— Žinau, — mygė Glatas, — bet juk nieko baisaus neatsitiks…
— Niekad, — tvirtai pasakė Vyriausiasis Dainius. — Kiekvienas dievas turi savo Leidimo Nutūpti Šokį. Paskui eina Astrodromo Patvirtinimo Šokis, Muitinio Apžiūrėjimo Šokis, Iškrovimo Šokis ir Medicininio Patikrinimo Šokis. — Vyriausiasis Dainius paslaptingus, senovinius padavimus tarė aiškiai ir įspūdingai. — Tiktai tada ir galima pradėti puotą.
Užkelti ant neštuvų dievai vaitojo ir tingiai kilnojo rankas. Glatas žinojo: dievai atlieka Pamėgdžiojimo Šokį, vaizduodami mirtingųjų kanqias ir skausmus, patvirtindami, kad jie giminingi tiems, kurie juos garbina.
Viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti, — taip, kaip parašyta paskutiniojo atėjimo Knygoje. Ir vis dėlto Glatas buvo apstulbintas, matydamas, kaip tobulai dievai kopijuoja paprastų mirtingųjų jausmus. Žiūrėdamas į juos, galėjai pamanyti, kad jie tikrai miršta iš alkio ir troškulio.
Glatas nusišypsojo iš savo minčių. Visi žinojo, kad dievai nejaučia nei alkio, nei troškulio.
— Supraskite, — tarė Glatas Vyriausiajam Dainiui. — Mums reikia išvengti tos lemtingos klaidos, kurią padarė mūsų protėviai Kosminių skridimų dienomis. Ar teisybę kalbu?
— Aišku, — atsakė Vyriausiasis Dainius, pagarbiai nulenkdamas galvą prieš ritualinį Aukso amžiaus pavadinimą. Prieš penkis tūkstančius metų jų gentis buvo turto ir gerovės viršūnėje, ir dievai lankydavo ją dažnai. Tačiau, kaip pasakoja legenda, vieną gražią dieną kažkas padarė ritualo klaidą, ir jų gentis nugrimzdo Užmarštin. Nuo tos dienos dievai visai paliovė lankęsi.
— Jeigu dievai pritars mūsų apeigoms, — pasakė Vyriausiasis Dainius, — tai mes nusikratysime Užmaršties. Tuomet atvyks ir kiti dievai, kaip senovėje.
— Taigi! O juk Algona buvo paskutinysis savo akimis matęs dievą. Jis tai jau tikrai žino, ką sako, reikalaudamas pradėti puotą, o ceremonijas palikti pabaigai.
— Algonos mokymas — pražūtinga erezija, — atkirto Vyriausiasis Dainius.
Ir Jauniausiasis Dainius šimtąjį kartą susimąstė, ar ne laikas nusimesti veidmainiškumo kaukę, ar neįsakyti bendruomenei nedelsiant pradėti Vandens ir Puotos Apeigas. Juk daugelis buvo slapti Algonos pasekėjai.
Ne, kol kas dar ne laikas, nes Vyriausiojo Dainiaus valdžia dar perdaug stipri. O ir momentas netinkamas.
Reikia palaukti, galvojo Glatas, reikia pačių dievų ženklo.
O dievai, kaip ir pirmiau, gulėjo ant neštuvų, džiugindami tikinčiųjų akį nuostabiu konvulsijų šokiu — paprastų mirtingųjų alkio ir troškulio Pamėgdžiojimu.
Dievus pasodino Šventojo Pilkapio viršūnėje, ir Vyriausiasis Dainius pats vadovavo Astrodromo Patvirtinimo Šokiui. Į aplinkines gyvenvietes išsiuntė pasiuntinius sukviesti visų suaugusių gyventojų ritualiniams šokiams.
Pačioje gyvenvietėje moterys pradėjo ruoštis Puotai. Kai kurios jų iš džiaugsmo ėmė šokti, nes argi nepasakyta Rašte, kad vėl atvyksią dievai ir pasibaigsianti Užmarštis, kad kiekvieną aplankysiąs turtas ir gerovė, kaip ir Kosminių skridimų dienomis?
Ant pilkapio vienas dievų sukniubo. Antras šiaip taip atsisėdo ir drebančiu pirštu rodė į savo burną.
— Tai palankumo ženklas! — sušuko Vyriausiasis Dainius.
Glatas, nepertraukdamas šokio, linktelėjo, jo odos raukšlėmis žliaugė prakaitas. Vyriausiasis Dainius buvo gabus aiškintojas. To negalima paneigti.
Bet štai sėdintis dievas suspaudė viena ranka gerklę, pašėlusiai mostaguodamas antrąja.
— Geičiau! — sušvogždė Vyriausiasis Dainius; jis jautriai gaudė menkiausią dievų judesį.
Dabar dievas kažką rėkė baisiu, gergždžiančiu balsu. Rėkė, rodydamas sau į gerklę, ir vėl rėkė, supanašėjęs į kenčiantį mirtingąjį.
Viskas ėjo taip, kaip reikalavo Dievų Šokis, aprašytas Paskutiniojo atėjimo knygoje.
