Ispanija buvo sutriuškinta. Ir nenugalima turką jūrinė valstybė išvijo iš Viduržemio jūros europiečių laivus. Praėjus dešimčiai metų, turkų laivynas užgrobė Neapolį, ir to dėka maurai įsiveržė į Austriją…
Žinoma, visa tai būtų buvę kitu laiku ir kitoje erdvėje.
Panašios abstrakcijos pasidarė visiškai įmanomos po laikinos selekcijos atradimo ir atitinkamų pakitimų istorijoje. Jau 2103 metais Osvaldas Meineris ir jo grupė teoriškai įrodė Istorinės magistralės perjungimo galimybę į kitas Galimybių istorines linijas. Aišku, tam tikrose ribose.
Pavyzdžiui, mes galime persijungti į tolimą praeitį ir padaryti taip, kad, sakysime, Vilhelmas Normandietis pralaimėtų Hastingso mūšį. Po šio įvykio istorija būtų pakrypusi visiškai kitu, mums nepriimtinu, keliu. Persijungimas galimas tik į gretutines linijas.
Si teorinė galimybė tapo praktine būtinybe 2213 metais, kai Saikso-Reiberno skaičiuotojas numatė visišką žemės atmosferos sterilizaciją dėl šalutinių radioaktyvių produktų susikaupimo. Šis procesas buvo neišvengiamas ir negrįžtamas. Jį buvo galima sustabdyti tik praeityje, kai prasidėjo atmosferos užteršimas.
Pirmas perjungimas buvo atliktas naujai išrasto Adam— so-Holto-Martenso selektoriaus pagalba. Pasaulinė planavimo taryba parinko liniją, numatančią priešlaikinę Vasilijaus Ušenkos mirtį (o taip pat visiškai atsisakė jo klaidingų teorijų apie radiacijos kenksmingumą). Tuo būdu pavyko išvengti tolimesnio atmosferos užteršimo didesniu mastu — tiesa, už tai buvo sumokėta gyvybe septyniasdešimt trijų Ušenkos įpėdinių, kuriems nepavyko rasti kitų tėvų gretimoje istorinėje eilėje. Paskui kelio atgal jau nebebuvo. Perjungimas tapo tokia pat būtinybe, kaip profilaktika medicinoje.
Bet ir perjungimui buvo tam tikros ribos. Turėjo ateiti laikas, kai nė viena prieinama linija ėmė nebeatitikti poreikių, kai bet kokia ateitis pasidarė nebe palanki.
Ir, kai šitai įvyko, Planavimo taryba ėmėsi ryžtingesnių veiksmų, — Štai kas mūsų laukia, — kalbėjo toliau Edvinas Džeimsas. — Ir jei mes nieko nesiimsime, tai pasidarys neišvengiama.
— Misteri programuotojau, jūs norite pasakyti, — atsiliepė Lanas Ilas, — kad Zemė nebaigs geruoju.
— Deja, taip.
Programuotojas įsipylė vandens ir atsivertė užrašų knygutės lapelį.
— Taigi, išeities objektas — tūlas Benas Baksteris, miręs 1959 metų balandžio 12 dieną. Norėdamas pakreipti pasaulinius įvykius, jis turėtų išgyventi mažiausiai dar dešimt metų. Per tą laiką Benas Baksteris nupirktų iš vyriausybės Jeloustono parką. Jis tame parke nieko nekeistų, tik ten įsteigtų pavyzdinį miškų ūkį. Ši įmonė komerciškai save puikiausiai pateisintų. Baksteris įsigytų ir kitų didelių žemės valdų Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Beno Baksterio įpėdiniai per artimiausius du šimtmečius pasidarytų medienos karaliais, jiems priklausytų milžiniški miškų plotai visame pasaulyje. Jų pastangų dėka iki pat mūsų laikų žemėje išliktų dideli miškų rajonai. Jeigu Baksteris mirtų…
Ir Džeimsas bejėgiškai numojo ranka.
— Benui Baksteriui mirus, miškai bus išnaikinti anksčiau, negu vyriausybės supras to pasekmes.
Po to seks… 03 metų Didžioji sausra, kuriai neįstengs atsispirti išlikusios pasaulyje negausios miškų zonos. Ir pagaliau ateis mūsų laikai, kada, išnaikinus medžius, natūralus ciklas anglis — anglies dvideginis — deguonis bus pažeistas, kada visi oksidacijos procesai nutruks, ir mums liks vienintelė gyvybės palaikymo priemonė — deguonies pagalviai.
— Mes vėl sodiname miškus, — įterpė Aujis.
— Taip, bet iki jie užaugs, net naudojant stimuliatorius, praeis šimtai metų, o per tą laiką pusiausvyra gali būti dar daugiau suardyta. Štai ką mums reiškia Benas Baksteris. Jo rankose oras, kuriuo mes kvėpuojame.
