— Kad tik neužmigčiau, — pasakė sau Morisonas, pagal kompasą tiesindamas smėliaeigio kursą.
Jau dvidešimt pirma diena jis važiuoja Veneros Skorpionų dykuma; dvidešimt pirma diena jis kovoja su miegu, sėdėdamas už smėliaeigio vairo, kuris, linguodamas į šalis, vieną po kitos kerta smėlio bangas. Naktį važiuoti būtų lengviau, bet čia pernelyg dažnai tekdavo aplenkti skardžias daubas ir riedulius sulig namu didumo. Dabar jis suprato, kodėl į kelionę per dykumą leidžiamasi dviese: vienas vairuoja mašiną, o kitas purto jį, neleisdamas užmigti.
— Bet vienam geriau, — priminė sau Morisonas. — Dvigubai mažiau maisto ir nerizikuoji, kad netyčia gali būti užmuštas.
Jis ėmė knapsėti ir prisivertęs staiga kilstelėjo galvą. Priešais jį, už poliaroidinio priešakinio stiklo, mirgėjo ir ribuliavo dykuma. Smėliaeigis apgaulingai minkštai buvo mėtomas ir supamas. Morisonas prasitrynę akis ir įjungė radiją.
Jis buvo stambus, nudegęs, muskulingas vaikinas su trumpai pakirptais juodais plaukais ir pilkomis akimis. Jis sukrapštė dvidešimt tūkstančių dolerių ir atvyko į Venerą, į Skorpionų dykumą, norėdamas praturtėti, kaip atvykdavo daugelis kitų. Preste — paskutiniame miestelyje prie dykumos, — įsigijęs įrankius bei smėlia— eigį, jis liko su dešimčia dolerių kišenėje.
Preste jam kaip tik užteko dešimt dolerių išgerti vieninteliame visame miesto bare. Morisonas užsisakė viski su soda, išgėrė su šachtininkais bei ieškotojais ir pasijuokė iš senbuvių pasakojimų apie vilkų gaujas ir plėšriųjų paukščių eskadriles dykumos gilumoje. Jis viską žinojo: ir apie saulės aklumą, ir apie šiluminį smūgį, ir apie telefono gedimą. Jis buvo įsitikinęs, kad jam nieko panašaus neatsitiks.
Tačiau dabar, per dvidešimt vieną dieną nukeliavęs 1800 mylių, jis išmoko gerbti šią sausingą smėlio ir akmenų platybę, tris kartus didesnę už Sacharą. Čia iš tiesų galima pražūti!
Bet galima ir praturtėti; būtent to ir siekė Morisonas.
Iš imtuvo pasigirdo ūžesys. Iki galo atsukęs garso reguliatorių, pagavo vos girdimus šokių muzikos garsus iš Venusborgo. Paskui muzika nutilo ir girdėjosi tik ūžesys.
Morisonas išjungė radiją ir abiem rankom stipriai įsikibo į vairą. Atgniaužęs vieną ranką, žvilgtelėjo į laikrodį: penkiolika dešimtos ryto. Pusę dešimtos jis sustos ir snustels. Tokiame karštyje reikia ilsėtis. Bet ne daugiau, kaip pusvalandį. Kažkur priekyje laukia lobiai, ir jis privalo rasti juos, kol dar nepasibaigė maisto atsargos.
Ten, priekyje, būtinai turi būti brangiųjų auksingųjų klodų išeigos! Štai jau dvi dienos, kaip jis aptiko jų pėdsakus. O jeigu jis ras tikrą gyslą, kaip Kerkas aštuoniasdešimt devintaisiais, Edmondsonas ir Arsleris devyniasdešimt trečiaisiais? Tada jis pasielgs taip, kaip jie: užsisakys „Ieškotojų ypatingąjį” kokteilį, kad ir kiek už jį benuplėštų.
Smėliaeigis riedėjo į priekį pastoviu trisdešimt mylių per valandą greičiu, ir Morisonas prisivertė atidžiai įsižiūrėti į kaitros išdegintą gelsvai rudą vietovę. Aure ta smiltainio išeiga lygiai tokios spalvos, kaip Džeinės plaukai.
Kai aptiks turtingus klodus, jis sugrįš į Žemę; jie su Džeine susituoks ir nusipirks sau fermą okeane. Gana jam ieškojimų. Tik vieną turtingą gyslą, kad būtų galima nusipirkti gilaus, mėlyno Atlanto vandenyno lopinėlį. Gal kam nors žuvininkystė ir nuobodus užsiėmimas, bet jam tas darbas visai patinka.
Jis aiškiai įsivaizdavo, kaip skumbrių pulkai veisiasi planktono sodeliuose, o jis su savo ištikimu delfinu stebi, ar nesusidabruos plėšrioji barakuda, ar nepasirodys iš už koralų pilkai plieninis ryklys…
Morisonas pajuto, kad smėliaeigį krestelėjo į šoną. Atsipeikėjo, karštligiškai sugniaužė vairą ir iš visų jėgų pasuko jį. Jam besnūduriuojant, mašina nuslydo nuo purios kopų bangos keteros. Smarkiai pasviręs, smėliaeigis kabinosi ratais už keteros. Smėlis ir akmenukai skriejo iš po plačių ratų, kurie cypdami ir staugdami ėmė traukti mašiną aukštyn šlaitu.
