— Malonu ir daugiau nieko, — tarė misteris Esmondas.
— Taip. Netekčiau patvarios vertybės. Nebeliktų tvirto dorovinio pagrindo, kuriuo remiasi kiekvienas sėkmingas darbas.
— Tai būtų vien tik malonu, — pakartojo misteris Esmondas.
— Taigi. Malonu, nieko nepasakysi. Mis Deil — žavi moteris. Niekas neužginčys. Ji visada vienodai nusiteikusi, gero būdo, labai paslaugi. Kas teisybė, tai teisybė.
Misteris Esmondas, mandagiai nusišypsojęs, pakilo iš vietos ir pasuko į duris.
— O kaip jus rasti? — pats to nesitikėdamas, paklausė Fergiusonas.
— Jūs gavote mano vizitinę kortelę. Tuo telefonu man galima skambinti iki penkių. Bet apsispręsti jūs turite šiandien pat, ne vėliau kaip penktą. Laikas — pinigai, ir mes turime laikytis grafiko.
— Žinoma, — pritarė Fergiusonas ir dirbtinai nusijuokė.— O vis dėlto aš netikiu nė vienu žodžiu. Man netgi nežinomos jūsų sąlygos.
— Patikėkite, jums, tokiam pasiturinčiam, jos nebus per sunkios.
— O vėliau aš galėčiau išsiginti, jog kada nors esu jus matęs, kalbėjęs su jumis ir taip toliau?..
— Be abejo.
— Ir jūs iš tiesų atsiliepsite, jei aš pasuksiu tą numerį?
— Iki penkių. Viso labo, misteri Fergiusonai.
Išėjus Esmondui, Fergiusonas pastebėjo, kad jam dreba rankos. Pašnekesys jį sujaudino, ir jis nusprendė išmesti iš galvos, ką buvo girdėjęs.
Tačiau pasirodė, kad tatai ne taip jau lengva padaryti. Nors ir labai rimta mina jis rymojo prie savo raštų, nors ir girgždino plunksną, — jo ausyse tebeskambėjo kiekviena? Esmondo žodis.
Kažkokiais keliais Likvidacijos tarnyba sužinojo apie jo žmonos ydas. Esmondas pasakė, kad ji linkusi rietis, vaidinga, įkyri. Jis, Fergiusonas, turėjo pripažinti, kad tai teisybė, nors ir labai karti. Tik pašalinis žmogus gali į viską žiūrėti blaiviai, objektyviai.
Jis vėl įniko dirbti. Bet dabar, nešina rytine korespondencija, įėjo mis Deil, ir Fergiusonas norom nenorom turėjo pripažinti, kad ji nepaprastai žavi.
— Ką dar įsakysite, misteri Fergiusonai? — pasiteiravo mis Deil.
— Ką? A-a, kol kas nieko, — atsakė Fergiusonas. Kai ji išėjo, jis dar ilgai žiūrėjo į duris.
Toliau dirbti buvo neįmanoma. Jis nusprendė tuoj pat eiti namo.
— Mis Deil, — tarė jis, užsimesdamas ant pečių apsiaustą, — mane kviečia… Atrodo, mus užgrius darbai. Ar negalėtumėt šią savaitę padirbėti su manim vieną kitą vakarą?
— Žinoma, misteri Fergiusonai, — sutiko ji.
— Ar nesutrukdysiu jums linksmai praleisti laisvalaikį? — paklausė Fergiusonas, dirbtinai nusijuokdamas.
— Visai ne, sere.
— Aš… aš pasistengsiu jums už tai atsilyginti. Darbas visų svarbiausia. Iki pasimatymo.
Jausdamas, kaip dega skruostai, jis skubiai išėjo iš kontoros.
Namie žmona kaip tik baigė skalbti. Misis Fergiuson buvo neišvaizdi mažutė moteris su nervingomis raukšlelėmis paakiuose. Išvydusi vyrą, ji nustebo.
— Tu šiandien ankstyvas, — tarė ji.
— O ką, ar negalima? — paklausė Fergiusonas taip energingai, kad net pats nustebo.
— Be abejo, galima…
— Ko tu nori? Kad aš kontoroje plūkčiaus, kol kojas pakratysiu? — atšovė jis.
— Kada gi aš…
— Malonėk, nesikabinti, — atkirto Fergiusonas. — Negrizink manęs.
— Aš tavęs negrizinau! — sušuko žmona.
— Einu pagulėti, — tarė Fergiusonas.
Jis pakilo laiptais į viršų ir sustojo prie telefono. Be abejonės, visa, ką sakė Esmondas, buvo teisybė.
Jis žvilgtelėjo į laikrodį ir nustebo, pamatęs, kad jau be penkiolikos penkios.
Fergiusonas ėmė vaikščioti ten ir atgal palei telefoną. Jis įsispitrėjo į Esmondo kortelę ir vaizduotėje išvydo puošnią, žavingą mis Deil.
Ūmai čiupo ragelį.
