— Tai tiesa! Tiesa! Tu greit išprotėsi! — suspigo jo galvoje balsas.
Brinas įsmeigė akis į nerangią policininko figūrą: jis, aišku, taip pat girdėjo balsą. Bet leitenantas nobilis, tur būt, nieko negirdėjo. Jis vis taip pat griežtai tebežiūrėjo į Briną.
— Melas! — tarė Brinas, su pasitikėjimu atmesdamas tūlo liokajaus parodymus.
— Bet aš pats girdėjau! — prieštaravo leitenantas nobilis.
— Žinote, sere, kas čia yra, — pradėjo Brinas, atsargiai parinkdamas žodžius. — Aš iš tikrųjų…
— Pasiųsk jį velniop, Brinai! — suklykė balsas. — Kokią jis turi teisę tave tardyti! Trenk jam į dantis! Duok gerai! Nudobk jį! Sumalk į miltus!
O Brinas, slopindamas klegesį galvoje, kalbėjo toliau:
— Aš tikrai kalbėjausi pats su savimi, leitenante! Esu įpratęs garsiai galvoti. Taip man geriau tvarkyti savo mintis.
Leitenantas nobilis linktelėjo.
— Bet jūs be jokios priežasties grasinote, sere!
— Be priežasties? Ar šalti kiaušiniai ne priežastis, sere? O išmirkyti tostai ir išlietas šokoladas ne priežastis, sere?
— Kiaušiniai buvo karšti, — iš nepavojingo nuotolio atsiliepė oficiantas.
— O aš sakau — šalti, ir baigta! Neverskite gi jūs manęs ginčytis su liokajumi!
— Jūsų teisybė! — patvirtino leitenantas nobilis, šį kartą nusilenkdamas kaip reikiant. — Bet aš paprašyčiau jus, sere, truputį nusiraminti, nors jūsų ir teisybė. Ko galima norėti iš prastuomenės?
— Žinoma! — sutiko Brinas. — Beje, sere, aš matau ant jūsų antpečių raudonus apvadus. Ar tik O Donelas iš Briedžio sarginės ne jūsų giminaitis?
— Kaipgi! Mano trečios eilės pusbrolis iš motinos pusės. — Dabar leitenantas nobilis pamatė ant Brino krūtinės tekančią saulę.— Beje, mano sūnus stažuojasi,Čem— berleno-Holso” juridinėje korporacijoje. Aukštas vaikinas, vardu Kelechenas.
— Aš prisiminsiu šį vardą, — pažadėjo Brinas.
— Kiaušiniai buvo karšti! — nenutilo oficiantas.
— Su džentelmenu geriau nesiginčyti! — nutraukė jį karininkas. — Tai jums gali brangiai atsieiti. Viso geriausio, sere! — Leitenantas nobilis atidavė pagarbą Brinui ir dingo.
Apmokėjęs sąskaitą, Brinas išėjo. Tiesa, oficiantui jis nepašykštėjo arbatpinigių, bet širdyje nusprendė kojos nebekelti į „Princo Čarlzo” kavinę.
— Tai valkata! — apmaudžiai sušuko Aujis, slėpdamas kišenėje mažytį mikrofoną.— O aš jau maniau, kad mes jį pričiupome.
— Ir būtume pričiupę, jeigu jis nors truputį abejotų savo protu. Ką gi, veiksime ryžtingiau. Ginklai pas jus?
Aujis ištraukė iš kišenės dvi poras varinių antrankių ir vieną iš jų padavė Bičiui.
— Saugokite, nepameskite! — perspėjo jis.
— Mes pažadėjome juos grąžinti į Archeologijos muziejų.
— Tikra tiesa! O ką, ar įlįs čia kumštis? Taip, taip, matai!
Jie apmokėjo sąskaitą ir nuėjo tolyn.
Brinas sumanė paklaidžioti krantine, norėdamas atgauti dvasios ramybę. Milžiniškų laivų, dicTingai ir tvirtai besiilsinčių ant savo stapelių, vaizdas jį visada ramino. Jis žingsniavo neskubėdamas, stengdamasis suprasti, kas su juo dedasi.
Tie balsai, skambantys galvoje…
Gal jis iš tikrųjų nebegali susivaldyti? Vienas jo dėdė iš motinos pusės pastaruosius metus praleido specialioje sanatorijoje. Presenilinė psichozė… Ar tik jame neveikia kažkokios slaptos griaunančios jėgos?
Jis sustojo ir ėmė žiūrėti į milžinišką laivą. Užrašas jo priekyje skelbė: „Tezėjus”.
Kur šis griozdas plaukia? Gal būt, į Italiją. Ir Brinas įsivaizdavo žydrą dangų, kaitrią saulę, vyną ir tikrą, palaimingą poilsį. Ne, tai ne jam! Alinantis darbas, nuolatinis visų dvasinių jėgų įtempimas — tokią dalią jis pats pasirinko. Tebūnie tai pavojinga net jo protui — jis ir toliau dirbs, stingdamas po pilku, švininiu Niujorko dangumi.
