Gregoras pastebėjo, kad prietaisai lyg girti svyruoja prieš jį ir slysta į visas puses, netekdami kontūrų. Jis atsirėmė alkūnėmis į pultą ir užsimerkė.
— Gregorai!
— Mmm…
— GREGORAI! Patikrink deguonies sudėtį.
Gregoras pravėrė pirštu vieną akį tik tiek, kiek reikėjo mesti žvilgsniui į skalę. Neapsakomai pralinksmėjo, pamatęs, kad deguonies dujų koncentracija fantastiškai pakilo.
— Nėra deguonies, — pranešė jis Arnoldui. — Šit pabusiu ir viską sutvarkysiu.
— Tai kenkėjų rankos! — subaubė Arnoldas. — Gregorai, pabusk!
Neįtikimomis pastangomis Gregoras pasidavė į priekį ir atidarė avarinį oro tiekimo kraną. Gryno deguonies srovė jį išblaivė. Jis atsistojo, pamažėli siūbuodamas, ir šliūkštelėjo sau ant veido vandens.
— O gyvuliai? — klykė Arnoldas. — Pažiūrėk, kaip ten gyvuliai!
Gregoras įjungė pagalbinę vėdinimo sistemą visoms trims patalpoms ir nuskubėjo koridoriumi.
Firgeliai buvo gyvi ir kietai tebemiegojo.
Smagai, matyt, nepastebėjo tokio atmosferos skirtumo.
Du kvilai buvo beprarandą sąmonę, bet dabar greitai atsigavo. Kvilų patalpoje Gregoras pagaliau suprato, kas atsitiko.
Jokio kenkimo nebūta. Sienų ir lubų ventiliatoriai, kuriais laive cirkuliavo oras, buvo užkimšti kvilų vilna. Vilnos kuokštai pleveno ramiame ore, primindami krintantį sniegą sulėtintame filme.
— Žinoma, žinoma, — pasakė Arnoldas, kai Gregoras jam pranešė, kas atsitiko. — Argi aš nebuvau perspėjęs tavęs, kad kvilus reikia kirpti du kartus per savaitę? Tikriausiai pamiršai. Štai kas pasakyta knygoje:,Kvilai — Queelis Tropicalis — maži smulkiavilniai žinduoliai yra tolimi Žemės avių giminaičiai. Kvilų tėvynė — Tensis V, tačiau juos sėkmingai veisia ir kitose didelės traukos planetose. Iš kvilų vilnos išausta medžiaga atspari ugniai, jos nepragelia. vabzdžiai, ji nepūva ir praktiška, tvirta, kadangi vilnoje yra daug metalo. Kvilus reikia kirpti du kartus per savaitę. Dauginasi femišu.”
— Jokio kenkimo, — pakomentavo Gregoras.
— Jokio kenkimo, bet bus geriau, jeigu tu nukirpsi kvilus, — atsakė Arnoldas.
Gregoras išjungė radiją, surado instrumentų krepšyje žirkles skardai kirpti ir nuėjo į kvilų patalpą. Tačiau metalinė vilna tučtuojau atšipino žirklių ašmenis. Kvilus visų greičiausiai reikėjo kirpti specialiomis kokio nors tvirto lydinio žirklėmis.
Jis šiaip taip sugraibė skraidančią vilną ir vėl išvalė ventiliatorius.
Dar kartą viską apžvelgęs, nuėjo vakarieniauti.
Mėsos patiekale plūduriavo riebaluota metalinė kvilų vilna.
Jis atsigulė, jausdamas pasibiaurėjimą.
Pabudęs įsitikino, kad senas braškantis laivas vis dar skrenda teisingu kursu. Pagrindinis laidas dirbo gerai, ir Gregorui atrodė, kad jo ateitis bus šviesi, ypač kai firge— lius rado tebemiegančius, o smagai laikėsi visai padoriai.
Tačiau, apžiūrėdamas kvilus, Gregoras pamatė, kacl nuo tada, kai jie pateko į laivą, nesuėdė nė žiupsnelio. Čia jau buvo menki juokai. Jis užmezgė ryšį su Arnoldu, norėdamas pasitarti.
— Nieko čia nuostabaus, — tarė Arnoldas, pasklaidęs keletą informacinių knygų.— Kvilai neturi gerklės raumenų. Kad maistas patektų į stemplę, jiems reikia traukos. Bet nesvarumo būklėje traukos nėra, todėl maistas nepatenka į skrandį.
Tikrai nenuostabu. Viena iš tų smulkmenų, kurių Žemėje nenumatysi. O kosmose, dirbtinėse sąlygose, net paprasčiausias klausimas pasidaro sudėtingiausia problema.
— Tau reikės suteikti laivui sukimąsi, kad susidarytų bent kokia slėgimo jėga, — pasakė Arnoldas.
Gregoras skubiai mintimis paskaičiavo.
— Išeikvosime daug energijos.
