„Gimimo diena? — paklausė savęs Morisonas. — Palaukite, šiandien liepos dvidešimt trečia. Ne, dvidešimt ketvirta. O mano gimimo diena rugpiūčio pirmą. Dėkoju, kad atsiminei, Džeine.”
Tą naktį jis sapnavo Zemę ir žydras Atlanto platumas. Tačiau paryčiu, sustiprėjus karščiui, pastebėjo, kad regi sapne daugelį mylių aukso gyslą, iššiepusius dantis smėlynų vilkus ir „Ieškotojų ypatingąjį”.
Morisonas ėjo toliau seniai išnykusio ežero dugnu, kur akmenis pakeitė smėlis. Paskui vėl prasidėjo akmenys, niaurūs, visaip susukalioti ir surangyti. Jam akys raibo nuo raudonos, geltonos bei rusvos spalvų. Visoje dykumoje nebuvo jokios žalios dėmelės.
Jis ėjo ir ėjo gilyn į dykumą, palei chaotiškas akmenų sąvartas, o iš tolo, iš abiejų pusių, neprisiartindami ir nenutoldami, slinko vilkai.
Morisonas nekreipė į juos dėmesio. Užteko rūpesčių, kuriuos jam kėlė stačios uolos ir ištisi riedulių laukai, pastojantys kelią į pietus.
Vienuoliktą kelionės dieną aukso žymės pasidarė to— Kios aiškios, kad uolieną jau buvo galima plauti. Vilkai vis dar jį persekiojo, o vanduo baigėsi. Dar viena diena žygio — ir galas.
Morisonas valandėlę susimąstė, paskui išpakavo telefoną ir surinko „Komunalinių paslaugų” kompanijos numerį.
Ekrane pasirodė rūsti, uniformuota moteris žilstelėjusiais plaukais.
— „Komunalinės paslaugos”, — pasakė ji. — Kuo jums galime padėti?
— Sveiki, — linksmai atsiliepė Morisonas. — Kaip oras Venusborge?
— Karšta, — atsakė moteris. — O pas jus?
— Aš net nežinau, — nusišypsojo Morisonas. — Labai užsiėmęs: skaičiuoju savo turtus.
— Aukso gyslą radote? — paklausė moteris, ir jos veidas kiek sušvelnėjo.
— Žinoma, — atsakė Morisonas. — Bet kol kas niekam nesakykit. Aš dar nesutvarkiau paraiškos. Man reiktų pripildyti jas, — nerūpestingai šypsodamas, jis parodė jai savo gertuves. Kartais pavykdavo. Kartais, jeigu ieškotojas elgdavosi gana pasitikinčiai, „Komunalinės paslaugos” duodavo vandens, netikrindamos einamosios jo sąskaitos. Žinoma, tai buvo sukčiavimas, bet jam neberūpėjo padorumas.
— Manau, kad jūsų sąskaita sutvarkyta? — paklausė moteris.
— Žinoma, — atsakė Morisonas, jausdamas, kaip šypsena sustingo jo veide. — Mane vadina Tomu Morisonu. Galite patikrinti…
— O, tuo rūpinasi kiti. Stipriau laikykite gertuvę. Jau!
Stipriai abiem rankom laikydamas gertuvę, Morisonas žiūrėjo, kaip virš jos kaklelio plona, kristaline srovele sruveno vanduo, teleportuotas iš už keturių tūkstančių mylių, iš Venusborgo. Srovelė tekėjo į gertuvę, žavingai čiurlendama. Stebėdamas ją, Morisonas pajuto, kaip jo perdžiūvusi gerklė pritvinsta seilių.
Ūmai vaduo nustojo tekėjęs.
— Kas atsitiko? — paklausė Morisonas.
Telefono ekranas sutemo, paskui vėl nušvito. Morisonas prieš save pamatė liesą nepažįstamo vyro veidą. Vyras sėdėjo už didelio rašomojo stalo. Prieš jį buvo lentelė su užrašu: „Miltonas P. Ridas, viceprezidentas, sąskaitų skyrius”.
— Misteri Morisonai, — pasakė Ridas, — jūsų sąskaita išeikvota. Jūs neteisėtai gavote vandenį. Tai kriminalinis nusikaltimas.
— Aš užmokėsiu už vandenį, — pasakė Morisonas.
— Kada?
— Kai tik grįšiu į Venusborgą.
— Kuo jūs ruošiatės mokėti?
— Auksu, — atsakė Morisonas. — Žiūrėkite, misteri Ridai. Čia aiškiausi požymiai! Aiškesni, negu Kerko, kuomet jis padavė savo paraišką! Dar diena — ir aš rasiu auksingąją uolieną.
— Taip mano kiekvienas ieškotojas Veneroje, — pasakė misteris Ridas. — Kiekvieną ieškotoją tik viena diena skiria nuo auksingosios uolienos. Ir visi jie tikisi gauti „Komunalinių paslaugų” kreditą.
