Arturas Gametas iškvietė ne tą demoną.
— Ką visa tai reiškia? — nustebo demonas ir išvirkštė iš krūtinės šalto vandens čiurkšlę. Vanduo pliūptelėjo į nematomas penkiakampio sienas ir nutekėjo ant grindų. Tur būt, demonui pasireiškė įprastas refleksas: Artūro kambaryje ir taip buvo maloniai vėsu.
— Aš noriu, kad tu įvykdytum vienintelį mano norą, — aiškiai pasakė Arturas.
Demonas buvo žydros spalvos ir neregėtai liesas: jam vietoj sparnų styrojo rudimentinės ataugos. Prieš atsakydamas, jis du kartus paplekšnojo jomis sau per kaulėtą krūtinę.
— Nežinau, kas tu esi ir kaip tau pavyko mane sugauti, — pasakė demonas, — bet tai gudragalvio darbas. Tikrai gudragalvio darbas.
— Neaušinsim tuščiai burnų, — irzliai atsakė Arturas, svarstydamas, kada Nelzebubas susigalvos jį vėl išsikviesti. — Man reikia dešimt tūkstančių svarų aukso. Jis vadinamas ir spindūnu, žėrūnu ir fon-der-pšiku. — Kiekvieną akimirką, pagalvojo jis, aš galiu atsidurti butelyje.
— Na, — sumurmėjo šalčio demonas, — atrodo, jog tu suklydai, manydamas, kad aš…
— Duodu tau dvidešimt keturias valandas.
— Aš neturtingas, — pasakė šalčio demonas. — Esu tik smulkus vertelga. Bet, gal būt, jei duosi man laiko…
— Antraip — galas! — užbaigė Arturas. Jis parodė į didelį butelį, stovintį kampe, ir tučtuojau suprato, jog jame nesutilps penkiametrinis šalčio demonas.
— Kai aš tave išsikviesiu kitą kartą, butelis bus pakankamai didelis, — pridūrė Arturas. — Nemaniau, kad būsi toks augalotas.
— Mes žinome legendų apie paslaptingus dingimus, — garsiai galvojo demonas. — Tai mat, kas tada atsitinka! Atsiduri požemio karalystėje… Beje, vargu ar kasf manimi patikės.
— Atgabenk spindūno, — įsakė Arturas. — Prasmek!
Ir šalčio demonas išnyko.
Arturas Gametas žinojo, kad ilgiau kaip parą delsti nebegalima. Gal ir para per ilgai, nes niekam neaišku, kada Nelzebubas nuspręs, jog laikas baigėsi. Ir dar visai nežinia, ko griebsis raudonai žvynėta būtybė, jei bus apvilta ir trečią kartą. Vakare Arturas pastebėjo, kad iš visų jėgų gniaužia centrinio šildymo vamzdį. Ką jis bepadės prieš užkeikimą?! Tiesiog malonu įsitverti į kokį nors tvirtą daiktą.
Arturas pagalvojo, kad gėdinga kibti prie šalčio demono ir piktnaudžiauti jo sugebėjimais. Visiškai aišku, jog tai ne tikras demonas — toks, kaip ir jis pats, Arturas. Ką gi, jis niekad neįkiš žydrojo demono į butelį. Vis tiek jokios naudos iš to, jei Nelzebubo noras nebus įvykdytas.
Pagaliau Arturas vėl sumurmėjo užbūrimo žodžius.
— Padarytum penkiakampį platesnį, — paprašė šalčio demonas, nepatogiai susigūžęs vidur magiškosios zonos. — Man trūksta vietos…
— Prasmek, — sušuko Arturas ir skubiai nutrynė penkiakampį. Jis nubrėžė kitą, didelį, per visą kambarį. Nutempė į virtuvę butelį (tą patį, kadangi penkių metrų aukščio buteliui jo bute vietos nebuvo), įlindo į sieninę spintą ir kalbėjo burtažodžius nuo pradžios iki pabaigos. Vėl pakibo tiršta, vilnijanti mėlyna migla.
— Tik nesikarščiuok, — prabilo penkiakampyje šalčio demonas. — Fon-der-pšiko dar nėra. Atsirado kliūtis. Tuoj viską tau paaiškinsiu. — Jis suplasnojo sparnais, norėdamas išsklaidyti miglą. Šalia jo stovėjo trijų metrų aukščio butelis. Butelyje, pažaliavęs iš pykčio, kiūtojo Nelzebubas. Jis kažką šaukė, bet kamštis buvo gerai užkimštas, ir todėl nebuvo girdėti, ką jis šaukia.
— Nusirašiau burtažodžius bibliotekoje, — paaiškino demonas. — Ko tik nepakvaišau, kai jie paveikė. Aš visada, žinotum, buvau blaivus vertelga. Nepripažįstu visos tos antgamtiškos makalynės. Tačiau reikia žiūrėti faktams į akis. Kaip sau norit, užkeikiau va šitą demoną.— Jis dūrė kaulėtu pirštu butelio link. — Bet jis jokiu būdu nenori pakratyti savo kišenės. Tai aš ir įkišau jį į butelį.
