Staiga Brinas ėmė abejoti.
— Aš tiesiog savo ausimis netikiu, — pradėjo jis. — O jūs ne…
Tarytum atsakydamas, senis išsitraukė iš kišenės mažą zomšinį maišelį ir iškratė ant stalo visa, kas buvo jame. Brinas nelaikė savęs brangakmenių žinovu, ir vis dėlto nemaža jų buvo praėję per jo rankas, būnant jam religiniu instruktoriumi Antrojo pasaulinio jechado metais. Jis galėjo prisiekti pažįstąs rubinų, safyrų, smaragdų ir deimantų spindesį.
— Visa tai yra jūsų, — tarė senis. — Nuneškite akmenis juvelyrui. Kai įsitikinsite jų tikrumu, patikėsite ir mano pasakojimu. Jei ir tai jūsų neįtikina…
Ir jis išsitraukė iš kitos kišenės storą piniginę ir padavė ją Brinui. Atidaręs Brinas pamatė, kad ji prikimšta stambių kupiūrų.
— Bet kuris bankas patvirtins jų tikrumą, — kalbėjo senis. — Ne, ne, prašom, aš reikalauju, pasiimkite juos. Patikėkite, tai tik maža dalis to, kuo aš džiaugsiuosi jums atsidėkojęs už didelę jūsų paslaugą.
Brinas buvo apstulbintas. Jis stengėsi įtikinti save, kad brangenybės greičiausiai meistriškai padirbtos, o pinigai, žinoma, netikri. Ir vis dėlto žinojo, kad tai netiesa. Jie tikri. Bet jei turtai, kuriais taip švaistomasi, nekelia abejonių, tai ar galima suabejoti senio pasakojimu?
Istorija žino atvejų, kai tikri įvykiai pranokdavo pasakų stebuklus. Nejau „Auksinių atsakymų knygoje” maža pavyzdžių?
Brinas pažvelgė į verkiančią rusvaveidę, ir jį apėmė didelis noras uždegti džiaugsmą tose puikiose akyse, priversti tragišką burną šypsotis. Bet ir gražuolės žvilgsnyje jis išskaitė kažką daugiau už paprastą susidomėjimą globėju ir gynėju.
— Sere! — sušuko senis. — Ar tiesa, kad jūs sutinkate, kad jūs pasirengęs…
— Galite manim pasikliauti! — atsakė Brinas.
Senis puolė spausti jam rankos. O Džana tik žvilgtelėjo į savo išvaduotoją, bet už tą žvilgsnį ją buvo galima karštai apkabinti.
— Išvažiuokite tuojau pat, neatidėliodami, — jaudinosi senis. — Neleiskime laiko veltui. Gal būt, šią valandėlę mūsų tyko priešas.
— Bet aš nepasirengęs kelionei…
— Nesvarbu! Aš parūpinsiu jums visko, ko reikia…
— … be to, draugai, tarnybiniai susitikimai… palaukite! Leiskite atsikvošėti!
Brinas atsiduso. Nuotykiai, panašūs į Haruno-al-Raši— do, viliojantys, kalbos nėra, bet negalima į juos leistis galvotrūkčiais.
— Aš šiandien turiu svarbų pokalbį, — prabilo Brinas. — Negaliu į jį neateiti. Paskui aš būsiu jūsų paslaugoms.
— Kaip, rizikuoti Džanos gyvybe? — sušuko senis.
— Užtikrinu, jums nieko neatsitiks. Norite — eime kartu su manim. O dar geriau — mano pusbrolis tarnauja policijoje. Aš su juo susitarsiu, ir jums bus paskirta apsauga.
Mergina nusuko nuo jo savo puikų liūdną veidą.
— Sere, — tarė senis. — Garlaivis išplaukia pirmą valandą ir nė minutės vėliau!
— Garlaiviai išplaukia vos ne kasdien, — paaiškino jam Brinas. — Mes sėsime į kitą. Aš turiu ypatingai svarbų pasimatymą. Lemiamą, galima sakyti. Aš jo siekiu jau daug metų. Ir jis liečia ne tik mane. Jau vien dėl jų aš negaliu jo nepaisyti.
— Reikalai svarbiau už gyvybę! — su karčia ironija sušuko senis.
— Nieko jums neatsitiks, — įtikinėjo Brinas. — Kadangi pasakyta: „Žvėris ir džiunglėse baidosi žingsnių..
— Aš ir pats žinau, kas ir kur pasakyta. Ant mano kaktos ir ant mano dukters kaktos mirtis jau nubrėžė savo magiškus rašmenis, ir mes žūsime, jei jūs mums nepadėsite. Jūs rasite Džaną „Tezėjuj” kajutėje liuks „2 A”. Jūsų kajutė „3 A”, gretima. Garlaivis išplaukia lygiai pirmą valandą. Jei jums brangi jos gyvybė, ateikite!
