— Ne tik galiu, bet ir privalau, — liūdnai pasakė Viljamsas-4.—Aš tik robotas, misteri Morisonai. Mane sukūrė žmonės ir, aišku, suteikė man kai kuriuos savo jausmus. Taip ir turi būti. Bet yra mano galimybių riba, — iš esmės, tokią ribą turi dauguma žmonių šioje atšiaurioje planetoje. Ir, skirtingai nuo žmonių, aš negaliu peržengti šios ribos.
Robotas lindo į sūkurį. Morisonas nesuprasdamas žiūrėjo į jį. Už roboto jis matė nekantraujančią vilkų gaują. Matė neryškų spindesį kelių milijonų vertės auksingųjų klodų, dengiančių slėnio krantus.
Ir staiga kažkas trūko jo viduje.
Nežmoniškai klykdamas, Morisonas puolė į priekį ir sugriebė robotą už kojų. Viljamsas-4, pusiau pasinėręs į teleportavimo sūkurį, spyrėsi, spardėsi ir buvo benusi-
kratąs Morisono. Bet šis įsikibo į jį kaip pamišęs. Sprindis po sprindžio jis ištraukė robotą iš sūkurio, parbloškė ant žemės ir prispaudė savo kūnu.
— Jūs pažeidžiate pašto darbą, — pasakė Viljamsas-4.
— Tai dar ne viskas, ką aš ketinu pažeisti, — suurzgė Morisonas. — Mirties nebijau. Aš pastabiau savo gyvybę ant kortos. Tačiau lai būsiu prakeiktas, jei mirsiu penkiolika minučių po to, kai tapau turtuoliu!
— Jūs neturite išeities.
— Turiu. Aš pasinaudosiu tavo avariniu telefonu.
— Tai neįmanoma, — atsakė Viljamsas-4.— Aš jo neduosiu. O jūs pats nepasieksite jo be mechaninės dirbtuvės pagalbos.
— Gali būti, — atsakė Morisonas. — Noriu pabandyti.
Jis išsitraukė savo iššaudytą revolverį.
— Ką jūs norite daryti? — paklausė Viljamsas-4.
— Nariu pažiūrėti, ar negalėčiau paversti tave metalo laužu be jokios mechaninės dirbtuvės pagalbos. Manau, kad logiška bus pradėti nuo tavo regėjimo narelių.
— Tikrai logiška, — atsakė robotas. — Žinoma, aš neturiu savisaugos instinkto. Bet leiskite pastebėti, kad jūs paliksite be laiškanešio visą Venerą. Daug žmonių nukentės nuo jūsų antivisuomeniško poelgio.
— Tikiuosi, — tarė Morisonas, užsimodamas revolveriu virš jo galvos.
— Be to, — skubiai pridūrė robotas, — jūs sunaikinsite valdišką turtą. Tai rimtas nusikaltimas.
Morisonas nusijuokė ir mostelėjo revolveriu. Robotas skubiai kryptelėjo galvą ir išvengė smūgio. Pabandė ištrūkti, bet Morisonas užgriuvo jį visais savo dviem šimtais svarų.
— Šį kartą aš pataikysiu, — pažadėjo Morisonas, vėl užsimodamas.
— Palaukit! — tarė Viljamsas-4.— Mano pareiga — saugoti valdišką turtą net tuo atveju, jei aš pats esu tas tur tas. Galite pasinaudoti mano telefonu, misteri Morisonai. Turėkite galvoj, kad už šį nusikaltimą baudžiama kalėjimu ne daugiau, kaip dešimt ir ne mažiau, kaip penkerius metus Saulės pelkių pataisos kolonijoje.
— Duok telefoną, — pasakė Morisonas.
Roboto krūtinė atsivėrė, ir iš jos išlindo mažas telefonas. Morisonas surinko Makso Krendolo numerį ir paaiškino jam padėtį.
— Aišku, aišku, — pasakė Krendolas. — Gerai, pabandysim rasti Vilksą. Bet, Tomai, nežinau, ką laimėsiu. Darbo diena baigėsi. Viskas uždaryta…
— Atidaryk! — pasakė Morisonas. — Aš viską galiu apmokėti. Ir padėk Džimui Remstateriui.
— Ne taip paprasta. Tu neapiforminai teisių į paraišką. Net neįrodei, kad šis telkinys tikrai ko nors vertas.
— Žiūrėk, — Morisonas pasuko telefoną taip, kad Krendolas matytų žėrinčias daubos sienas.
— Panašu į tiesą, — pastebėjo Krendolas. — Bet, gaila, ne viskas auksas, kas žiba.
— Kas gi mums daryti? — paklausė Morisonas.
— Reikia daryti viską paeiliui. Aš teleportuosiu tau Visuomeninį Markšeiderį. Jis patikrins tavo paraišką, nustatys telkinio dydį ir išsiaiškins, ar nepriklauso jis kam nors kitam. Duok jam auksingojo klodo gabalą. Didesnį.
