— Ačiū, — tarė Brinas, pažvelgęs į laikrodį. Buvo be penkiolikos minučių pirma.
— Beje, — paklausė jis padėjėją, — kurią valandą jūs išplaukiate?
— Lygiai pusę penkių, sere!
— Pusę penkių? Jūs esate tikras?
— Visiškai tikras, misteri Brinai.
— Man sakė, pirmą valandą pagal tvarkaraštį.
— Taip pagal tvarkaraštį, sere! Bet kartais mes vėluojame kelias valandas. O paskui lengvai atsigriebiame kelyje.
Pusę penkių! Jis dar turi laiko. Jis gali grįžti, aplankyti Beną Baksterį ir laiku spėti į garlaivį! Abi problemos išspręstos!
Laimindamas nors ir ne saldų, bet palankų likimą, Brinas apsigręžė ir puolė laiptais žemyn. Cia pat jam pavyko sučiupti taksi.
Baksteris buvo žemas, kresnas storulis jaučio sprandu ir visiškai nuplikusia galva. Apsiblaususios be jokios išraiškos akys žvelgė pro auksinę pensne. Jis buvo apsivilkęs paprastu darbiniu švarku, kurio atlape žėrėjo rubinas, apjuostas perlų vainikėliu — romių Volstrito tarnų emblema.
Brinas gerą pusvalandį dėstė savo pasiūlymus, remdamasis vyraujančiomis tendencijomis, kalbėjo apie perspektyvas. Ir dabar, apsipylęs prakaitu, laukė Beno Baksterio atsakomojo žodžio.
— Hm-m-m, — numykė Baksteris.
Brinas laukė. Smilkiniuose ūžė, tuščią skrandį maudė. Nedavė ramybės mintis, kad dar reikia spėti į „Tezėjų”. Jis norėjo viską greičiau sutvarkyti ir važiuoti į uostą.
— Mūsų abiejų firmų suvienijimo sąlygos visiškai mane patenkina, — pasakė Baksteris.
— Sere! — atsiduso Brinas.
— Kartoju: jos mane patenkina. Štai kas — neprigirdi— te, broli mano?
— Šiaip ar taip, tik ne tokių naujienų, — užtikrino jį Brinas šypsodamasis.
— Man teikia vilties toks mūsų firmų susivienijimas, — kalbėjo Baksteris šypsodamasis. — Aš — tiesus žmogus, Brinai, ir sakau jums, man tiesiog patinka, kad jūs atlikote tyrimus ir paruošėte tokią medžiagą, ir patinka jūsų elgesys šiuo susitikimo metu. Maža to, jūs ir šiaip man patinkate! Mane džiugina šis mūsų susitikimas, ir aš tikiu, kad susivienijimas atneš mums naudą.
— Aš taip pat tuo tikiu, sere.
Jie paspaudė vienas kitam rankas ir pakilo iš užstalės.
— Aš pavesiu savo advokatams sudaryti susitarimą, remiantis šiandieniniu mūsų pokalbiu. Jūs gausite jį savaitės gale.
— Puiku! — Brinas svyravo: sakyti ar nesakyti Bakste— riui apie kelionę į Indiją. Ir nusprendė nesakyti. Dokumentus jo nurodymu persiųs į „Tezėjų”, o dėl galutinių smulkmenų bus galima susitarti telefonu. Šiaip ar taip, Indijoje jis neužtruks, laimingai pristatys merginą į namus ir tuojau pat išskris atgal.
Vienas kitam linkčiodami, būsimi kompanionai atsisveikino.
— Jūsų reta lazda, — tarė Baksteris.
— O, kas? Taip, taip! Aš praėjusią savaitę gavau ją iš Honkongo. Tokių meistriškų drožinių kaip Honkonge jūs niekur nerasite.
— Taip, aš žinau. Ar galima pažiūrėti ją iš arčiau?
— Žinoma. Bet būkite atsargus, ji lengvai atsidaro.
Baksteris paėmė į rankas meistriškai išdrožinėtą lazdą ir paspaudė rankeną. Kitame jos gale iššoko geležtė ir truputėlį įdrėskė jam koją.
— Tai jau iš tikro lengvai, — tarė Baksteris. — Lengviau nesu matęs.
— Atrodo, jūs įsipiovėte!
— Nieko! Menkas įdrėskimas. O geležtė — Damasko plieno!
Jie dar kelias minutes kalbėjosi apie trejopą kardo reikšmę vakarų budistų moksle ir apie naujausias sroves Honkongo vakarų budistų dvasiniame centre. Baksteris sudėjo lazdą ir grąžino ją Brinui.
