Jis bijojo.
— Kai mes pateksim į Galaktiką, — pasakė Perdavėjas, karštai tikėdamasis, kad rado tinkamus argumentus, — tu susipažinsi su kitais Greitintojais. Ir Greitintojomis. Jūs, Greitintojai, visi panašūs, todėl tu su jais būtinai susidraugausi. O kas dėl vienišumo Laive, tai jo čia paprasčiausiai nėra. Tu dar nesupratai, kur Sandraugos esmė. Sandraugoje niekas nesijaučia vienišas.
Greitintojas ilgam susimąstė apie nežemiškų Greitintojų egzistavimo idėją. Perdavėjas stengėsi suprasti, kodėl ši idėja taip sukrėtė jo pašnekovą. Galaktika pilna Greitintojų, Maitintojų, Perdavėjų ir daugybės kitų įvairiausių protingų būtybių.
— Vis dėlto nesinori tikėti, kad kas nors sugebėtų baigti karus, — sumurmėjo Greitintojas. — Iš kur aš galiu žinoti, kad tai ne melas?
Perdavėjui lyg kas būtų trenkęs į patį branduolį. Tur būt, Mąstytojas sakė teisybę, tvirtindamas, kad Greitintojas nesutiks bendradarbiauti. Vadinasi, Perdavėjo veikla baigsis? Vadinasi, dėl saujelės Greitintojų bukumo jis su kitais Komandos nariais baigs gyvenimą Kosmose?
Tačiau net šios gaižios mintys nenustelbė gailesčio jausmo Greitinto j ui.
Kaip baisu, galvojo Perdavėjas. Amžinai abejoti, nesiryžti, niekuo netikėti. Jei šie Greitintojai neužims atitinkamos vietos Galaktikoje, jie išgalabys kits kitą. Seniai metas jiems įstoti į Sandraugą.
— Kaip man įtikint tave? — sušuko Perdavėjas.
Nevilties apimtas, jis prijungė Greitintoją prie visų grandinių. Jis atskleidė Greitinto j ui gruboką Variklio su kalbamumą, pramuštgalvišką Sienelių būdą; parodė jam poetiškus Akies polinkius ir drąsų Maitintojo geraširdiškumą. Jis lapote atlapojo savo smegenis ir pademonstravo Greitinto j ui savo gimtąją planetą, šeimą ir medį, kurį svajojo sugrįžęs įsigyti.
Jis atskleidė Greitintojui vaizdus, parodydamas kiekvienos planetos atstovų istoriją. Jie buvo skirtingų moralinių įsitikinimų, bet visus juos jungė Galaktikos Sandraugos saitai.
Greitintojas žiūrėjo, nerodydamas jokio susidomėjimo.
Kiek luktelėjęs, jis palingavo galvą. Atsakyta buvo judesiu — netvirtu, miglotu, bet aiškiai neigiamu.
Perdavėjas įsakė Sienelėms atsiverti. Tos pakluso, ir Greitintojas apstulbęs įsispoksojo į atsivėrusią angą.
— Tu laisvas, — pasakė Perdavėjas. — Atjunk tik ryšio liniją ir eik.
— O kaip jūs?
— Paieškosime kitos Greitintojų planetos.
— Kokios? Marso? Veneros?
— Nežinom. Belieka tikėtis, kad netoliese yra kita.
Greitintojas pažvelgė” į angą — ir nukreipė žvilgsnį į Komandą. Jis abejojo, ir jo veidas aiškiai bylojo apie vidinę kovą.
— Viskas, ką man parodėte, — tiesa?
Atsakyti neteko.
— Gerai, — netikėtai pasakė Greitintojas, — vyksiu. Aišku, aš esu tikras kvailys, tačiau vyksiu. Jei taip sakote, vadinasi, taip ir yra.
Perdavėjas matė, kad Greitintojas nusikamavo, svyruodamas sutikti ar ne, ir nebejaučia to, kas vyksta, realumo. Jis veikė tarytum sapne, kada sprendžiama lengvai ir nerūpestingai.
— Beliko mažytis keblumas, — pridūrė Greitintojas su isterišku lengvapėdiškumu. — Vyrai, tegu mane velniai rauna, jei aš moku greitinti. Jūs, rodos, minėjote šviesą pralenkiantį greitį? Bet aš nesuteiksiu net mylios per valandą.
— O aš tau sakau, kad tu moki greitinti, — tikino jį Perdavėjas, pats ne visai tikėdamas tuo, ką sako. Jis puikiai žinojo, ką gali Greitintojai, bet šis…
— Tu tik pamėgink.
— Būtinai, — sutiko Greitintojas. — Bent jau tada aš tikrai pabusiu.
Kol Laivas buvo ruošiamas startui, Greitintojas kalbėjosi pats su savimi.
— Keista, — murmėjo Greitintojas. — Aš maniau, kad turistinis žygis — geriausias poilsis, o mane apniko košmarai!
Variklis pakėlė Laivą į orą. Sienelės susiglaudė dar prieš tai, o Akis dabar vairavo Laivą tolyn nuo planetos.
