Bet šiokį tokį demoną jis vis dėlto nutvėrė.
Tiesa, penkiakampyje įkalintoji būtybė nebuvo panaši į. jokį jam žinomą demoną. Imkime, pavyzdžiui, tas maskatuojančias pilko kūno klostes… Beje, visos istorinės žinios garsėja savo netikslumu. Kad ir kaip ten atrodytų antgamtiška būtybė, ji negali būti šykšti. Kuo, kuo, bet tuo jis buvo tikras. Nelzebubas kaip galima patogiau sudėjo kanopas ir ėmė laukti, kada keistoji būtybė prabils.
Arturas Gametas buvo pernelyg apstulbęs ir negalėjo ištarti žodžio. Ką tik jis ėjo į draudimo kontorą, nieko nelietė, mėgavosi nuostabiu ankstyvo pavasario ryto oru. Antrosios ir Devintosios sankryžoje žengė nuo šaligatvio — ir… staiga atsidūrė čia. Tik neaišku kur.
Kiek svirduliuodamas, jis ėmė priprasti prie kambarį gaubiančios tirštos miglos ir įžiūrėjo didžiulę pabaisą, raudonais žvynais. Pabaisa tupėjo. Šalia jos kūpsojo kažkas panašaus į butelį — permatomas gerų trijų metrų aukščio įrenginys. Pabaisa buvo su spygliuota uodega — dabar ji kasėsi ja galvą — ir kiaulės akutėmis, kurios spoksojo į Artūrą. Arturas mėgino skubiai trauktis atgalios, bet jam tepavyko žengti žingsnį. Jis pamatė, kad stovi kreida nubrėžtos figūros viduje ir nežinia kokia jėga jam neleidžia peržengti baltų linijų.
— Na, mat, — pasakė raudonasis siaubūnas, pagaliau sudrumstęs tylą, — dabar tu pakliuvai.
Jis pasakė visai kitokius žodžius, tokių garsų Arturas nebuvo girdėjęs. Tačiau kažkokiu būdu suprato, ką jam pasakė. Tai buvo ne telepatija: tarytum Arturas automatiškai, be įtampos vertė iš svetimos kalbos.
— Teisybę šnekant, aš kiek nusivylęs, — Nelzebubas kalbėjo toliau, nelaukdamas pejikiakampyje uždaryto demono atsakymo. — Visos legendos sako, jog demonai — siaubingi penkių metrų aukščio, sparnuoti, mažiuliukėmis galvomis sutvėrimai, ir jų krūtinės esančios su skylėmis, iš kurių švirkščia šalto vandens čiurkšlės.
Arturas Gametas nusivilko paltą: šis nukrito jam po kojų, kaip beformis permirkęs gniutulas. Galvoje šmėkštelėjo neaiški mintis, kad šalto vandens švirkštimo idėja ne tokia jau bloga. Kambarys priminė įkaitintą krosnį. Jo pilkas tvido kostiumas jau spėjo pavirsti suglamžytu medžiagos ir prakaito jaukalu.
Šitaip pamanęs, jis susitaikė ir su raudonąja pabaisa, ir su kreida nubrėžtomis linijomis, kurių neperžengsi, su karštu kamb.ariu — žodžiu, galutinai su viskuo.
Jis buvo pastebėjęs, kad knygų, žurnalų bei kino filmų herojai, pakliuvę į nepaprastas situacijas, visad sako: „įgnybkite man, tikrovėje taip nebūna!” arba: „Viešpatie, ar aš sapnuoju, ar girtas esu, ar iš proto išsikraus čiau.” Arturas visai neketino sakyti tokios aiškios nesąmonės. Pirma, jis buvo įsitikinęs, kad milžiniška raudona pabaisa to neįvertins, antra, žinojo, kad nemiega, nėra girtas ir neišsikraustė iš proto. Arturui Gametui tam stigo žodžių, bet jis suprato: miegas — tai miegas, o tai, ką jis dabar regi — visiškai kas kita.
— Kažkodėl negirdėjau, kad legendose būtų minima apie sugebėjimus nusidirti sau odą, — susimąstęs subur— beno Nelzebubas, žiūrėdamas į paltą po Artūro kojomis. — Įdomu.
— Tai klaida, — tvirtai atsakė Arturas. Draudimo agento darbo patirtis dabar jam labai pravertė. Arturui tekdavo susidurti su visokiais žmonėmis ir susigaudyti visokiose painiausiose situacijose. Matyt, pabaisa mėgino išsikviesti demoną. Ne ji kalta, kad susidūrė su Arturu Gametu, ir jai atrodo, jog Arturas ir yra demonas. Klaidą reikia kaip galima greičiau ištaisyti.
— Aš esu draudimo agentas, — pasakė jis.
Pabaisa palingavo didžiulę raguotą galvą. Ji pliaukšėjo sau per šonus, nemaloniu švilpesiu skrosdama orą.
