Выбрать главу

— Mes ir taip jau dvesiame badu.

— Geriau badauti, negu „atsitiktinai” paskyrimo vietoje būti pramuštam kokio nors,Trigeilo” buksyro. Arba kelyje išsiaiškinti, jog kažkas vandens bakus pripylė žibalo. Ir visiškai tuščius paliko deguonies balonus.

— Na ir vaizduotė! — nervingai pasakė Arnoldas.

— Kas tau atrodo mano vaizduotės padarinys, jau ne kartą pasitvirtino tikrovėje. Šioje sferoje „Trigeilas” nori viešpatauti vienas, ir jis viešpataus. Ir še tau, jei nori, kalambūras, — nelaimingas atsitikimas.

Tą akimirką atsidarė durys. Arnoldas bematant nukėlė nuo stalo kojas, o Gregoras sumetė žemėlapius į stalčių.

Interesantas, sprendžiant iš jo kresnos figūros, neproporcingai mažos galvos ir blyškiai žalios spalvos, buvo ne Žemės gyventojas. Jis tvirtu žingsniu priėjo tiesiai prie Arnoldo.

— Atvyks į centrinį „Trigeilo” pakhaužą po trijų dienų, — pasakė interesantas.

— Taip greit, misteri Vensai? — atsiliepė Arnoldas.

— Taip. Smagus reikia itin atsargiai transportuoti, o kvilus nugabeno dar prieš kelias dienas.

— Puiku. Tai mano kompanionas, — pasakė Arnoldas, atsisukdamas į Gregorą, kuris apstulbęs vartė akis.

— Malonu susipažinti, — Vensas tvirtai suspaudė Gre— gorui ranką.— Žaviuosi jumis, vyrai. Laisva iniciatyva, konkurencija — tuo aš tikiu. Žinote maršrutą?.

— Viskas užrašyta, — atsakė Arnoldas. — Mano kompanionas pasiruošęs startuoti bet kada.

— Aš tuoj vykstu į Verminą II ir ten jūsų lauksiu. Viso labo.

Jis apsigręžė ir išėjo.

Gregoras neskubėdamas paklausė:

— Arnoldai, ką tu išdarinėji?

— Kraunu turtą tau ir sau, štai ką išdarinėj u, — kandžiai atsakė Arnoldas.

— Gabendamas galvijus?

— Taip.

— I „Trigeilo” teritoriją?

— Taip.

— Parodyk kontraktą.

Arnoldas išėmė dokumentus. Juose buvo parašyta, jog Tarpplanetinė valymo (ir transporto) „Ass” tarnyba įsipareigoja pristatyti penkis firgelius bei dešimtį kvilų į Vermoino žvaigždės sistemą. Prekes reikia pasikrauti centriniame „Trigeilo” pakhauze ir atiduoti Vermoino II pak— hauzui. „Ass” tarnybai taip pat leidžiama savo nuožiūra įsirengti nuosavą pakhauzą.

Anksčiau suminėtus gyvulius reikia pristatyti gyvus, sveikus, gerai atrodančius, galinčius veistis ir taip toliau. Buvo punktai, kurie numatė didžiules pabaudas tuo atveju, jei gyvuliai bus prarasti arba pristatyti negyvi, nesveiki, netinkami veislei ir taip toliau.

Dokumentas skambėjo kaip sutartis apie laikinas dviejų priešiškų valstybių paliaubas.

— Tu tikrai pasirašei šį mirties nuosprendį? — įtariai paklausė Gregoras.

— Aišku. Visas tavo darbas — susikrauti tuos padarus, nugabenti į Vermoiną ir ten juos išmesti.

— Mano? O ką tu veiksi?

— Aš liksiu čia ir užtikrinsiu tau pagalbą, — atsakė Arnoldas.

— Padėk man laive.

— Ne-ne, negaliu. Matant kvilą, man bloga darosi.

— O man lygiai taip pat bloga darosi nuo šios sutarties. Nagi, dėl įvairumo imkim ir užkraukim tą darbą tau.

— Bet aš juk dirbu mokslinio tyrimo darbą, — atsikirto Arnoldas, o jo veidu prakaitas upeliais sruveno. — Mudu taip susitarėme. Argi užmiršai?

Gregoras neužmiršo. Jis atsiduso ir bejėgiškai gūžtelėjo pecfiais.

Kompanionai ėmėsi nedelsdami tvarkyti laivą. Triumą sudarė trys izoliuotos patalpos — atskirai kiekvienai veislei. Visi gyvuliai kvėpavo deguonimi ir buvo gyvybingi esant temperatūrai 70° Farenheito; taigi čia jokių problemų nekilo. Į laivą jie pakrovė reikalingo pašaro.

Po trijų dienų, kai viskas lyg ir buvo paruošta, Arnoldas nusprendė palydėti Gregorą iki centrinio „Trigeilo” firmos pakhauzo.

