Radijo siųstuvas nutilo. Keletą mįnučių Gregoras neatitraukė nuo jo akių.
„Trigeilas”!
Štai kodėl jie neprikibo prie jo savo Centriniame pak— hauze. Kur kas išradingiau neleisti jam nutūpti ant Ver— moino palydovo.
Visų skaudžiausia, kad jie, galimas daiktas, turi teisę taip elgtis.
Jis negali nusileisti ant planetos.
Zvaigždėlaivio, neturinčio pagrindinio laido, nutūpimas lygus savižudybei.
O Vermoino saulės sistemoje kito kosminio pakhauzo nėra.
Ką gi, jis atgabeno gyvulius beveik į patį pakhauzą. Misteris Vensas, be abejo, viską supras ir įvertins gerus jo norus.
Jis užmezgė ryšį su Vensu, esančiu Vermoine II, ir paaiškino jam, kas atsitiko.
— Ne pakhauze? — perklausė Vensas.
— Tik už kokių penkiasdešimt kilometrų nuo pak— hauzo.
— Ne, taip nesutarta. Aišku, aš priimsiu gyvulius. Jie mano. Bet yra punktų, numatančių piniginius atskaitymus, netesėjus sutartį, nepilnavertiškai atgabenus krovinį.
— Bet juk jūs to nedarysite, ar ne? — Gregoro balse suskambo maldavimas. — Mano norai…
— Manęs jie nedomina, — pertraukė jį Vensas. — Mane domina pelno dydis ir taip toliau. Mums, kolonistams, kiekvienas trupinys tinka.
Ir nutraukė pokalbį.
Apsipylęs prakaitu, nors patalpoje buvo šalta, Gregoras išsikvietė Arnoldą ir pranešė jam naujienas.
— Tai neetiška! — pašėlo Arnoldas.
— Bet teisėta.
— Žinau, velniai griebtų. Man reikia pagalvoti.
— Sugalvok ką nors doro, — pasakė Gregoras.
— Aš užmegsiu ryšį su tavim vėliau.
Po pasikalbėjimo Gregoras keletą valandų šėrė gyvulius, iššukavo iš savo plaukų kvilų vilną ir sudegino laivo denio baldus. Kai sudūzgė radijo siųstuvas, jis prietaringai sunėrė pirštus ir tik tada paklausė:
— Arnoldas?
— Ne, čia Vensas.
— Klausykite, misteri Vensai, — pasakė Gregoras. — Jeigu mums bent trumpam atidėtumėte sutarties terminą, galėtume viską užbaigti kaip bičiuliai. Esu tikras…
— E, vis dėlto pavyko jums mane apmauti, — atšovė Vensas. — Be to, visiškai teisėtu pagrindu. Aš pasiteiravau. Gudriai padaryta, Sere, labai gudriai. Aš siunčiu buksyrą paimti gyvulius.
— Bet punktas apie sutarties netesybas…
— Suprantama, negaliu jo taikyti.
Gregoras įsispitrėjo į siųstuvą. Gudriai padaryta? Ką sugalvojo Arnoldas?
Jis susirišo su Arnoldo kontora.
— Kalba misterio Arnoldo sekretorė, — atsakė jam jaunas moteriškas balselis. — Misterio Arnoldo šiandien jau nebebus.
— Nebebus? Sekretorė? Man reikia Arnoldo iš „Ass”, Aš patekau pas kitą Arnoldą, ar ne taip?
— Ne, sere, čia misterio Arnoldo kontora. Čia tarptautinė valymo kontora „Ass”. Norėjote ką nors užsakyti? Mes turime pirmos rūšies pakhauzą Vermoino sistemoje, skriejantį artima orbita aplink Vermoiną II. Mes gabename gyvulius iš mažos, vidutinės ir didelės traukos planetų. Misteris Gregoras asmeniškai vadovauja darbams. Manau, kad mūsų kainos jums nebus per aukštos.
Stai ką sugalvojo Arnoldas — laivą paversti pakhau— zu! Bent jau dokumentuose. O juk sutartis tikrai leido jam įsirengti pakhauzą ten, kur jis norės. Gudriai!
Bet tas susna Arnoldas nepagalvoja, kad iš gero gera neieškoma. Dabar jis nori verstis pakhauzų bizniu!
— Ką jūs pasakėte, sere?
— Pasakiau, kad čia kalba pakhauzas. Priimkite radiogramą misteriui Arnoldui.
— Klausau, sere.
— Praneškite misteriui Arnoldui, kad jis anuliuotų visus užsakymus, — niauriai pasakė Gregoras. — Jo pakhauzas kaip patrakęs skrenda namo.
RITUALAS
Akienobobas pristrykčiojo prie Vyriausiojo Dainiaus trobelės ir pasileido šokti Svarbaus Pranešimo šokį, akompanuodamas sau ritmingais uodegos smūgiais į žemę. Vyriausiasis Dainius tučtuojau pasirodė tarpduryje ir nutaisė dėmesingą pozą: rankos sudėtos ant krūtinės, uodega apsivijusi aplink pečius.