— Ką tu ten veikei, manęs nė kiek nedomina, — suurzgė Nelzebubas. — Tikrai sakant, man net nesvarbu, kokiai demonų veislei tu priklausai.
— Bet aš jums aiškinu, kad aš ne…
— Nepavyks! — suriaumojo Nelzebubas, priėjęs prie pat penkiakampio krašto ir nuožmiai žiburiuodamas akimis. — Aš žinau, kad tu demonas. Man reikia spindūno.
— Spindūno? Aš kažkaip ne…
— Visus jūsų demoniškus išsisukinėjimus kiaurai matau, — pasakė Nelzebubas, aiškiai tramdydamas save. — Žinau, kaip ir tu, jog užkeikimu iškviestas demonas turi įvykdyti vieną užkeikėjo norą. Aš tave iškviečiau, ir man reikia spindūno. Dešimt tūkstančių svarų spindūno.
— Spindūno… — sumišęs prabilo Arturas, stengdamasis būti toliausioje penkiakampio kertėje, kuo atokiau nuo baisenybės, įnirtingai mosikuojančios uodega.
— Spindūno arba žėrūno, arba fon-der-pšiko. Tai vienas ir tas pats.
„Jis apie pinigus kalba”, — ūmai šovė Arturui į galvą. Zargoniški žodžiai buvo negirdėti, bet intonacijos, kaip jie buvo tarti, su niekuo nesupainiosi. Spindūnu, be abejonės, vadinama vietinė valiuta.
— Dešimt tūkstančių svarų ne taip daug, — su gudria šypsenėle kalbėjo Nelzebubas. — Bent jau tau. Turi džiaugtis, kad aš ne iš tų bukapročių, kurie kaulija nemirtingumo.
Ir džiaugėsi Arturas.
— O jei aš nesutiksiu? — paklausė.
— Tuomet, — atsakė Nelzebubas, ir jo šypsnys pavirto niauria grimasa, — man reikės tave užburti. Uždaryti į šitą butelį.
Arturas dirstelėjo į permatomą žalią griozdą, stūksantį viršum Nelzebubo galvos. Plačiadugnis butelis pamažėli siaurėjo į viršų. Jei tik pabaisa įstengs įsprausti Artūrą į vidų, jis niekad gyvenime neišlįs pro siaurą kakliuką. O kad pabaisa įstengs, Arturas neabejojo.
— Taigi, — pasakė Nelzebubas, vėl išsiviepdamas dar gudriau, negu pirma, — nėra jokios prasmės vaidinti herojaus. Kas tau dešimt tūkstančių svarų seno, gero fon— der-pšiko? Aš būsiu laimingas, o tau tereikia tik ranka mostelti, ir jis atsiras.
Jis nutilo ir ėmė meilikaujamai šypsotis.
4— Zinai, — kalbėjo jis tyliai, — juk aš marias laiko sugaišau. Galybę knygų perskaičiau, krūvą žėrūno išeikvojau. — Staiga jo uodega pliaukštelėjo į grindis tarsi kulka, rikošetu atšokusi nuo granito. — Nemėgink, manęs vedžioti už nosies! — subliuvo jis.
Arturui paaiškėjo, kad magiška kreidos linijų jėga veikia tokį atstumą, kiek siekia jo ūgis. Jis atsargiai atsirėmė į neregimą sieną ir, konstatavęs, jog ji atlaiko sunkumą, patogiai į ją atsišliejo.
Dešimt tūkstančių svarų spindūno, mąstė jis. Matyt, ši pabaisa — dievai žino kokios šalies burtininkas. Gal iš kitos planetos. Savo užkeikimais ji mėgino išsikviesti demoną, vykdantį bet kokius norus, bet išsikvietė jį, Artūrą Gametą. Dabar ji kažko nori iš jo ir, jeigu jis nepaklausys, graso jam buteliu. Visa tai baisiai nelogiška, bet Arturas Gametas įtarė, jog burtininkai dažniausiai, nepaiso logikos.
— Aš pasistengsiu tau gauti spindūno, — suvapėjo Arturas, pajutęs, kad reikia bent žodį pasakyti. — Bet man jo reikia sugrįžti į… eee … pragarą. Visi tie tauškalai apie rankos mostelėjimą išėjo iš mados.
— Gerai, — sutiko pabaisa, stovėdama prie pat penkiakampio ir plėšriai žiūrėdama į Artūrą.— Pasitikiu tavimi. Tačiau atmink, aš galiu tave iškviesti bet kada. Niekur nepradingsi, pats supranti, verčiau ir nemėgink. Beje, mane vadina Nelzebubu.
— O Belzebubas kartais ar ne giminė jums?
— Tai mano prosenelis, — atsakė Nelzebubas, įtariai šnairuodamas į Artūrą.— Jis buvo kariškis. Gaila, jis… — Nelzebubas ūmai užsičiaupė ir piktai. dėbtelėjo į Artūrą.— Beje, jums, demonams, visa tai žinoma! Prasmek! Ir atgabenk spindūno.