Stai tuomet ir nugriuvo visa atšlaitė.
Morisonas pakibo ant vairo. Smėliaeigis nuvirto ant šono ir nuriedėjo pakalnėn. Smėlis biro į burną ir akis. Spiaudydamasis Morisonas nepaleido iš rankų vairo. Paskui mašina dar sykį apsivertė ir nugarmėjo į.tuštumą.
Keletą akimirkų Morisonas kabojo ore. Paskui smėliaeigis iš karto su visais ratais trenkėsi į dugną. Morisonas išgirdo pokštelėjimą: sprogo abi užpakalinės padangos. Jis susidaužė galvą į priešakinį stiklą ir neteko sąmonės.
Atsipeikėjęs pirmiausia pasižiūrėjo į laikrodį. Buvo trisdešimt penkios vienuoliktos.
„Pats laikas nusnūsti, — tarė sau Morisonas. — Bet, tur būt, bus geriau, jei pirma išsiaiškinsiu padėtį.”
Jis pamatė esąs negilios daubos dugne, kur pilna aštrių akmenėlių. Nuo smūgio plyšo dvi padangos, sudužo priešakinis stiklas ir nutrūko durelės. Įrankiai išsibarstė aplink, bet, atrodo, liko sveiki.
„Galėjo būti ir blogiau”, — tarė sau Morisonas. Jis pasilenkė ir atidžiai apžiūrėjo padangas.
„Tai ir yra blogiau”, — pridūrė.
Abi plyšusios padangos buvo taip sudraskytos, kad pataisyti jas nebuvo įmanoma. Gumos likučių neužtektų net vaikiškam sviedinukui. Atsarginius ratus jis sunaudojo dar prieš dešimt dienų, pravažiuodamas Velnio Grotas. Sunaudojo ir išmetė. Keliauti toliau be padangų jis negalėjo.
Morisonas išsitraukė telefoną, nušluostė dulkes nuo juodo plastmasinio futliaro ir surinko Elo garažo Preste numerį. Po sekundės nušvito mažas videoekranas. Morisonas pamatė ilgą, paniurusį, alyva ištepliotą veidą.
— Elo garažas. Prie aparato Edis.
— Sveikas, Edi. Čia Tomas Morisonas. Prieš mėnesį nusipirkau pas jus šitą „Džeineral Motors” smėliaeigį. Prisimenate?
— Žinoma, prisimenu, — atsakė Edis. — Jūs tas vaikinas, kuris vienas nuvažiavo Pietvakarių taku. Na, kaip tempia važelis?
— Puikiai. Mašina padori. Štai ko man reikia…
— Ei, — pertraukė jį Edis, — kas jūsų veidui?
Morisonas perbraukė ranka kaktą; ranka susikruvino.
— Nieko baisaus, — pasakė jis. — Nudardėjau nuo kopos ir trūko dvi padangos.
Jis pakreipė telefoną, kad Edis jas pamatytų.
— Nebesutaisysi, — tarė Edis.
— Taip ir maniau. O atsargines sunaudojau, važiuodamas per Velnio Grotą. Klausykit, Edi, ar negalėtumėte jūs man teleportuoti porą padangų? Tiks net atnaujintos. O jei ne, iš vietos nepajudėsiu.
— Žinoma, — atsakė Edis, — tik atnaujintų neturiu. Te— leportuoju naujas po penkis šimtus dolerių. Be to, keturi šimtai dolerių už teleportavimą. Tūkstantis ketui i šimtai dolerių, misteri Morisonai.
— Sutinku.
— Gerai, sere. Jeigu jūs dabar man parodysite grynus arba čekį, kurį pasiųsite su rašteliu, aš pradėsiu veikti.
— Tuo tarpu, — pasakė Morisonas, — aš neturiu nė cento.
— O sąskaita banke?
— Išnaudota visiškai.
— Obligacijų? Nekilnojamo turto? Ko nors, ką galima paversti grynais?
— Nieko, išskyrus šį smėliaeigį, kurį jūs pardavėte man už aštuonis tūkstančius dolerių. Grįžęs atsiskaitysiu su jumis šituo smėliaeigiu.
— Jei grįšit. Man labai gaila, misteri Morisonai, bet nieko neišeis.
— Ką jūs norite pasakyti? — paklausė Morisonas. — Jūs gi žinote, kad aš atsilyginsiu už padangas.
— O jūs žinote Veneros įstatymus, — nenusileido Edis. — Jokio kredito! Pinigus į rankas!
— Juk negaliu važiuoti be padangų, — pasakė Morisonas. — Negi jūs mane paliksite čia?