— Atvyko dievų laivas, — prodainiu pasakė Akienobobas, šokdamas pritinkamą šokį.
— Tikrai? — atsiliepė Vyriausiasis Dainius, palankiai dėbčiodamas į sudėtingus šokio žingsnius. Štai priderama maniera! Tai ne išglebę, suprastinti judesiai, kuriuos diktuoja Algonos erezija.
— Iš dieviško ir nedirbtinio metalo! — springo iš susižavėjimo Akienobobas.
— Garbė dievams, — ceremoningai atsakė Vyriausiasis Dainius, slėpdamas apėmusį jį susijaudinimą.—„Pagaliau! Dievai sugrįžo!”—Sušauk bendruomenę.
Akienobobas nuvyko į kaimo aikštę ir pašoko ten Susirinkimo Šokį. Tuo tarpu Vyriausiasis Dainius sudegino žiupsnelį šventųjų smilkalų, apsitrynė uodegą smėliu ir, taip apsivalęs nuo biaurasties, nuskubėjo vadovauti sveikinimo šokiams.
Dievų laivas — milžiniškas pajuodavusio, sužaloto metalo cilindras — gulėjo nedideliame slėnyje. Gyventojai, sustoję per pagarbų atstumą nuo jo, išsirikiavo simboline figūra „Bendras Pasveikinimas Visiems Dievams”.
Dievų laivas atsidarė, ir iš ten svyruodami vos-ne-vos išlipo du dievai.
Vyriausiasis Dainius, juos pamatęs, beregint atpažino. Didžiojoje Knygoje apie dievus, parašytoje beveik prieš penkis tūkstančius metų, buvo nusakytos visos įmanomos dievybių rūšys. Ten buvo rašoma apie dievus didelius, mažus ir sparnuotus, dievus su kanopomis, vienarankius, dvirankius ir trirankius, dievus su čiuptuvėliais, žvynuotus ir daugybė kitų pavidalų, kuriuos teikiasi įgauti dievai.
Kiekvieną rūšį derėjo sutikti ypatinga, tik jai vienai skirta pasveikinimo apeiga, nes taip buvo parašyta Didžiojoje Knygoje apie dievus.
Vyriausiasis Dainius tuoj pat pastebėjo, kad prieš jį dvikojai, dvirankiai, beuodegiai dievai. Jis skubiai perrikiavo savo gentainius į atitinkamą figūrą.
Prie jo pristrykčiojo Glatas, pramintas Jaunesniuoju Dainiumi.
— Nuo ko pradėsime? — pagarbiai kostelėjo jis.
Vyriausiasis Dainius pervėrė jį priekaištingu žvilgsniu.
— Nuo šokio Leidimas nutūpti, — atsakė jis, išdidžiai tardamas senovinius, nebetekusius prasmės žodžius.
— Argi? — Glatas uodega pasikasė kaklą. Tai buvo tikras paniekos mostas. — Pagal Algonos įsakymus — visų pirmiausia puota.
Vyriausiasis Dainius nusigręžė, tuo parodydamas, kad nesutinka. Kol valdžia jo rankose, jis nesileis į jokius kompromisus su Algonos erezija — mokymu, sukurtu vos prieš kažkokius ten tris tūkstantukus metų.
Jaunesnysis Dainius Glatas grįžo į savo vietą šokėjų eilėse. „Juokinga! — galvojo jis, kad toks konservatyvus iškaršėlis, kaip Vyriausiasis Dainius, nustato šokių tvarką. Visiška nesąmonė — juk buvo įrodyta.
O du dievai bandė judėti! Krypuodami jie balansavo ant plonų kojų. Vienas susverdėjo ir pargriuvo kniūbsčias. Kitas padėjo jam atsistoti, paskui ir pats išsitiesė. Iš lėto, šiaip taip jis pakilo.
Dievai buvo nuostabiai panašūs į paprastus mirtinguosius.
— Jie šokiu išreiškė savo palankumą! — sušuko Vyriausiasis Dąinius. — Pradėkite Leidimo Nutūpti šokį.
Čiabuviai šoko tūpčiodami, plakdami uodegomis žemę, kosuliu bei lojimu reikšdami savo džiaugsmą. Paskui, griežtai prisilaikydami ceremonialo, užkėlė dievus ant neštuvų iš šventojo medžio šakų ir nunešė ant Šventojo Pilkapio.
— Imkime ir kaip reikiant viską aptarkime, — pasiūlė Glatas, atsidūręs greta Vyriausiojo Dainiaus. — Kadangi per tūkstančius metų tai pirmas atvejis, kai pas mus atvyko dievai, be abejo, protinga būtų imtis Algonos apeigų. Tiesiog dėl viso pikto.
— Ne, — ryžtingai atsisakė Vyriausiasis Dainius, energingai mindžikuodamas šešiomis kojomis. — Visos prideramos apeigos aprašytos senosiose ritualų knygose.