— Mes išėjome iš traukos zonos, — pranešė Perdavėjas. Klausydamasis Greitintojo, jis maldavo likimą pasigailėti to vargšo proto. — Dabar Akis ir Mąstytojas duos kursą, aš perduosiu jį tau, o tu greitink nurodyta kryptimi.
— Tu beprotis, — sulemeno Greitintojas. — Pataikei ne į tą planetą. Ir aplamai, kad visi-jūs pranyktumėte, košmariški vaiduokliai!
— Dabar tu esi Sandraugos narys, — atkirto jam nevilties apimtas Perdavėjas. — Štai tau kursas. Greitink!
Trumpą akimirką Greitintojas nieko nedarė. Jis pamažėle kratėsi sustingimo, imdamas suprasti, kad visa tai ne sapnas. Jis pajuto Sandraugą. Jis pajuto, kaip vieningi — Akis su Mąstytoju, Mąstytojas-su Perdavėju, Perdavėjas su Greitintojų, visi keturi su Sienelėmis, su kitais Komandos nariais — visi su visais.
— Kas tai? — suglumęs paklausė Greitintojas. Jis persiėmė Laivo vienybe, neapsakoma šiluma, artumu, įmanomu tik Sandraugoje.
Jis ėmė greitinti.
Nieko neišėjo.
— Dar kartą pamėgink, — puolė prašyti Perdavėjas.
Greitintojas pažvelgė į savo vidų. Jam atsivėrė bedugnis abejonių ir baimės šulinys. Žiūrėdamas į jį, kaip į veidrodį, jis tematė siaubo iškraipytą savo veidą.
Mąstytojas apšvietė jam tą šulinį.
Greitintojus amžinai persekiodavo abejonės ir baimė. Greitintojai kovojo iš baimės, užmušinėjo, abejonių kamuojami.
Tačiau šulinio dugne… tenai slypėjo greitinimo paslaptis!
Žmogus, Specialistas, Greitintojas — dabar jis visas įsijungė į Komandą, ištirpo joje ir tarsi apglėbė per pečius Mąstytoją ir Perdavėją.
Omai Laivas leidosi į priekį, aštuonis kartus viršydamas šviesos greitį. Tas greitis vis didėjo.
DEMONAI
Eidamas Antrąja aveniu, Arturas Gametas pagalvojo, jog diena kuo puikiausia, tikrai pavasariška — ne per šalta, bet gaivu ir vėsu. Ideali diena sudarinėti draudimo sutartis, tarė jis sau. Devintosios gatvės kampe jis žengė nuo šaligatvio.
Ir dingo.
— Matėte? — paklausė mėsininką padėjėjas. Abudu stovėjo mėsinės tarpduryje, tingiai spoksodami į praeivius.
— Ką „matėte”? — atsiliepė storas, raudonveidis mėsininkas.
— Ana tą mažiulį su paltu. Jis dingo.
— Pasuko į Devintąją, — burbtelėjo mėsininkas, — na ir kas iš to?
Mėsininko padėjėjas nematė, kad Arturas būtų pasukęs į Devintąją arba perėjęs Antrąją. Jis matė, kaip tas žaibiškai pranyko. Tačiau kokia prasmė ginčytis? Pasakysi šeimininkui: „Jūs apsirinkate”, o toliau kas? O gal vaikinas su paltu tikrai pasuko į Devintąją. Kur kitur jis galėjo dėtis? Tačiau Artūro Gameto jau nebebuvo Niujorke. Jis pražuvo be pėdsako.
Visai kitoje vietoje, gal net ne Žemėje, būtybė, vadinanti save Nelzebubu, įsmeigė akis į penkiakampį. Penkiakam pio viduje pasirodė kažkas, ko jis visai nesitikėjo. Rūsčiu žvilgsniu Nelzebubas pervėrė tą „kažką”; na ir buvo jau dėl ko tūžti. Ilgus metus jis ieškojo magiškų žodžių, eksperimentavo su žolėmis ir eliksyrais, studijavo geriausias magijos ir raganavimo knygas. Visa, ką išmoko, sutelkė į vieną vienintelę titanišką pastangą, ir kas išėjo? Pasirodė ne tas demonas.
Suprantama, šiame darbe galėjo pasitaikyti visokių nesklandumų. Imkime, pavyzdžiui, kad ir nukirstą numirėlio ranką: visai galimas dalykas, kad lavonas buvo savižudžio, — ar galima tikėti net geriausiuoju iš prekybininkų? O gal viena penkiakampio šonus sudarančių linijų šiek tiek kreivoka — tai juk labai svarbu. Arba burtažodžiai buvo pasakyti ne ta tvarka, kaip turėjo būti pasakyti. Viena netikra gaida — ir viskas žuvo! Šiaip arba taip, jau kas padaryta, nepataisysi. Nelzebubas atsirėmė į milžinišką butelį pečiu, padengtu raudonais žvynais, ir pasikasė kitą petį panašiu į durklą nagu. Kaip visada, kada būdavo sutrikęs, jis bilsnojo į grindis dyglėta savo uodega.