Šalčio demonas giliai atsiduso, lyg akmuo jam būtų nusiritęs nuo krūtinės, kai pastebėjo, kad Arturas šypso. Jis galėjo šypsotis — mirties nuospredis buvo atidėtas.
— Man to butelio visai nereikia, — kalbėjo šalčio demonas, — aš turiu žmoną ir tris vaikučius. Tu žinai, kaip būna. Dabar mes pergyvename draudimo biznio krizę ir panašiai, aš nesurinksiu dešimt tūkstančių svarų spindūno, net jeigu man duotų į pagalbą visą armiją. Bet kai tik aš įkalbėsiu va šitą demoną…
— Nesirūpink spindūnu, — pertraukė jį Arturas. — Tik imk šį demoną sau. Labai gerai jį saugok. Aiškus dalykas, butelyje.
— Aš taip ir padarysiu, — patikino mėlynsparnis draudimo agentas. — O kai dėl spindūno…
— Trauk jį devynios! — nuoširdžiai atsakė Arturas. Galų gale, draudimo agentai turi vienas kitą užstoti. — Ar tu irgi draudi nuo gaisrų ir vagysčių?
— Aš daugiausia draudžiu nuo nelaimingų atsitikimų, — atsakė draudimo agentas. — Bet žinai, aš vis galvoju.
Butelyje siuto, daužėsi ir baisingai burnojo Nelzebubas, o du draudimo agentai ramiai kalbėjosi apie savo profesijos smulkmenas.
PIENO FURGONO REISAS
— Tokia proga daugiau nebepasitaikys, — pasakė Arnoldas. — Milijoninis pelnas, nedidelis kapitalo investavimas, greitas išsimokė j imas. Girdi, ką sakau?
Ričardas Gręgoras šiek tiek linktelėjo. Tarpplanetinės valymo tarnybos „Ass” kontoroje iš lėto, varginamai slinko diena, tokia pat, kaip ir kitos dienos. Gregoras dėliojo pasjansą. Jo kompanionas Arnoldas sėdėjo už rašomojo stalo, užsikėlęs kojas ant nesumokėtų sąskaitų pluoštų.
Anapus stiklinių durų šmėkščiojo šešėliai; pro šalį ėjo žmonės, skubėdami į „Marso-Plieno”, „Neoromos naujovių”, „Alfos-Diuaro produkcijos” ir kitas kontoras, esančias tame pačiame aukšte.
Dulkėtos,Ass” tarnybos patalpos tebebuvo tuščios ir tylios.
— Ko mes plaukiame? — garsiai paklausė Arnoldas. — Imamės šio biznio ar ne?
— Tai ne mūsų sritis, — atsakė Gregoras. — Juk mes planetinio saugumo specialistai. Negi užmiršai?
— Niekam to saugumo nereikia, — atkirto Arnoldas.
Deja, jis sakė tiesą.
Sėkmingai išvaliusi iš Vaiduoklio-IV tariamas pabaisas,,Ass” tarnyba pergyveno trumpo pakilimo dienas. Tačiau kosminė ekspancija greitai nutrūko. Žmonės ėmė rūpintis pelnu, miestų statymu, laukų dirbimu, kelių tiesimu.
Kada nors skridimai atsinaujins. Kol yra ko ieškoti, žmonija ieškos naujų pasaulių. Bet dabar su bizniu buvo striuka.
— Reikia žiūrėti perspektyvos, — pasakė Arnoldas. — Visi tie žmonės gyvena šviesiose, saulėtose, naujose planetose. Jiems reikia naminių gyvulių, kuriuos nugabensime iš čia… — Jis padarė dramatišką pauzę, — mudu su tavim.
— Mes neturime įrengimų pergabenti galvijams, — nesutiko Gregoras.
— Mes turime žvaigždėlaivį. Ko dar tau reikia?
— Visko. Svarbiausia — žinių ir patirties. Gyvų padarų gabenimas kosmosu — labai keblus darbas. Čia reikia specialistų. Ką tu darysi, jei tarp Žemės ir Omegos IV karvė apsirgs snukio ir nagų liga?
Arnoldas autoritetingai pasakė:
— Mes gabensime tik ištvermingus, patvarios veislės gyvulius. Atliksime medicininę apžiūrą. Ir prieš vedant gyvulius į laivą, aš pats jį išdezinfekuosiu.
— Nagi, svajotojau, — supyko Gregoras, — pasiruošk smūgiui. Mūsų kosmoso sektoriuje gyvulių gabenimą tvarko „Trigeilo” koncernas. Jis nepakenčia konkurentų, todėl konkurentų ir neturi. Kaip tu ketini jį apeiti?
— Imsime pigiau.
— Ir padvėsime badu.