Vykstant į „Trigeilą”, nebuvo jokių nuotykių, bet Gregoras, tirtindamas kinkas, nusileido nutūpimo platformoje. Pernelyg daug pasakojimų sklido apie šį koncerną, kad jo citadelėje galėtum jaustis kaip namie. Gregoras ėmėsi visų atsargumo priemonių. Degalais ir visokiomis reikalingomis atsargomis jis apsirūpino Mėnulio stotyje ir neketino „Trigeilo” tarnautojų įsileisti į laivą.

Jei stoties darbuotojams ir kėlė nerimą seno, aplamdyto žvaigždėlaivio išvaizda, tai jie vykusiai nuslėpė. Du traktoriai užtraukė laivą ant pakrovimo platformos ir įspraudė jį tarp dviejų blizgančių „Trigeilo” ekspresų — krovininių laivų.

Palikęs Arnoldą stebėti pakrovimo, Gregoras nuėjo pasirašyti deklaracijos. Įtaikus „Trigeilo” valdininkas padavė jam dokumentus ir susidomėjęs žiūrėjo į Gregorą, kol tas juos skaitė.

— Smagus krausite, a? — mandagiai paklausė valdininkas.

— Taip, — atsakė Gregoras, sukdamas galvą, kaipgi tie smagai atrodo.

— Be to, dar kvilų ir firgelių, — susimąstęs pasakė valdininkas. — Visus kartu. Jūs labai drąsus žmogus, misteri Gregorai.

— Kas aš? Kodėl?

— Žinote seną patarlę: „Jei vyksti su smagais, nepamiršk pasiimti padidinamąjį stiklą.”

— Ne, aš negirdėjau tokios patarlės.

Valdininkas maloniai šyptelėjo ir paspaudė Gregorui ranką.

— Po tokio reiso jūs patys sudarinėsite patarles. Linkiu geros sėkmės, misteri Gregorai. Savaime suprantama, neoficialiai.

Gregoras truputį nusišypsojo valdininkui. Paskui sugrįžo į pakrovimo platformą. Smagai, kvilai ir firgeliai jau buvo laive. Arnoldas įjungė oro padavimą, patikrino temperatūrą ir išdavė visiems paros racioną.

— Na, tau metas, — linksmai pasakė Arnoldas.

— Tikrai metas, — sutiko Gregoras be ypatingo entuziazmo. Jis įsiropštė į laivą, nekreipdamas dėmesio į kikenančių žiopsotojų būrį.

Laivą nuvilko į pakilimo ruožą. Netrukus Gregoras jau buvo kosmose ir skrido į mažuliuką pakhauzą, besisukantį orbita aplink Vermoiną II.

Pirmajai kosminio reiso dienai darbo visad užtenka. Gregoras patikrino prietaisus, paskui apžiūrėjo bakus, rezervuarus, vamzdyną ir elektros tinklą. Jis norėjo įsitikinti, kad starto metu niekas laive nesugedo. Paskui nutarė žvilgterėti į krovinį. Atėjo metas išsiaiškinti, į ką panašūs tie žvėrys.

Priešakinėse patalpose iš dešinės buvo kvilai. Jie priminė milžiniškus sniego rutulius. Gregoras žinojo, kad kvilai duoda brangią vilną, už kurią visur moka pašėlusius pinigus.

Gyvuliai, matyt, neįprato prie nesvarumo, nes jų maistas buvo nepaliestas. Jie nerangiai plaukiojo palei sienas ir paluby ir gailiai bliovė, prašėsi išleidžiami ant tvirtos žemės.

Firgeliai laikėsi gerai. Firgeliai — dideli lygiaodžiai driežai. Gregoras negalėjo įsivaizduoti, kam jie reikalingi žemės ūkiui. Jie miegojo ir turėjo miegoti iki reiso pabaigos.

Jam įėjus, linksmai sulojo penki smagai. Tie meilūs žolėdžiai žinduoliai aiškiai mėgavosi nesvarumo būkle.

Gregoras patenkintas sugrįžo į valdymo kabiną. Reisas prasidėjo gerai. „Trigeilas” neprisikabino prie jo, o gyvuliai laive jautėsi puikiai.

Tur būt, iš tikrųjų šis verslas ir nėra pavojingesnis už pieno furgono reisą, pagalvojo Gregoras.

Patikrinęs, kaip dirba radijo siųstuvas ir valdymo perjungikliai, jis užsuko žadintuvą ir išsitiesė miegoti.

Po aštuonių valandų pabudo. Miegas jo neatgaivino, galva plyšo nuo skausmo. Kava turėjo biaurų glitėsių prieskonį. Gregoras vargais negalais sutelkė dėmesį į pultą su prietaisais.

Konservuoto oro poveikis, pagalvojo jis ir pranešė per radiją Arnoldui, kad viskas gerai. Tačiau bekalbėdamas pastebėjo, kad jo akių vokai limpa.

— Baigiu, — pasakė jis, saldžiai žiovaudamas. — Tvanku čia. Eisiu snustelėti.

— Tvanku? — paklausė Arnoldas; per radiją jo balsas atrodė tolimas tolimas. — Negali būti. Oro cirkuliuoto— jai…