— Bet šiuo atveju…
— „Komunalinės paslaugos”, — kalbėjo misteris Ridas toliau, — ne labdarybės organizacija. Mūsų įstatai draudžia pratęsti kreditą, misteri Morisonai. Venera — dar ne įsisavinta planeta, ir labai tolima planeta. Bet kokį pramonės gaminį tenka gabenti iš Žemės, už nežmonišką kainą. Mes turime vandens, bet surasti jį, išvalyti ir paskui teleportuoti labai brangu. Mūsų kompanija, kaip ir bet kuri kita Veneroje, priversta tenkintis labai mažu pelnu, bet ir tas pelnas nuolat įdedamas verslui išplėsti. Štai kodėl čia negalimas kreditas.
— Aš visa tai žinau, — pasakė Morisonas. — Bet juk sakau, kad man reikia ne daugiau, kaip vienos ar dviejų dienų…
— Absoliučiai neįmanoma. Pagal taisykles mes jau dabar neturime teisės jums padėti. Jūs turėjote paskelbti bankrotą jau prieš savaitę, kada sulūžo jūsų smėliaeigis. Jūsų mechanikas pranešė tai mums, kaip reikalauja įstatymas. Bet jūs to nepadarėte. Mes turime teisę palikti jus. Suprantate?
— Taip, žinoma, — pavargusiu balsu atsakė Morisonas.
— Vis dėlto kompanija nutarė jūsų atžvilgiu pažeisti taisykles. Jei tučtuojau pasuksite atgal, aprūpinsime jus vandeniu kelionėje atgal.
— Kol kas nenoriu grįžti. Jau beveik radau telkinį.
— Jūs turite grįžti! Gerai pagalvokite, Morisonai! Kas lauktų mūsų, jei leistume kiekvienam ieškotojui švaistytis po dykumą ir tiektume jam vandenį. Tenai leistųsi dešimt tūkstančių žmonių, ir nepraeitų nė metai, kaip mes subankrutuotume. Aš ir taip pažeidžiu taisykles. Grįžkite!
— Ne, — atsakė Morisonas.
— Pagalvokite dar kartą. Jeigu jūs dabar nepasuksite atgal, „Komunalinės paslaugos” nusiima bet kokią atsakomybę už jūsų aprūpinimą vandeniu.
Morisonas linktelėjo. Eidamas toliau, jis rizikuoja mirti dykumoje. O jei grįš? Jis atsidurs Venusborge be skatiko kišenėje, aptekęs skolomis ir veltui ieškos darbo perpildytame gyventojų mieste. Jam teks miegoti nakvynės namuose ir maitintis nemokamu srėbalu kartu su kitais ieškotojais, kurie pasuko atgalios. O kur jis gaus pinigų grįžti į Zemę? Kada jis vėl pamatys Džeinę?
— Tur būt, eisiu toliau, — pasakė Morisonas.
— Tuomet „Komunalinės paslaugos” nusiima bet kokią atsakomybę, — pakartojo Ridas ir padėjo ragelį.
Morisonas sudėjo telefoną, gurkštelėjo vandens iš menkų savo atsargų ir vėl leidosi į kelią.
Smėlynų vilkai risnojo iš abiejų pusių, pamažėli artindamiesi. Iš viršaus jį pastebėjo peslys trikampiais sparnais. Peslys dieną ir naktį sklandė kylančio oro srovėmis, laukdamas, kol vilkai pribaigs Morisoną. Paskui peslį pakeitė mažų skraidančių skorpionų pulkas. Jie nuginė paukštį aukštyn, į debesų sluoksnį. Skraidančios biaurybės laukė visą dieną. Paskui jas savo ruožtu nuvarė juodųjų peslių būrys.
Dabar, penkioliktąją dieną nuo smėliaeigio palikimo, aukso žymės pasidarė dar aiškesnės. Iš tikrųjų jis ėjo aukso gyslos paviršiumi. Matyt, visur aplinkui buvo auksas. Bet pačios gyslos jis dar nebuvo aptikęs.
Morisonas atsisėdo ir pakratė paskutinę savo gertuvę. Teliūškavimo nebeišgirdo. Atsuko kamštį ir apsižiojo kakliuką. Į sukepusią gerklę nutekėjo pora lašų.
Jau keturios dienos praėjo, kai jis kalbėjosi su „Komunalinėmis paslaugomis”. Paskutinį vandenį jis išgėrė vakar. Ar užvakar?
Jis vėl užsuko tuščią gertuvę ir apžvelgė karščio išdegintą vietovę. Paskui ištraukė iš maišo telefoną ir surinko Makso Krendolo numerį.
Ekrane pasirodė apvalus, susirūpinęs Krendolo veidas.
— Tomi, — pasakė jis, — į ką tu panašus?