Brinas užrakino butą ir nuėjo prie lifto. Čia jai stovėjo būrelis gyventojų, daugiausia — vakarų budistų, bet tarp jų buvo ir du lamaitai. Kai liftas atėjo, visi davė Brinui kelią.
— Puiki dienelė, mano broli! — pasveikino jj berniukas liftininkas, spausdamas lifto mygtuką.
Brinas palenkė galvą lygiai per colį, kukliai pasisveikindamas, kaip dera ganytojui su savo avim. Jam iš galvos neišėjo Benas Baksteris. Ir vis dėlto akies krašteliu pastebėjo lifte žavią išlepintą merginą juodais kaip varno sparnas plaukais, pikantišku tamsiu auksaspalviu veideliu. Indė, pagalvojo sau Brinas ir net nusistebėjo, kas gi atvedė svetimšalę į jų prozaišką daugiabutį namą. Jis pažinojo daugumą gyventojų iš matymo, bet galvojo, kad būtų nekuklu sveikintis su jais.
Kai liftas pasiekė vestibiulį, Brinui indė visai išėjo iš galvos. Tą dieną jis turėjo daug rūpesčių. Jis numatė, kad pokalbis su Baksteriu bus nelengvas ir norėjo viską iš anksto apsvarstyti. Išėjęs į gatvę pilką balandžio rytą, nutarė papusryčiauti „Auksinio lotoso” kavinėje.
Buvo be penkių pusė vienuoliktos.
— Pasilikti čia visam laikui ir alsuoti šituo oru! — sušuko Džana Čandragor.
Lanas Ilas truputį šyptelėjo.
— Gal mes juo alsuosime mūsų laikais. Koks jis jums pasirodė?
— Labai jau patenkintas savim ir, tur būt, didelis šventeiva.
Jie ėjo paskui Briną, atsilikę per pusę kvartalo. Aukšta, pakumpusi jo figūra skyrėsi net rytmetinėje Niujorko spūstyje.
— O juk lifte nenuleido nuo jūsų akių, — pastebėjo Ilas.
— Mačiau. Augalotas vyras, ar ne tiesa?
Nustebęs Lanas Ilas kilstelėjo antakius, bet nieko nepasakė. Jie, kaip ir anksčiau, ėjo paskui Briną, žiūrėdami, kaip minia skiriasi priešais jį, reikšdama pagarbą jo aukštam rangui. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Susimąstęs Brinas užlėkė ant oraus raudonskruosčio storulio, vilkinčio geltona vakarų budistų šventiko sutana.
— Atleiskite, jaunesnis mano broli, aš, rodos, sudrumsčiau jūsų apmąstymus? — tarė šventikas.
— Vien tik aš kaltas, tėve. Kadangi pasakyta: tegul jaunystė skaičiuoja savo žingsnius, — atsakė Brinas.
Šventikas palingavo galvą.
— Jaunystėje svajojame apie ateitį, ir senatvė turi užleisti jai kelią.
— Senatvė — mūsų vadovas ir kelrodis, — nusižeminęs, bet atkakliai prieštaravo Brinas. — Visi autoriai su tuo sutinka.
— Jei jūs gerbiate senatvę, — atrėžė šventikas, — pakluskite ir senatvės žodžiui, kad jaunystei reikia duoti kelią. Ir prašom neprieštarauti, mylimas mano broli!
Brinas, nutaisęs malonią šypseną, žemai nusilenkė. Šventikas taip pat nusilenkė ir abu nuėjo savo keliais. Brinas paspartino žingsnį: jis stipriau suspaudė rankdjė maldų lazdą. Tik šventikas tegali remtis senyvu šavo amžiumi kaip argumentu jaunystės labui. Ir, apskritai, vakarų budistų mokymas pilnas į akis krintančių prieštaravimų. Bet dabar Brinui jie nerūpėjo.
Jis įėjo į „Auksinio lotoso” kavinę ir atsisėdo už vieno iš tolimesnių staliukų. Čiupinėdamas pirštais sudėtingą savo maldų lazdos raštą, jis jautė, kad susierzinimas praeina. Beveik akimirksniu jam grįžo ta aiški proto ir jausmų vienovė, kuri taip reikalinga dorovingo gyvenimo pasekėjui.
Bet reikėjo pamąstyti ir apie Beną Baksterį. Žmogui ne pro šalį prisiminti ir laikinas savo pareigas, ne tik religines. Pažvelgęs į laikrodį, jis pamatė, kad jau be kelių minučių vienuolikta. Už dviejų su puse valandos jis bus Baksterio kontoroje ir…
— Ko jums reikia? — paklausė oficiantas.
— Vandens ir džiovintos žuvytės, jeigu galima, — atsakė Brinas.
— Ar nenorėtumėte kepintų bulvių?
