— Kas gi jus paliks? — atšovė Edis. — Ieškotojams kasdien taip atsitinka. Žinote, ką reikia daryti, misteri Morisonai. Paskambinkite į „Komunalinių paslaugų” kompaniją ir paskelbkite sau bankrotą. Pasirašykite raštą, kad perleidžiate kompanijai savo smėliaeigio likučius, įrankius ir viską, ką radote kelyje. Jie jus išgelbės.
— Aš nenoriu grįžti, — atsakė Morisonas. — Žiūrėkite!
Jis prikišo aparatą prie pat žemės.
— Matote, Edi? Matote šiuos raudonus ir purpurinius šlakelius? Kažkur čia guli turtinga rūda!
— Pėdsakus randa visi ieškotojai, — pasakė Edis. — Prakeiktoji dykuma pilna tokių pėdsakų.
— Bet čia turtingas telkinys, — užsispyręs tvirtino Morisonas. — Pėdsakai veda tiesiog į klodus, į didelę gyslą. Edi, žinau, tai labai didelė paslauga, bet jei jūs surizikuotumėte porą padangų…
— Negaliu, — atsakė Edis. — Aš juk tik vietinis tarnautojas. Negaliu teleportuoti jums jokių padangų, kol ne— parodysite man pinigų. Antraip mane išgins iš darbo, o gal ir pasodins. Žinote įstatymą.
— Pinigus į rankas, — niūriai tarė Morisonas.
— Taigi. Nedarykite kvailysčių ir grįžkite. Gal kada pabandysite dar sykį.
— Dvylika metų aš taupiau pinigus, — atsakė Morisonas. — Nesuksiu atgal.
Jis išjungė telefoną ir pabandė ką nors sugalvoti. Kam dar čia, Veneroje, jis galėtų paskambinti? Tik Maksui Krendolui, savo brangakmenių makleriui. Bet Maksas neturėjo iš kur paimti keturis šimtus dolerių — savo ankštoje kontoroje šalia juvelyrinės Venusborgo biržos jis vos vos užsidirba apmokėti namų šeimininkui, — ką ten padės į bėdą patekusiems ieškotojams.
„Negaliu prašyti pagalbos iš Makso, — nusprendė Morisonas. — Bent jau, kol nerasiu aukso. Tikro aukso, o ne jo pėdsakus. Vadinasi, teks suktis pačiam.”
Jis atidarė užpakalinį smėliaeigio bortą ir ėmė dėlioti įrankius ant smėlio. Reikės atsirinkti tik būtiniausius daiktus: viską, ką jis pasiims, teks pačiam tempti.
Reikia pasiimti telefoną, kilnojamąjį komplektą analizėms daryti, koncentratus, revolverį, kompasą. Ir nieko daugiau, tik vandens —. tiek, kiek galės jo panešti. Visa kita reikės palikti.
Vakarop Morisonas susiruošė į kelią. Su gailesčiu jis žiūrėjo į dvidešimt vandens bakų, kuriuos tenka palikti. Dykumoje vanduo — brangiausias turtas, neskaitant telefono. Bet ką padarysi. Iki sočiai atsigėręs, užsimetė ant pečių ryšulį ir patraukė į pietvakarius, gilyn į dykumą.
Tris dienas jis ėjo į pietvakarius, vėliau, ketvirtą dieną, pasuko į pietus. Aukso žymės buvo vis aiškesnės. Niekad nepasirodanti iš už debesų saulė kepino, ir mirtinai baltas dangus skliaudėsi virš Morisono kaip įkaitintos geležies stogas. Jis ėjo aukso pėdsakais, o jo pėdsakais ėjo kažkas kitas.
Šeštą dieną jis pastebėjo kažką judant, bet buvo taip toli, kad nieko negalėjo įžiūrėti. Septintą dieną pamatė, kas jį seka.
Maži, liesi, geltona oda ir ilgais, tarsi pašaipos išlenktais žandikauliais Veneros vilkai — tai viena iš nedaugelio žinduolių veislių Skorpionų dykumoje. Morisonas įsižiūrėjo ir pamatė, kad šalia pirmojo vilko atsirado dar du.
Jis atsegė revolverio dėklą. Vilkai nesistengė prisiartinti. Laiko jie turėjo užtenkamai.
Morisonas vis ėjo ir ėjo, apgailestaudamas, kad nepasiėmė šautuvo. Bet šautuvas — dar aštuoni svarai, tai, vadinasi, aštuoni svarai mažiau vandens.
Apsistodamas nakvynei aštuntos dienos vakarą, jis išgirdo kažkokį spragsėjimą. Staigiai atsigręžė ir ore, dešimt pėdų kairiau, truputį aukščiau žmogaus ūgio, išvydo mažą sūkurį, panašų į vandens verpetą. Sūkurys sukosi ir spragsėjo, kaip paprastai ką nors teleportuojant.
— Kas čia man galėtų ką siųsti? — pagalvojo Morisonas, žiūrėdamas, kaip sūkurys pamažu didėja.
