— Jo pavadinimas — visų paslaptingiausias, — paaiškino Glatas. — Žinojau, kad dabar reikia veikti ryžtingai.
— Nieko neprikiši, šauniai pasielgei, — pagyrė Vyriausiasis Dainius ir sugrįžo prie savo pareigų šokyje.
Patenkintas Glatas šypsodamas apsisuko uodega juosmenį. Laiku duota komanda buvo sėkmingas žingsnis.
Dabar reikėjo pagalvoti, kaip geriau atlikti Algonos apeigas.
Dievai gulėjo ant žemės, kosėdami ir gaudydami orą, lyg mirštantys. Jaunesnysis Dainius nutarė palaukti tinkamesnio momento.
Visą dieną jie šoko Abipusiai Naudingo Prekybinio Susitarimo Šokį. Dievai taip pat šoko. Jiems nusilenkti ateidavo tolimų gyvenviečių gyventojai, ir dievai dusdami reiškė jiems savo palankumą.
Baigiantis šokiui, vienas iš dievų nepaprastai pamažu atsistojo, paskui puolė ant kelių, su perdėtu patosu mėgdžiodamas be galo nusilpusio mirtingojo judesius.
— Jis pranašauja, — sušnibždėjo Vyriausiasis Dainius, ir visi nutilo.
Dievas atkišo rankas. Vyriausiasis Dainius linktelėjo.
— Jis žada mums gerą derlių, — paaiškino Vyriausiasis Dainius.
Dievas suspaudė kumščius, bet tuojau atgniaužė juos, užėjus kosulio priepuoliui.-
— Jis atjaučia mūsų neturtą ir troškulį, — pamokomai ištarė Vyriausiasis Dainius.
Dievas vėl parodė į savo gerklę tokiu skausmingu mostu, jog kai kurie gyventojai apsiverkė.
— Jis nori, kad mes pakartotume šokį iš pat pradžių, — paaiškino Vyriausiasis Dainius. — Nagi, stokime į pirmąją poziciją.
— Jo mostas visai ką kita reiškia, — įžūliai pasakė Glatas, taręs, jog valanda atėjo.
Visi sukrėsti į jį sužiuro. Stojo kapų tyla.
— Dievai reikia Vandens Apeigos, — pasakė Glatas.
Šokančiųjų eilės atsiduso. Vandens Apeiga sudarė ereziško Algonos mokymo dalį, mokymo, kurį Vyriausiasis Dainius be paliovos koneveikė. Beje, antra vertus, Vyriausiasis Dainius jau senas. Gal būt, Glatas, Jaunesnysis Dainius…
— Neleisiu! — suspigo Vyriausiasis Dainius. — Vandens Apeiga eina po puotos, kuri prasideda po visų šokių. Tik taip mes išsigelbėsime nuo Užmaršties.
— Reikia pasiūlyti dievams vandens! — sugriaudėjo Jaunesnysis Dainius.
Abu pažvelgė į dievus — ar neduos šie ženklo, bet dievai tylėdami juos stebėjo pavargusiomis, krauju pasruvusiomis akimis.
Bet štai vienas dievų sukosėjo.
— Ženklas! — sušuko Glatas anksčiau, negu Vyriausiasis Dainius suskubo išaiškinti tą kosulį savo naudai.
Vyriausiasis Dainius bandė prieštarauti, bet veltui. Juk gyventojai dievą girdėjo savo ausimis.
Apvalytais nuo nešvarybių, gražiai raštuotais ąsočiais atnešė vandenį, ir šokėjai sustojo į atitinkančias apeigai pozas. Dievai žiūrėjo į juos, tyliai kalbėdamiesi dievų kalba.
— Na! — sukomandavo Jaunesnysis Dainius. Ant pilkapio jie pastatė ąsotį vandens. Vienas dievų buvo beimąs ąsotį. Kitas atstūmė jį ir pats čiupo ąsotį.
Minia susijaudinusi suūžė.
Pirmasis dievas bakstelėjo antrajam ir paėmė vandenį. Antrasis atėmė ąsotį ir prikišo jį prie lūpų. Tuomet pirmasis puolė, ir ąsotis nusirito pilkapio šlaitu.
— Aš tave įspėjau! — sustaugė Vyriausiasis Dainius. — Kaip ir aš maniau, jie atmetė vandenį. Pašalink jį greičiau, kol mes dar nepasmerkti pražūčiai!
Dviese griebė ąsočius; ir nudūmė su jais šalin. Dievai sustaugė, bet tuoj nutilo.
Vyriausiojo Dainiaus įsakymu tučtuojau prasidėjo Muitinio Apžiūrėjimo Šokis. Vėl jie uždegė šventąsias šakas ir jomis, kaip vėduoklėmis, vėdavo dievus. Dievai silpnai sukosėjo, tam pritardami. Vienas net bandė nušliaužti nuo pilkapio, bet išsitiesė kniūbsčias. Kitas gulėjo nejudėdamas.
Ilgą laiką taip gulėjo dievai, nerodydami jokio ženklo.