— Taip, lazda puiki. Dar kartą linkiu jums geros kloties, broli, ir…
Baksterio kalba nutrūko vidury žodžio. Jo burna taip ir liko išžiota, akys buvo įsmeigtos į kažkokį tašką viršum Brino galvos. Brinas atsisuko, bet nepamatė nieko daugiau, tik sieną. Kai jis vėl pasisuko į Baksterį, tas jau buvo visas pamėlynavęs, burnos krašteliuose iššokusios putos.
— Sere! — šūktelėjo Brinas.
Baksteris norėjo kažką pasakyti, bet negalėjo. Žengęs du netvirtus žingsnius, jis griuvo žemėn.
Brinas puolė į priimamąjį.
— Gydytoją! Greičiau gydytoją! — šūktelėjo jis išgąsdintai merginai. O paskui grįžo pas Baksterį.
Tai, ką jis pamatė, buvo pirmas Amerikoje ligos atvejis, vėliau pavadintas Honkongo maru. Įnešta tūkstančiais maldų lazdelių, liga kaip ugnis apėmė miestą, palikdama milijonus lavonų. Po savaitės Honkongo maro požymiai miestiečiams pasidarė labiau žinomi, negu tymų požymiai.
Brinas prieš save matė pirmą auką.
Su siaubu jis žiūrėjo į aitrų ryškiai žalią atspalvį, už— liejusį Baksterio veidą ir rankas.
III
1959 metų balandžio 12 dieną Nedas Brinas pabudo, nusiprausė ir apsirengė. Pusę antros jis turėjo susitikti su „Baksterio” kompanijos vadovu Benu Baksteriu. Nuošio susitikimo priklausė visa Brino ateitis. O jeigu pavyktų užsitikrinti gigantiškų Baksterio įmonių paramą, ir dar pakenčiamomis sąlygomis…
Brinas buvo liemeningas, gražus trisdešimt šešerių metų brunetas. Jo dirbtinai maloniame žvilgsnyje jautėsi atidumas žmonėms, minkštai apibrėžta burna bylojo apie nuolaidų charakterį, paklūstantį proto argumentams. Iš judesių matėsi pasitikėjimas žmogaus, žinančio savo vietą gyvenime.
Brinas jau ruošėsi išeiti. Jis pasispaudę po pažastim skėtį ir įsikišo į kišenę „Žmogžudystės metro” egzempliorių minkštais viršeliais. Jis niekados neišeidavo iš namų be įdomaus detektyvo.
Galiausiai jis įsisegė į švarko atlapą Okeanijos turistų klubo ženkliuką iš onikso. Daugelis manė, kad Brinas dar per jaunas nešioti tokį aukštą pasižymėjimo ženklą. Bet visi sutiko, kad jis ne pagal amžių uoliai žiūri į savo teises ir pareigas.
Jis užrakino butą ir nuėjo prie lifto. Cia jau stovėjo būrelis namo gyventojų, daugiausia krautuvininkų, bet tarp jų Brinas pamatė ir du verteivas.
— Puiki dienelė, misteri Brinai, — pasveikino jį berniukas liftininkas, spausdamas lifto mygtuką.
— Tikėkimės! — tarė Brinas, paskendęs apmąstymuose apie Baksterį. Ir vis dėlto žvilgtelėjęs pastebėjo lifte šviesiaplaukį milžiną — tikrą vikingą, kuris kalbėjosi su plikagalviu— neužauga. Brinas nustebo, kas atvedė šitą porą į jų daugiabutį namą. Jis pažinojo daugumą gyventojų iš matymo, bet dar nebuvo su niekuo pažįstamas, kadangi apsigyveno cia visai neseniai.
Kai liftas pasiekė vestibiulį, Brinas vikingą jau buvo pamiršęs. Tą dieną jis turėjo daug rūpesčių.
Jis numatė, kad pokalbis su Baksteriu bus nelengvas, ir norėjo viską iš anksto apsvarstyti. Išėjęs į gatvę pilką, apniūkusį balandžio rytą, nutarė papusryčiauti Čail— do kavinėje.
Laikrodis rodė be penkių minučių pusę vienuoliktos.
— Nar ką gi pasakysite? — paklausė gydytojas Svegas.
— Aš manau, kad jis — žmogus, kaip ir visi. Atrodo, kad su juo galima susitarti. O, beje, ten pamatysime.
Jie ėjo paskui Briną, atsilikę per pusę kvartalo. Aukšta, stuomeninga jo figūra išsiskyrė net rytmetinėje Niujorko spūstyje.
— Aš labiausiai nemėgstu prievartos, — tarė gydytojas Svegas. — Bet šiuo atveju man atrodo: kaukštelėkim jam per galvą — ir baigtas kriukis!
— Šitą būdą naudojo Aujis ir Bitis. Mis Čandragor ir Lanas Ilas mėgino papirkti. O mums su jumis pavesta imtis įtikinėjimo.