— Šiandien višja, ir šis valgis netinka, — atsakė Brinas švelniu, tyliu balsu.
Oficiantas išblyško, nurijo seilę ir, sušnibždėjęs: „Taip. — sere, atleiskite, sere!”, skubiai dingo.
Be reikalo pastačiau jį į kvailą padėtį, ėmė priekaištauti sau Brinas. Gal atsiprašyti?
Bet ne, oficiantui bus tik dar labiau nesmagu. Ir Brinas ryžtingai, kaip buvo įpratęs, liovėsi galvojęs apie oficiantą ir ėmė galvoti apie Baksterį. Jeigu prie miško teritorijos, kurią ruošiasi pirkti, pridėtum Baksterio kapitalus įr Baksterio pažintis, sunku net įsivaizduoti…
Brinas pajuto instinktyvią baimę. Prie gretimo staliuko kažkas negera dėjosi. Atsisukęs jis išvydo neseniai matytą tamsiaveidę; ji raudojo į mažytę nosinaitę. Mažutis, raukšlėto veido seniokas veltui stengėsi ją nu— jaminti.
Verkianti mergina įsmeigė į Briną kupiną nusivylimo žvilgsnį. Ką galėjo daryti asketas, atsidūręs tokioje padėtyje, — tiktai pašokti ir nužingsniuoti prie jų staliuko.
— Atleiskite už įkyrumą, — pasakė jis, — aš netyčia pasidariau jūsų sielvarto liudininku. Gal būt, jūs neturite pažįstamų mieste? Ar negalėčiau jums padėti?
— Mums jau niekas nebepadės! — ėmė raudoti mergina.
Seniokas bejėgiškai gūžtelėjo pečiais.
Padvejojęs Brinas atsisėdo prie jų staliuko.
— Papasakokite man savo sielvartą, — tarė jis. — Neišsprendžiamų problemų nėra. Yra sakoma: per visas džiungles eina takas, ir pėdsakai veda į neprieinamiausią kalną.
— Iš tikrųjų taip, — patvirtino seniokas. — Bet atsitinka, kad žmogaus kojos per silpnos nueiti iki kelio pabaigos.
— Tokiais atvejais, — prieštaravo Brinas, — žmogus padeda žmogui — ir viskas susitvarko. Papasakokite savo sielvartą, aš kaip galėdamas stengsiuos jums padėti.
Reikia pasakyti, kad asketas Brinas šiuo atžvilgiu pažeidė savo įgaliojimus. Panašias totalines paslaugas turi atlikti aukštesnės hierarcijos šventikai. Tačįiau Brinas buvo taip susirūpinęs mergaitės sielvartu ir grožiu, kad jam nebuvo laiko pagalvoti.
— Jauno žmogaus širdyje slypi jėga, tai lazda pavargusioms rankoms, — pacitavo seniokas. — Bet sakykite, vaikine, ar jūs pripažįstate religinę kantrybę?
— Visiškai! — sušuko Brinas. — Tai viena iš pagrindinių vakarų budizmo dogmų.
— Puiku! Taigi, žinote, sere, kad aš ir mano duktė Džana atvykome iš Indijos, iš Lhagramos, kur garbinamas daritriečių kosminės funkcijos įsikūnijimas. Mes atvykome į Ameriką, tikėdamiesi įkurti čia nedidelę šventyklą. Nelaimė, schizmatikai, garbinantieji Mari įsikūnijimą, mus aplenkė. Mano duktė turi grįžti namo. Bet fanatikai mari j iečiai kėsinasi į mūsų gyvybę, jie prisiekė iš pagrindų sugriauti daritriečių tikėjimą.
— Argi gali grėsti pavojus jūsų gyvybei čia, Niujorko viduryje? — sušuko Brinas.
— Čia daugiau, negu kur nors kitur! — atsakė Džana. — Minios žmonių — kaukė ir priedanga žudikui.
— Mano dienos ir taip suskaitytos, — kalbėjo toliau seniokas. — Man reikia likti čia ir baigti savo darbą. Kadangi taip parašyta. Bet aš norėčiau, kad bent mano duktė sėkmingai grįžtų namo.
— Be tavęs aš niekur nevažiuosiu! — vėl ėmė raudoti Džana.
— Tu taip padarysi, kas tau bus įsakyta, — tarė senis.
Džana nedrąsiai nuleido galvą, neištvėrusi jo juodų veriančių akių žvilgsnio.
— Sere, šiandien antroje dienos pusėje išplaukia garlaivis į Indiją. Dukteriai reikalingas palydovas, stiprus, patikimas žmogus, kurio vadovaujama ir ginama ji laimingai nuplauktų. Aš įmanęs atiduočiau visą savo turtą tam, kas įvykdys šią šventą pareigą.