— O jeigu jis nesiduos įtikinamas?
Džeimsas patraukė pečiais.
— Man tai nepatinka, — pasakė gydytojas Svegas.
Sekdami paskui Briną per pusę kvartalo, jie pamatė, kaip jis susidūrė su kažkokiu raudonskruosčiu kresnu biznesmenu.
— Atleiskite, — pasakė Brinas.
— Atleiskite, — tarė kresnasis biznesmenas.
Nerūpestingai linktelėję vienas kitam, jie nuėjo toliau.
Brinas įėjo į Čaildo kavinę ir atsisėdo už vieno nuošalaus staliuko.
— Ko malonėsite, sere? — paklausė oficiantas.
— Kiaušinių pašot, tostų, kavos.
— Ar nenorėtumėte kepintų bulvių?
— Ne, ačiū!
Oficiantas nuskubėjo toliau. Brinas ėmė galvoti apie Beną Baksterį. Gavus finansinę Beno Baksterio paramą, sunku net įsivaizduoti…
— Atleiskite, sere, — pasigirdo balsas. — Gal galima su jumis pasikalbėti?
— Apie ką gi?
Brinas pakėlė akis ir pamatė baltaplaukį milžiną su bičiuliu neužauga, kuriuos buvo pastebėjęs lifte.
— Apie vieną ypatingai svarbų reikalą, — atsakė neužauga.
Brinas pažvelgė į laikrodį. Be kelių minučių vienuolika. Iki susitikimo su Baksteriu buvo likę dar dvi su puse valandos.
Nepažįstamieji pažvelgė vienas į kitą ir sumišę nusišypsojo. Galų gale neužauga prabilo.
— Misteri Brinai, — pradėjo jis. — Mane vadina Edvinu Džeimsu. O čia mano kolega gydytojas Svegas. Mes norime papasakoti jums iš pirmo žvilgsnio labai keistą istoriją, bet aš tikiuosi, kad jūs kantriai išklausysite. Pabaigoje mes pateiksime keletą įrodymų, kurie, gal būt, įtikins, o gal ir neįtikins, kad mes pasakojome teisybę.
Brinas paniuro: kas gi čia per keistuoliai! Pamišo jie ar ką? Bet nepažįstamieji buvo gerai apsirengę ir elgėsi be priekaištų.
— Tiek to, klokite, — tarė jis.
Praėjus valandai dvidešimt minučių, Brinas šūktelėjo:
— Na ir stebuklus gi man papasakojote!
— Žinau! — sumišęs patraukė pečiais gydytojas Svegas. — Bet mūsų įrodymai…
— … įspūdinga. Parodykite man dar kartą tą pirmą daiktelį!
Svegas patenkino jo norą. Brinas pagarbiai įsmeigė akis į nedidelį blizgantį daiktą.
— Vaikinai, jei tas trupinėlis tikrai gamina šaltį ir šilumą tokiais kiekiais, aš manau, elektros korporacijos už jį duos ne vieną bilijoną.
— Tai mūsų technikos gaminys, — tarė Vyriausias programuotojas, — kaip, beje, ir kiti įtaisai, kuriuos jūs matėte. Nekalbant apie motrifajerį, šiaip čia nėra nieko visiškai naujo, tai šiandieninės techninės minties ir praktikos raidos bei tobulėjimo rezultatai.
— O jūsų talazatorius! Paprastas, patogus ir pigus gėlo vandens gavimo būdas iš jūros! — Jis įsmeigė akis į abu pašnekovus. — Nors, žinoma, gali būti, kad visi tie išradimai — apsukrus padirbinys.
Gydytojo Svego akiniai pakilo.
— Beje, aš ir pats šiek tiek išmanau apie techniką. Ir jeigu jie net padirbti, tai jų efektas toks pat, kaip ir tikrų išradimų. Oi, mulkinate jūs mane! Ateities žmonės! To dar betrūko!
— Tai, vadinas, jus tikite tuo, ką mes papasakojome apie jus, Beną Baksterį ir laiko selekciją?
— Kaip čia pasakius… — Brinas giliai susimąstė. — Tikiu sąlyginai.
— Ir jūs atšauksite susitikimą su Baksteriu?
— Nežinau.
— Sere!
— Aš sakau jums, kad nežinau. Turite tiek įžūlumo! — Brinas vis labiau pyko. — Aš dirbau kaip katorgininkas, norėdamas to pasiekti. Susitikimas su Baksteriu — didžiausias mano gyvenimo šansas. Kito tokio šanso neturėjau ir neturėsiu. O jūs siūlote man jį paaukoti vardan kažkokios neaiškios pranašystės.