— Kaip man jį atskelti. Neturiu jokių instrumentų.
— Ką nors sugalvok. Jis paims gabalą analizei. Jei klodas pakankamai turtingas, gali švęsti pergalę.
— O jei ne?
— Gal verčiau mums nekalbėti apie tai, — pasakė Krendolas. — Aš griebsiuosi darbo, Tomi. Linkiu sėkmės.
Morisonas padėjo ragelį, atsistojo ir padėjo atsistoti robotui.
— Per dvidešimt trejus tarnybos metus, — pasakė Viljamsas-4, — pirmąkart atsirado žmogus, grasinęs sunaikinti valdišką pašto tarnautoją. Privalau apie tai pranešti policijai Venusborge, misteri Morisonai. Kitaip negaliu.
— Žinau, — pasakė Morisonas. — Bet, man rodos, penkeri ar dešimt metų kalėjimo vis dėlto geriau, negu mirtis.
— Abejoju. Aš ir tenai, žinote, nešioju paštą. Po šešių mėnesių patys jūs viską pamatysite.
— Kaip? — paklausė apstulbęs Morisonas.
— Po šešių mėnesių, kai apeisiu visą planetą ir sugrįšiu į Venusborgą. Tokį dalyką turi pats pranešti. Bet pirma man reikia išnešioti paštą.
— Ačiū, Viljamsai. Nežinau, kaip man…
— Aš tik atlieku savo pareigą, — pasakė robotas, eidamas prie sūkurio. — Jeigu po šešių mėnesių jūs dar būsite Veneroje, aš atnešiu jums paštą į kalėjimą.
— Manęs čia nebebus, — atsakė Morisonas. — Likite sveikas, Viljamsai.
Robotas dingo sūkuryje.
Paskui dingo ir sūkurys.
Morisonas liko vienas Veneros sutemose.
Jis surado auksingojo klodo iškyšulį didumo sulig žmogaus galva, trenkė į jį revolverio rankeną, ir ore sumirgėjo smulkios žaižaruojančios skeveldros. Po valandos revolveryje atsirado keturi įdubimai, o blizgančiame klodo paviršiuje — keletas įbrėžimų.
Smėlynų vilkai ėmė sėlinti artyn. Morisonas metė į juos keletą akmenų ir suriko sausu, gergždžiančiu balsu. Vilkai atsitraukė.
Jis vėl įsistebeilijo į iškyšulį ir pamatė jo apačioje plyšiuką, ne storesnį už plauką. Emė daužyti tą vietą. Akmuo nė nekrustelėjo.
Morisonas nusišluostė nuo kaktos prakaitą ir sutelkė mintis. Pleišto, reikia pleišto.
Nusisegė diržą. Pridėjęs prie plyšio plieninės sagties kraštą, revolverio smūgiais suvarė ją į plyšį per kokią colio dalį. Dar trys smūgiai — ir visa sagtis dingo plyšyje, dar smūgis — ir iškyšulys atsiskyrė nuo gyslos. Nulūžęs gabalas svėrė apie dvidešimt svarų. Jei uncija kainuoja penkiasdešimt dolerių, nuolauža kainuos dvylika tūkstančių, jei tik auksas bus toks grynas, kaip atrodo.
Kada pasirodė teleportuotas Visuomeninis Markšeide— ris, jau buvo stojusi tamsiai pilka sutema. Jis buvo neaukštas, kresnas robotas, papuoštas senamadišku juodu laku.
— Laba diena, sere, — pasakė Markšeideris. — Jūs norite padaryti paraišką? Paprastą paraišką neribotai gavybai?
— Taip, — atsakė Morisonas.
— O kur jūsų sklypo centras?
— Kas? Centras? Aš ant jo stoviu.
— Labai gerai, — pasakė robotas.
Išsitraukęs plieninę ruletę, jis greitai nutolo nuo Mori— sono apie du šimtus jardų ir sustojo. Išvyniodamas ruletę, robotas vaikščiojo, šokinėjo ir laipiojo į visas puses kvadrato, kurio vidury buvo Morisonas. Baigęs matuoti, robotas ilgai stovėjo sustingęs.
— Ką tu darai? — paklausė Morisonas.
— Gilumines sklypo nuotraukas, — atsakė robotas. — Gana sudėtingas dalykas, esant tokiam apšvietimui. Ar negalėtumėte palaukti iki ryto?
— Ne!
— Ką gi, teks pavargti, — pasakė robotas.
Jis ėjo iš vietos į vietą, stoviniavo, vėl ėjo, vėl stoviniavo. Sutemoms tirštėjant, giluminėms nuotraukoms reikėjo vis didesnės ir didesnės ekspozicijos. Robotas būtų suprakaitavęs, jei tik būtų galėjęs.