Jaunesnysis Dainius stovėjo šokančiųjų grandinės gale. Kodėl, klausinėjo jis savęs, kodėl dievai jo išsižadėjo?
Nejaugi Algona klysta?
Bet juk dievai atstūmė vandenį.
Algona juodu ant balto rašo, kad vienintelis būdas nuimti paslaptingą Užmaršties prakeikimą — nedelsiant atnešti dievams valgyti ir gerti. Gal dievams per ilgai teko laukti?
„Nežinomi dievų keliai, — liūdnai galvojo Glatas. — Proga dabar praleista visam laikui. To pat būtum sulaukęs, pritardamas Vyriausiojo Dainiaus tikėjimui.”
Ir jis nusiminęs nukiūtino į šokančiųjų ratą.
Vyriausiasis Dainius liepė pradėti šokius iš pradžių ir šokti juos keturias dienas ir keturias naktis. Paskui, jeigu dievai norės, jų garbei bus surengta puota.
Dievai nerodė jokio ženklo. Jie gulėjo ant šventojo pilkapio, išsitiesę visu ūgiu, ir tik retkarčiais sutrūkčiodavo galūnėmis, vaizduodami nuovargio ir nežmoniško troškulio kankinamus mirtinguosius.
Tai buvo labai galingi dievai. Ar galėtų jie taip puikiai pamėgdžioti mirtinguosius?
Paryčiu atsitiko štai kas: nors Vyriausiasis Dainius atšaukė Gero Oro Šokį, danguje ėmė kauptis debesys. Didžiuliai ir juodi, jie uždengė rytmečio saulę.
— Praeis pro šalį, — pranašavo Vyriausiasis Dainius, šokdamas Lietaus Atsižadėjimo šokį.
Tačiau debesys pratrūko, ir ėmė pilti lietus. Dievai pamažu sujudo, pakėlė veidus į dangų.
— Tempkite lentas! — šaukė Vyriausiasis Dainius. — Padarykite jiems pastogę! Dievai prakeiks lietų, iki apeigų pabaigos juk nė vienas lašas neturi paliesti dieviškųjų kūnų!
Glatas, supratęs, kad vėl pasitaikė gera proga, ėmė prieštarauti:
— Ne! Šį lietų atsiuntė patys dievai!
— Nuveskite jaunąjį eretiką! — šaižiai suspigo Vyriausiasis Dainius. — Duokite šen pastogę!
Šokėjai nutempė Glatą į šalį ir ėmė statyti viršum dievų stoginę, norėdami apsaugoti juos nuo lietaus. Vyriausiasis Dainius pats dengė stogą, dirbo spėriai ir nuolankiai.
Dievų neišjudino staigiai pratrūkusi liūtis, — jie gulėjo, plačiai išsižioję. Pamatę, kad Vyriausiasis Dainius daro virš jų stogą, pabandė atsistoti.
Vyriausiasis Dainius skubėjo: jis žinojo, kad, nepelnytai stovėdamas ant brangaus pilkapio, išniekina jį.
Dievai susižvalgė. Vienas jų lėtai atsiklaupė. Kitas ištiesė jam rankas ir padėjo atsistoti.
Dievas stovėjo svyruodamas lyg girtas, spausdamas gulinčio dievo ranką. Ir staiga abiem rankomis įnirtingai smogė Vyriausiajam Dainiui į.krūtinę.
Vyriausiasis Dainius neteko pusiausvyros ir ėmė kūliais ristis nuo Šventojo Pilkapio, kvailai spardydamasis kojomis. Dievas nuplėšė stogą ir padėjo atsistoti kitam dievui.
— Ženklas! — sušuko Jaunesnysis Dainius, ištrūkęs iš laikiusių jį rankų.— Ženklas!
Niekas negalėjo to paneigti. Dabar abu dievai stovėjo, užvertę galvas, išsižioję burna gaudė lietaus čiurkšles.
— Pradėkite puotą! — suriko Glatas. — Tokia dievų valia!
Šokėjai dvejojo. Pulti į Algonos ereziją — rimtas žingsnis, kurį reikia labai gerai apgalvoti.
Tačiau dabar, kai viskam ėmė vadovauti Jaunesnysis Dainius, teko rizikuoti.
Pasirodė, kad Algonos tiesa.. Dievai iš tikrųjų dieviškai reiškė savo pritarimą: grūdo valgius į gerkles didžiuliais gabalais — koks nuostabus mirtingųjų pamėgdžiojimas! — ir lenkė gėrimus taip uoliai, lyg tikrai būtų marinami troškulio.
Glatas tik apgailestavo, kad nemoka dievų kalbos, nes labiau už viską pasauly norėjo sužinoti, kur buvo tikrosios Užmaršties priežastys.
„IEŠKOTOJŲ YPATINGASIS”
Smėliaeigis minkštai riedėjo banguotomis kopomis, šešetas plačių jo ratų pakildavo ir nusileisdavo, kaip gremėzdiškos dramblių vilkstinės strėnos. Neregima saulė plieskė pro negyvai baltą dangaus skliauto uždangą, žerdama savo karštį ant brezentinio mašinos viršaus ir atsispindėdama nuo išdžiūvusių smėlynų.