Daiktų teleportavimas iš stacionaraus projektoriaus į bet kurį duotą tašką buvo įprastu krovinių pristatymo būdu milžiniškuose Veneros atstumuose. Galima buvo te— leportuoti bet kokį negyvą daiktą. Gyvų padarų telepor— tuoti nepajėgdavo, nes įvykdavo nežymūs, bet nepataisomi molekulinio protoplazmos sąstato pakitimai. Kai kurie tuo įsitikino patys, kai teleportavimas dar tik prasidėjo.
Morisonas laukė. Oro sūkurys pasiekė trijų pėdų diametrą. Iš jo išėjo chromu aptrauktas robotas su dideliu krepšiu.
— A, tai tu, — pasakė Morisonas.
— Taip, sere, — tarė robotas, visiškai išsivadavęs iš sūkurio. — Viljamsas-4 su Veneros paštu jūsų paslaugoms.
Robotas buvo vidutinio ūgio, plonų kojų ir plokščių pėdų, panašus į žmogų ir geraširdiško charakterio. Štai jau dvidešimt treji metai jam priklausė visa Veneros pašto žinyba — jis rūšiuodavo, saugodavo ir įteikdavo laiškus. Jis buvo nuodugniai padarytas, ir per visus dvidešimt trejus metus paštas nė karto nevėluodavo.
— Štai ir mes, misteri Morisonai, — pasakė Viljamsas— 4.— Gaila, kad į dykumą paštas ateina tik dusyk per mėnesį, bet užtat laiku, o tai svarbiausia. Čia jums. Ir čia. Atrodo, yra dar vienas. Ką, sulūžo smėliaeigis?
— Taigi, — atsakė Morisonas, imdamas laiškus.
Viljamsas-4 tebesirausė krepšyje. Nors senasis robotas buvo puikus laiškanešys, tačiau buvo pagarsėjęs visose trijose planetose kaip didžiausias plepys.
— Kažkur čia buvo dar vienas, — kalbėjo Viljamsas— 4.— Blogai, kad smėliaeigis sulūžo. Dabar jau smėliaeigiai nebe tie, kaip mano jaunystės metais. Paklausykite mano patarimo, jaunuoli. Grįžkite atgal, jei turite tokią galimybę.
Morisonas pakratė galvą.
— Kvaila, tiesiog kvaila, — pasakė senasis robotas. — Pamatytumėte tiek, kiek aš… Kiek kartų esu radęs tokius vaikinus — guli smėlyje savo paties išdžiūvusios odos maiše, o kaulus sugraužė smėlynų vilkai ir išnešiojo biaurūs juodi vanagai. Dvidešimt trečius metus nešioju paštą tokiems, kaip jūs, puikiems vaikinams, ir kiekvienas jų mano, kad jis nepaprastas, ne toks, kaip kiti.
Roboto regėjimo narelius apniaukė atsiminimai.
— Tačiau jie tokie pat, kaip ir visi, — įsišnekėjo Vil— jamsas-4.— Visi jie vienodi, kaip robotai, nuėję nuo konvejerio, ypač po to, kai juos sudoroja vilkai. Tada man tenka siųsti jų laiškus ir asmeninius daiktus mylimosioms į Zemę.
— Žinau, — atsakė Morisonas. — Bet kas nors lieka gyvas, tiesa?
— Žinoma, — sutiko robotas. — Maęiau, kaip žmonės susikraudavo vienąsyk, antrą, trečią turtus. O paskui mirdavo smėlynuose, besistengdami praturtėti ketvirtą sykį.
— Tik jau ne aš, — atsakė Morisonas. — Man užteks ir vieno sykio. O paskui nusipirksiu povandeninę fermą Žemėje.
Robotas krūptelėjo.
— Nekenčiu sūraus vandens. Bet kiekvieno kitoks skonis. Linkiu sėkmės, vaikine.
Robotas atidžiai apžiūrėjo Morisoną — tur būt, norėdamas nustatyti, ar daug jis turi asmeninių daiktų, — ir nėrė atgal į oro sūkurį.
Akimirka — ir jis dingo. Dar akimirka — dingo ir sūkurys.
Morisonas atsisėdo ir ėmė skaityti laiškus. Pirmasis buvo iš brangakmenių maklerio Makso Krendolo. Kren— dolas rašė apie Venusborgą apėmusią depresiją ir darė užuominas, jog galįs subankrutuoti, jei kuris nors ieškotojų neras ko nors vertingo.
Antrasis laiškas buvo Veneros Telefono kompanijos įspėjimas: Morisonas už dviejų mėnesių naudojimąsi telefonu buvo skolingas du šimtus dolerių ir aštuonis centus. Jei ši suma nebus tuojau sumokėta, telefoną išjungs.
Paskutinis laiškas, atėjęs iš tolimos Žemės, buvo nuo Džeinės. Jis buvo kupinas naujienų apie jo pusbrolius, tetas ir dėdes. Džeinė rašė apie Atlanto okeano fermas ir apie puikią vietelę, kurią ji rado Karibų jūroje, netoli Martinikos. Ji maldavo jį mesti ieškojimą, jeigu jam gresia pavojai; galima rasti ir kitų būdų užsidirbti fermą. Ji siuntė jam visą savo meilę ir iš anksto sveikino su gimimo diena.