti.
— O tu žinai, kodėl mes kariaujame?
— Savaime suprantama.
— Nejaugi? Įdomų paklausyti.
— Jūs, Greitintojai, per ilgai buvote atskirti nuo pagrindinės Galaktikos srovės, — paaiškino Perdavėjas. — Jūs turite specialybę — greitinimą, bet neturite ko greitinti. Todėl jūs neturite tikro darbo. Jūs žaidžiate daiktais— metalais, negyvais daiktais, — bet nerandate čia tikro pasitenkinimo. Netekę tikrojo pašaukimo, jūs kariaujate iš nuobodumo. Vos tik jūs užimsite savo vietą Galaktikos Sandraugoje — užtikrinu jus, tai garbinga vieta, — jūsų karai pasibaigs. Kam kariauti — juk tai priešingas prigimčiai darbas — jei galima greitinti? Be to, išnyks jūsų mechaninė civilizacija, kadangi jos nebereikės.
Greitintojas palingavo galvą. Perdavėjas tą judesį palaikė sumišimo požymiu.
„O kas tai per daiktas — greitinimas?”
Perdavėjas stengėsi paaiškinti kaip galima suprantamiau, bet greitinimas nebuvo jo kompetencijoje; jis pats tik apytikriai išmanė šį dalyką.
— Nori pasakyti, kad tai turi daryti kiekvienas Žemės gyventojas?
— Be abejonės, — patvirtino Perdavėjas. — Tai jūsų didžioji profesija.
Greitintojas valandėlę susimąstė.
„Aš manau, kad tau reikia gydytojo psichiatro ar ko nors panašaus. Niekad gyvenime nesugebėčiau tai daryti. Aš esu pradedantis architektas. Be to… na, bet tai jau sunku paaiškinti…”
Tačiau Perdavėjas jau priėmė Greitintojo prieštaravimą. Greitintojo mintys sukosi apie moteriškos giminės, asmenį. Ir ne vieną, o du ar tris. Be to, Perdavėjas sugavo vienišumo, atsiskyrimo jausmą.
Greitintojas buvo kupinas abejonių.