— Ką gi, — pastebėjo gydytojas Svegas, — magistralė, kurioje miršta Baksteris, aiškiai netinkama. Bet juk galimos ir kitos vystymosi linijos.
— Jų gausu, — atsakė Džeimsas. — Bet, kaip visuomet, dauguma atkrinta. Kartu su Pagrindine mes tegalime pasirinkti tris. Gaila, kiekviena iš jų numato Beno Baksterio mirtį 1959 metų balandžio 12 dieną.
Programuotojas nusišluostė prakaituotą kaktą.
— Tiksliau tariant, Benas Baksteris miršta 1959 metų balandžio 12 dieną, antroje dienos pusėje, per tarnybinį susitikimą su žmogumi, vardu Nedas Brinas.
Naujas tarnybos narys Rodžeris Bitis nervingai kostelėjo.
— Ir šį įvykį numato visi trys variantai?
— Taigi! Ir kiekviename Baksteris miršta dėl Brino kaltės.
Gydytojas Svegas sunkiai pakilo iš savo vietos. Iki šiol taryba nesikišo į esamas vystymosi linijas. Bet šis atvejis reikalauja įsikišti!
Tarybos nariai pritardami linktelėjo.
— Panagrinėkime klausimą iš esmės, — pasiūlė Aujis. — Ar negalima būtų išjungti Nedo Brino, kadangi to reikalauja Žemės interesai?
— Neįmanoma, — atsakė programuotojas. — Brinas ir pats ateityje bus žymiu žmogumi. Biržoje jis vienas gavo teisę vos ne šimto kvadratinių mylių miškui įsigyti. Todėl jam ir reikalinga Beno Baksterio finansinė parama. Bet jei būtų galima sukliudyti Brino ir Baksterio susitikimą…
— Kokiu gi būdu? — paklausė Bitis.
— Ogi bet kokiu. Grasinimais, įtikinėjimais, papirkimu, pagrobimu — gera bet kuri priemonė, tiktai ne žmogžudystė. Mūsų žinioje trys pasauliai. Sulaikykime Briną nors viename iš jų, ir uždavinys būtų išspręstas.
— Kuris metodas geresnis? — paklausė Aujis.
— Imkime ir išmėginkime įvairius, kiekvienam pasauliui skirtingus, — pasiūlė mis Čandragor. — Mes turėsime daugiau galimybių. Bet kas to imsis — mes patys?
— Ką gi, mes geriau nutuokiame, — atsakė Edvinas Džeimsas. — Žinome, kas pastatyta ant kortos. Čia reikalingas manevravimo menas, įmanomas tik politikui. Kiekviena brigada veiks savarankiškai. Bet argi galima vieniems kitus kontroliuoti, būnant skirtingose laiko eilėse?
— Tokiu atveju tegul kiekviena brigada atsižvelgia į tai, kad kitos pralaimėjo, — padarė išvadą gydytojas Svegas.
— Tebūnie taip, — nelinksmai nusišypsojo Džeimsas. — Imkime skirstytis į brigadas ir tartis dėl darbo metodų.
I
1959 metų balandžio 12 dienos rytą Nedas Brinas pabudo, nusiprausė ir apsirengė. Lygiai pirmą valandą trisdešimt minučių jis turėjo susitikti su Benu Baksteriu, „Baksterio” kompanijos vadovu. Nuo šio susitikimo priklausė visa Brino ateitis. O jeigu pavyktų užsitikrinti gigantiškų Baksterio įmonių paramą, ir dar pakenčiamomis sąlygomis…
Brinas buvo liemeningas, gražus trisdešimt šešerių metų brunetas. Jo dirbtinai maloniame žvilgsnyje jautėsi beveik fanatiškas išdidumas, o tvirtai sučiauptos lūpos rodė didelį atkaklumą. Iš judesių matėsi, kad šis žmogus pasitiki savimi, moka save kontroliuoti ir matyti iš šalies.
Brinas jau ruošėsi išeiti. Jis pasispaudę po pažastimi lazdelę ir įsikišo į kišenę Somerseto „Amerikoniškus perus 1. Jis niekados neišeidavo iš namų be šio patikimo palydovo.
Galiausiai jis įsisegė į švarko atlapą auksinį ženkliuką, vaizduojantį tekančią saulę, — savo aukšto rango emblemą. Brinas jau buvo antro laipsnio kamergeris ir nemažai tuo didžiavosi. Daugelis manė, kad jis dar per jaunas tokiam aukštam postui. Bet visi sutiko, kad Brinas ne pagal amžių uoliai žiūri į savo teises ir pareigas.
Jis užrakino butą ir nuėjo prie lifto. Čia jau stovėjo būrelis gyventojų, daugiausia — paprastų miestiečių, bet tarp jų buvo ir du štalmeisteriai. Kai liftas atėjof visi davė Brinui kelią.