Senis su dukteria pakilo ir, apmokėję sąskaitą, išėjo, neklausydami Brino įtikinėjimų. Tarpdury Džana dar kartą atsigręžė į jį.
— Jūsų džiovinta žuvis, sere! — prišoko prie jo oficiantas. Jis visą laiką sukiojosi netoliese, nesiryždamas trukdyti lankytojų.
— Velniop žuvį! —visa gerkle suriko Brinas. Bet staiga susigriebė.— Tūkstantį kartų atsiprašau! Aš visiškai ne apie jus galvojau, — užtikrino jis apstulbusį oficiantą.
Jis užsimokėjo, nepašykštėdamas arbatpinigių, ir skubiai išėjo. Jis turėjo dar daug apie ką pagalvoti.
— Ši scena mane dešimčia metų pasendino, ji man atėmė paskutines jėgas, — skundėsi Lanas Ilas.
— Prisipažinkite: ji suteikė jums milžinišką malonumą, — prieštaravo Džana Čandragor.
— Ką gi, jūsų teisybė, — energingai linktelėjęs, sutiko Lanas Ilas. Jis mažais gurkšneliais gėrė vyną, kurį stiuardas atnešė jiems į kajutę.— Svarbiausia, ar atsisakys Brinas susitikimo su Baksteriu, ar pasirodys čia?
— Aš tartum jam patikau, — pastebėjo Džana.
— Tas tik rodo gerą jo skonį.
Džana padėkojo juokingai nusilenkdama…
— Bet kokią istoriją jūs sugalvojote!.. Ar reikėjo taip įbauginti?
— Tai tikrai buvo būtina. Brinas tvirtas ir siekiantis tikslo žmogus. Bet jis turi ir šiokią tokią romantišką gyslelę. Ir gal tik stebuklinė pasaka — tinkamiausia jo nerealioms svajonėms — jį privers neatlikti pareigos.
— O jei nepadės ir stebuklinė pasaka? — tarė susimąsčiusi Džana.
— Pamatysime. Man bent atrodo, kad jis ateis.
— O aš tuo netikiu.
— Jūs per mažai vertinate savo grožį ir aktorės gabumus, mano brangioji! Beje, pagyvensim, pamatysim.
— Viena, kas mums lieka, — pasakė Džana, — patogiau įsitaisyti savo krėsluose.
Laikrodis ant rašomojo stalo rodė be aštuoniolikos minučių pirmą.
Brinas sumanė pavaikštinėti krantine, norėdamas atgauti dvasios ramybę. Matydamas milžiniškus laivus, didingai ir tvirtai besiilsinčius ant savo stapelių, jis visada nusiramindavo. Brinas lėtai žingsniavo, stengėsi suprasti, kas jam darosi.
Ta žavi, nusiminusi mergina…
Taip, bet kaipgi toji jo pareiga, ištikimų jo tarnautojų triūsas — juk kaip tik šiandien jis turėjo viską užbaigti ir padėti ant Baksterio rašomojo stalo. Jis sustojo ir ėmė žiūrėti į milžinišką laivą. Štai jis, „Tezėjas 11. Brino vaizduotėje iškilo Indija, jos žydras dangus, kaitri saulė, vynas ir palaimingas, be jokių rūpesčių poilsis. Ne, visa tai ne jam. Alinantis darbas, nuolatinis visų dvasinių jėgų įtempimas — tokią dalią jis pats pasirinko. Tegul dėl to netektų net gražiausios pasaulyje merginos— jis ir toliau vilks savo naštą, stingdamas po pilku, švininiu Niujorko dangumi!
Bet kodėl gi ne, klausė save Brinas, čiupinėdamas kišenėje zomšinį maišelį. Jis žmogus pasiturintis. Reikalai susitvarkys patys savaime. Kas jam kliudo sėsti į garlaivį ir, nusikračius visais rūpesčiais, praleisti metus pietų saulėje?
Džiaugsmo banga užplūdo jį, pamanius, kad niekas jamnekliudo. Jis pats sau šeimininkas, jam užteks drąsos ir valios. Jei jis pajėgė sukurti tokią įmonę, tai pajėgs nuo jos ir atsisakyti, nusimesti nuo pečių viską ir paklausyti;širdies balso.
Velniop Baksterį, kalbėjo jis sau. Merginos saugumas svarbiau už viską! Tučtuojau, šią akimirką, jis sės į garlaivį, o iš kelionės pasiųs kompanionams telegramą, kurioje viską…
Taigi, viskas nuspręsta. Jis staigiai apsigręžė, nusileido laipteliais žemyn ir nedvejodamas užkopė į laivą.
Kapitono padėjėjas sutiko jį malonia šypsena.
— Jūsų pavardė, sere?
— Nedas Brinas.
— Brinas, Brinas… — Padėjėjas pasižiūrėjo į sąrašus. — Kažkodėl aš ne… O taip! Štai kur jūs. Taip, taip, misteri Brinai! Jūsų kajutė A denyje, numeris 3. Linkiu jums laimingos kelionės.