Bet kodėl gi ne, klausė jis save. Jis žmogus pasiturintis. Reikalai susitvarkys patys savaime. Kas kliudo jam sėsti į garlaivį ir, nusikračius visais rūpesčiais, praleisti metus pietų saulėje?
Džiaugsmo banga užplūdo jį, pagalvojus, kad niekas jam nekliudo. Jis pats sau šeimininkas, jam užteks drąsos ir valios. Jei jis pajėgė sukurti tokią įmonę, tai pajėgs jos ir atsisakyti, nusimesti nuo pečių viską ir išvažiuoti nesvyruodamas.
Velniop Baksterį, kalbėjo jis sau.
Dvasios ramybė — štai kas svarbiausia! Tučtuojau, nieko nelaukdamas, jis sės į garlaivį, o iš kelionės pasiųs kompanijoms telegramą, kurioje viską…
Tuščia gatve prie jo artinosi du praeiviai. Vieną jis pažino iš auksaspalvės rusvos odos ir charakteringų po— lineziečio bruožų.
— Misteri Brinai? — kreipėsi į jį antras, muskulingas vyras vešliais rudais plaukais.
— Ko jums reikia? — paklausė Brinas.
Bet staiga polinezietis, nieko nesakęs, apkabino jį abiem rankom ir lyg kaustyte sukaustė, o rudaplaukis iš šalies smogė kumščiu, kuriame blizgėjo kažkoks metalinis daiktas. Įtempti Brino nervai reagavo žaibiškai. Ne be reikalo Antrojo pasaulinio kryžiaus žygio metu jis buvo laikomas padūkusiu riteriu. Net ir dabar, po daugelio metų, jo refleksai veikė neklaidingai. Išsisukęs nuo rudaplaukio smūgio, jis pats smogė alkūne į pilvą poli— neziečiui. Tas aiktelėjo ir akimirką atleido rankas. Brinas tuo pasinaudojo ir ištrūko.
Jis iš visų jėgų smogė polineziečiui atkalia ranka ir pataikė į gerklų nervą. Polinezietis ėmė dusti ir krito kaip pakirstas. Tą pačią akimirką rudaplaukis užgriuvo Briną ir ėmė jį kulti variniu kastetu. Brinas jam spyrė, aepataikė — ir užsidirbo stiprų smūgį į paširdžius. Bri— nui užėmė kvapą, akyse aptemo. Ir iš karto jis gavo naują smūgį, beveik be sąmonės partrenkusį žemėn. Bet čia priešas padarė klaidą.
Rudaplaukis norėjo smarkiai spirti, bet blogai apskaičiavo smūgį. Tuo pasinaudojęs, Brinas čiupo jį už kojos ir truktelėjo. Netekęs pusiausvyros, rudaplaukis atsitrenkė pakaušiu į grindinį.
Brinas vargais negalais atsikėlė, vos atgaudamas kvapą. Polinezietis pamėlynavusiu veidu gulėjo aukštielninkas ir judino rankas bei kojas, tarsi plaukdamas. Jo draugas drybsojo lyg negyvas, nuo jo plaukų lašėjo kraujas.
Reikėtų pranešti policijai, švystelėjo Brino galvoje. O jei jis pribaigė rudaplaukį! Tai net pačiu geriausiu atveju — neapgalvota žmogžudystė. O dar leitenantas nobilis praneš apie keistą jo elgesį.
Brinas apsidairė. Niekas nematė jų muštynių. Jo priešai, jeigu norės, tegul praneša policijai.
Tuos du, žinoma, pasiuntė konkurentai; jiems ne pro šalį sužlugdyti jo sandėrį su Baksteriu. Paslaptingi balsai — taip pat kažkoks jų pokštas.
Užtat dabar jie jo jau nebesulaikys. Vis dar neatgaudamas kvapo, Brinas nudūmė į Baksterio kontorą. Jis jau nebegalvojo apie kelionę į Italiją.
— Gyvas? — pasigirdo kažkur iš viršaus pažįstamas balsas.
Bičiui pamažu grįžo sąmonė. Akimirksniu jis išsigando dėl galvos, bet, vos ją palietęs, nusiramino: kol kas sveika.
— Kuo jis man trinktelėjo?
— Tikriausiai grindiniu, — atsakė Aujis. — Gaila, aš buvau bejėgis. Mane jis sutvarkė iš pat pradžių.
Bitis pritūpė ir susiėmė už galvos; ją baisiausiai skaudėjo.
— Na ir mušeika! Tikras prizininkas!
— Mes jo neįvertinome, — pasakė Aujis. — Atrodo, kad jis reikalą išmano. Na kaip, kojos jus dar nešioja?
— Atrodo, kad taip, — atsakė Bitis, keldamasis nuo žemės. — O juk tikriausiai jau vėlu?
— Taip, be trupučio pirma. Pasimatymas paskirtas pusę antros. Gal, mūsų laimei, sukliudysime jam Baksterio kontoroje.