— Likvidacijos tarnyba? Kalba Fergiusonas.
— Esmondas klauso. Ką nusprendėte, sere?
— Aš nusprendžiau… — Fergiusonas tvirtai suspaudė ragelį. Turiu visišką teisę šitaip pasielgti, tarė jis sau.
O vis dėlto septyniolika metų, kaip jie vedę. Septyniolika metų! Jie kartu pergyveno ir gražių valandėlių, ne vien blogų. Ar gerai jis daro, iš tiesų ar gerai?
— Ką jūs nusprendėte, misteri Fergiusonai? — pakartojo Esmondas.
— Aš… aš… ne! Man nereikia jūsų Tarnybos! — sušuko Fergiusonas.
— Jūs tikras, misteri Fergiusonai?
— Taip, visiškai tikras. Jus reikia pasodinti už grotų! Likit sveikas, sere!
Jis pakabino ragelį ir bematant pajuto, kaip nuo širdies nusirito didžiulis akmuo. Jis greitai nulipo žemyn.
Žmona čirškino krūtininę — šio patiekalo jis negalėjo pakęsti. Bet nesvarbu. Į smulkmenas jis ketino žiūrėti pro pirštus.
Sučirškė durų skambutis.
— Oi, čia, tur būt, iš skalbyklos, — tarė misis Fergiu— son, mėgindama sumaišyti salotas ir drauge nukaisti sriubą.— Tau nesunku?..
— Nėmaž.— Švytėdamas vėl atgautu pasitikėjimu savimi, Fergiusonas atidarė duris. Ant slenksčio stovėjo du uniformuoti vyrai su dideliu drobiniu maišu.
— Skalbykla? — paklausė Fergiusonas.
— Likvidacijos tarnyba, — atsakė vienas nekviestas svečias.
— Bet aš juk sakiau, kad ne…
Dvejetas vyrų stvėrė jį ir vikriai įbruko maišan, kaip buvo įgudę per ilgametę praktiką.
— Jūs neturite teisės! — spiegte suspiegė Fergiusonas.
Maišas užsiraukė, ir Fergiusonas pasijuto nešamas sodo takeliu. Sugirgždėjo atsidarydamos automobilio durelės, ir jis buvo atsargiai padėtas ant grindų.
— Viskas gerai? — pažino savo žmonos balsą.
— Taip, gerbiamoji. Pasikeitė mūsų grafikas. Paskutiniu momentu paaiškėjo, kad mes galime aptarnauti jus šiandien.
— Labai džiaugiuosi, — išgirdo jis sakant. — Šiandien man buvo labai malonu pasišnekėti su misteriu Frenčių iš jūsų firmos. O dabar atleiskite man. Pietūs beveik gatavi, turiu dar kai kam paskambinti.
Automobilis pajudėjo. Fergiusonas bandė surikti, bet drobė tvirtai gaubė jam veidą, neleisdama nė prasižioti.
Jis beviltiškai klausė save: kam gi ji ketino skambinti? O aš juk nieko net neįtariau!
AKADEMIJA
Instrukcija, kaip naudotis sveiko proto matuokliu „Kehil-Tomas”, serija DM-14 (ranka valdomas modelis)
„Gamybinei bendrovei „Kehil-Tomas” malonu jus supažindinti su naujausiu sveiko proto matuokliu. Tas gražus, patikimas prietaisas tokių mažų gabaritų, kad puikiausiai dera bet kurio miegamojo, virtuvės ir kabineto interjerui, o šiaip jis — tiksliai atitinka stacionarinį matuoklį „K-T”, kuris naudojamas daugumoje įstaigų, viešajame transporte, poilsio ir pramogų vietose ir t. t. Firma negailėjo pastangų, stengdamasi jus aprūpinti geriausiu, kokiu tik galima, ir pačiu pigiausiu matuokliu.
1) Veikimas. Dešiniajame apatiniame prietaiso kampe yra jungiklis. Pasukite jį iki taško.„įjungta” ir keletą sekundžių luktelėkite, kol prietaisas įkais. Paskui pasukite jungiklį iš taško „įjungta” į tašką „veikia”. Dar kelias sekundes palūkėję, gausite parodymus.
2) Parodymų reikšmė. Priekinėje prietaiso dalyje, virš jungiklio, yra permatomas langelis su skale, suskirstyta nuo vieneto iki dešimties. Skaitmuo, į kurį nukrypusi juoda rodyklė, nusako jūsų psichinę būseną ir palygina ją su šių dienų statistikos norma.
3) Skaitmenys 0–3. Mūsų modelyje, kaip ir visuose sveiko proto matuokliuose, nulis žymi teoriškai idealią psichinę būseną. Bet kuris skaitmuo aukščiau nulio laikomas nukrypimu nuo normos. Tačiau nulis — ne tikra, o veikiau statistinė kategorija. Mūsų civilizacijoje sveiko proto diapazonas svyruoja tarp nulio ir trijų. Prietaiso parodymai šiose ribose laikomi normaliu dalyku.