Kaip tik tą akimirką į aikštę priešais pilkapį įsiveržė jaunuolių būrys iš gretimos gyvenvietės ir pakeitė šei— mininkus šokyje. Valandėlę Jaunesnysis Dainius galėjo išeiti iš rato. Giliai alsuodamas, priėjo prie Vyriausiojo Dainiaus.
— Jūs šoksite visus šokius? — paklausė.
— Žinoma, — Vyriausiasis Dainius nenuleido akių nuo šokėjų, nes šį kartą nebuvo galima padaryti klaidos. Jis turėjo paskutinę galimybę išpirkti savo kaltę prieš dievus ii susigrąžinti gerą vardą jų akyse.
— Šokiai truks lygiai aštuonias dienas, — tvirtai pasakė Vyriausiasis Dainius. — Jei padarysime bent vieną klaidą, pradėsime viską iš naujo.
— Pasak Algonos, pirmiausia reikia skubėti atlikti Vandens Apeigas, — paprieštaravo Glatas, — o paskui…
— Grįžk į ratą! — atšovė Vyriausiasis Dainius, mostu rodydamas, jog jis didžiai pasipiktinęs. — Girdėjai, kaip dievai pritariamai kosėjo. Taip ir tik taip mums pavyks atsikratyti senojo prakeikimo.
Jaunesnysis Dainius nusigręžė. Ak, jei būtų jo valia! Senovėje, kai dievai nuolat čia išvykdavo, čia sugrįždavo — Vyriausiojo Dainiaus paprotys buvo teisingu papročiu. Glatas prisiminė dievų laivo atvykimo aprašymą paskutiniojo atėjimo Knygoje:
Prasidėjo Leidimo Nutūpti Apeiga (anuo metu apeigos dar nesivadino šokiais).
Dievai pašoko Skausmo ir Kančios šokį.
Paskui buvo atlikta Astrodromo Patvirtinimo Apeiga.
Dievai jiems pašoko Alkio ir Troškulio Šokį, — visai taip, kaip šiandieną.
Paskui ėjo Muito Apžiūrėjimo, Iškrovimo ir Medicininio Patikrinimo Apeigos. Per visas apeigas dievams jie nedavė nei valgyti, nei gerti — taip reikalavo ritualo taisyklės.
Po visų apeigų, nežinia kodėl, vienas dievų apsimetė negyvu. Kitas nunešė jį atgal į dangaus laivą, ir dievai amžiams paliko planetą.
Netrukus prasidėjo Užmarštis.
Tačiau nėra nė dviejų senovinių raštų, vienodai aiškinančių užmaršties priežastis. Kai kurie tvirtina, kad dievus įžeidė netobulas kažkurio šokio atlikimas. Kiti, kaip Algona, rašo, kad reikia pradėti puotavimu bei išgertuvėmis, o jau paskui pereiti prie apeigų.
Toli gražu ne visi godojo Algoną. Galų gale juk dievai nežino nei alkio, nei troškulio. Kodėl tada puota turi nustumti apeigas?
Glatas šventai tikėjo Algonos mokymu ir dėjo viltis, jog vieną gražią dieną išaiškins tikrąją Užmaršties priežastį.
Staiga šokis nutrūko. Glatas nuskubėjo pažiūrėti, kas atsitiko. Kažkoks žioplys paliko prie Šventojo Pilkapio paprastą ąsotį vandens. Vienas dievų prišliaužė prie ąsočio. Dievo rankos buvo bestveriančios netinkamą daiktą.
Vyriausiasis Dainius kone plėšte išplėšė iš dievo rankų ąsotį, skubiai nunešė jį, ir visa gentis su palengvėjimu atsiduso. Kokia šventvagystė — palikti netoli dievų paprastą, neišvalytą, nešventintą vandenį, be to, dar skurdžiame, nemargintame ąsoty. Prisiliestų prie jo dievas — ir jo teisingas pyktis pelenais paleistų visą gyvenvietę.
Dievas įtūžo. Jis kažką suriko, pirštu baksnodamas į užgaulų indą. Paskui parodė į antrąjį dievą, vis dar nugrimzdusį į dangišką ekstazę ir gulintį kniūbsčią. Jis parodė į savo gerklę, į išdžiūvusias, suskilusias lūpas ir vėl į ąsotį vandens. Jis paėjo porą netvirtų žingsnių ir parpuolė. Dievas pravirko.
— Gyviau! — sušuko Jaunesnysis Dainius. — Pradėkite Abipusiai Naudingo Prekybinio Susitarimo Šokį!
Tik jo išradingumas ir išgelbėjo padėtį. Šokantieji padegė šventąsias šakas ir, greitai sukdamiesi, ėmė jomis mojuoti dievams prieš veidus. Dievai įsikosėjo ir sunkiai sualsavo, rodydami, kad jie tam pritaria.
— Na ir gudrus tu išmonėms, — burbėdamas pripažino Vyriausiasis Dainius. — Kaip tau atėjo į galvą tas šokis?