— Tada, kaip pasakyta knygoje, ranka gali jiems sukišti maistą. Susuki į drėgną gumulą, įkiši ranką iki alkūnės į gerklę ir…
Gregoras nutraukė ryšį, įjungė šonines išmetamąsias tūtas, plačiai išsižergė ir su nerimu ėmė laukti, kas bus.
Kvilai puolė pašarą su tokiu apetitu, kuris būtų sužavėjęs kiekvieną kvilų augintoją.
Reikės dabar apsirūpinti degalais kosminiame Vermoi— no II pakhauze. Išlaidos smarkiai pakils, nes naujai įsisavintose planetų sistemose degalai itin brangūs. Bet vis tiek pelnas bus gana didelis.
Jis grįžo prie savo, laivo vadovo, pareigų. Zvaigždėlai— vis pamažėli įveikė beribę erdvę.
Vėl atėjo šėrimo metas. Gregoras padavė pašarą kvi— lams ir nuėjo į smagų patalpą. Atidarė duris ir pašaukė: „Eikit šen!”
Niekas nepriėjo.
Patalpa buvo tuščia.
Gregorui kažkaip keistai nusmelkė po krūtine. Negalimas dalykas. Smagai niekur negalėjo išeiti. Jie sumanė pasijuokti iš jo ir kur nors pasislėpė. Bet patalpoje penkiems dideliems smagams nebuvo kur pasislėpti.
Šiurpas virto tikru drebuliu. Gregoras atsiminė, kas jam bus, jei neištesės sutarties, praras ką nors, sužalos ir taip toliau, ir taip toliau.
— Ei smage! Pasirodyk, smage! — šūktelėjo jis.
Niekas neatsiliepė.
Jis atidžiai apžiūrėjo sienas, lubas, duris ir ventiliatorius — gal smagai kaip nors pro juos pralindo.
Taęiau jie dingo be pėdsako.
Staiga jis išgirdo kažkokį šlamesį sau po kojų. Pažvelgęs žemyn, pastebėjo, kaip kažkas šmėkštelėjo pro šalį.
Tai buvo vienas smagas, susitraukęs iki penkių centimetrų ilgio. Gregoras surado ir kitus keturis — jie buvo susigrūdę kertėje, visi tokie pat mažuliukai.
Ką sakė „Trigeilo” valdininkai? „Jei vyksti su smagais, nepamiršk pasiimti padidinamojo stiklo.”
Gregoras neturėjo laiko atsidurti pilname, gerame šoko stovyje. Jis rūpestingai uždarė duris ir puolė prie racijos.
— Labai keista — tarė Arnoldas, išgirdęs per radiją Gregoro pranešimą.— Sakai, susitraukė? Tuojau pažiūrėsiu. Aha… Nesudarei dirbtinės traukos, a?
— Žinoma, kad sudariau. Kvilams pašerti.
— Be reikalo, — priekaištingai pasakė Arnoldas. — Sma— gai įpratę prie silpnos traukos.
— Iš kur aš galėjau žinoti?
— Veikiami neįprastos jiems traukos, smagai sudžiūsta iki mikroskopinio dydžio, netenka sąmonės ir žūsta.
— Betgi tu pats man liepei sudaryti dirbtinę trauką.
— Ką tu! Aš tik šiaip sau užsiminiau, kad taip maitinami kvilai. Aš tau siūlau juos šerti ranka.
Gregoras įveikė beveik nenugalimą norą nuplėšti nuo sienos radijo siųstuvą. Jis pasakė:
— Arnolclai, smagai įpratę prie silpnos traukos. Taip?
— Taip.
— O kvilai — prie stiprios. Žinojai, pasirašydamas sutartį?
Arnoldas spazmiškai gurkštelėjo oro, paskui nusikosėjo.
— Matai, man iš tiesų pasirodė, kad tai truputį apsunkina padėtį. Bet tai puikiai apsimokės.
— Žinoma, jei tik viskas laimingai pasibaigs. Ką įsakysi man dabar daryti?
— Sumažink temperatūrą, — tvirtai atsakė Arnoldas. — Smagai stabilizuojasi, esant nuliui laipsnių.
— O žmonės prie tokios temperatūros sušąla, — pastebėjo Gregoras. — Gerai, pokalbį baigėme.
Gregoras užsivilko viską, ką tik rado laive, ir įjungė šaldymo sistemą. Po valandos smagai vėl atgavo normalų dydį.
Kol kas viskas ėjo gerai. Jis žvilgtelėjo į kvilus. Atrodė, kad šaltis jiems suteikė žvalumo. Jie buvo guvesni, negu kada nors, ir bliovė, prašydami ėdesio. Jis sušėrė jiems eilinį racioną. Suvalgęs buterbrodą su kumpiu ir vilna, Gregoras atsigulė.
Kitą dieną laive jau buvo penkiolika kvilų. Dešimt stambių atsivedė penkis mažiulius. Visi penkiolika buvo alkani.