— Pranašystė toli gražu nėra neaiški, — pataisė jį Džeimsas. — Ji aiški ir nedviprasmiška.
— Be to, kalba eina ne vien apie mane. Aš turiu biznį, tarnautojus, kompanionus, akcininkus. Ir dėl jų aš privalau susitikti su Baksteriu.
— Misteri Brinai, — tarė Svegas, — prisiminkite, kas šiuo atveju statoma ant kortos!
— Taip, tikrai, — niūriai atsiliepė Brinas. — Bet jūs kalbėjote, kad esama dar ir kitų brigadų. O jeigu mane sustabdė kuriame kitame galimame pasaulyje.
— Nesustabdė, ne!
— Iš kur jūs žinote?
— Aš nenorėjau sakyti toms brigadoms, — tarė Vyriausias programuotojas, — bet jiems taip pat nėra ko tikėtis sėkmės, kaip ir man, — iš to nieko neišeis!
— Velniai griebtų! — nusikeikė Brinas. — Jūs, vaikinai, nei iš šio, nei iš to užgriūvate praeities žmogų ir sau ramiausiai reikalaujate, kad jis perverstų visą savo gyvenimą. Kokią pagaliau jūs turite teisę?
— O jeigu susitikimas būtų atidėtas rytdienai? — pasiūlė gydytojas Svegas, — Tai tikriausiai…
— Susitikimai su Benu Baksteriu neatidėliojami. Arba jūs ateinate nustatytu laiku, arba laukiate, — gal net visą gyvenimą, — kad jums paskirtų kitą. — Brinas pakilo. — Štai ką aš jums pasakysiu. Aš ir pats nežinau, kaip pasielgsiu. Aš išklausiau jūsų — ir daugiau ar mažiau jumis tikiu, bet nieko tikro negaliu pasakyti! Aš pats turiu apsispręsti.
Gydytojas Svegas ir Džeimsas taip pat pakilo.
— Jūsų valia! — tarė Vyriausias programuotojas Džeimsas. — Iki pasimatymo, misteri Brinai! Tikiuosi, jūs pasielgsite teisingai. — Jie atsisveikino. Brinas nuskubėjo prie durų.
Gydytojas Svegas ir Džeimsas palydėjo jį žvilgsniu.
— Na kaip? — paklausė Svegas. — Atrodo, linksta mūsų pusėn? O gal jūs kitaip manote?
— Aš ne spėliojimų šalininkas. Galimybė ką nors pakeisti vienos laiko linijos ribose maža teikia vilčių. Aš iš tikrųjų neįsivaizduoju, kaip jis pasielgs.
Gydytojas Svegas palingavo galvą, o paskui giliai įtraukė į plaučius oro.
— Lengva alsuoti, a?
— Taip, oras puikus, — tarė Vyriausias programuotojas Džeimsas.
Brinas sumanė pavaikštinėti krantine, norėdamas atgauti dvasios ramybę. Matydamas milžiniškus okeaninius laivus, didingai ir tvirtai besiilsinčius ant savo stapelių, jis visada nusiramindavo. Jis lėtai žingsniavo, stengėsi suprasti, kas jam darosi.
Tas kvailas pasakojimas…
…kuriuo jis tikėjo.
Na, o kaipgi toji jo pareiga ir visi tie praėję metai, per kuriuos jis kovojo dėl teisės pirkti didžiulį miško plotą? O slypinčios sandėryje galimybės, kurias jis norėjo šiandien už Baksterio stalo sutvirtinti ir apvainikuoti?
Jis sustojo ir ėmė žiūrėti į milžinišką laivą, pavadintą „Tezėjum”.
Ir Brino vaizduotėje iškilo Karibų jūra, žydras tų kraštų dangus, kaitri saulė, vynas, palaimingas, be jokių rūpesčių poilsis. Ne, visa tai ne jam! Alinantis darbas, nuolatinis visų dvasinių jėgų įtempimas — tokią dalią jis pats pasirinko. Ir kad ir kažin kiek visa tai jam atsieitų, jis dirbs ir toliau, stingdamas po pilku, švininiu Niujorko dangumi.
Bet kodėl gi ne, klausė jis save. Jis žmogus pasiturintis. Jo reikalai susitvarkys patys savaime. Kas jam kliudo sėsti į garlaivį ir, nusikračius visais rūpesčiais, praleisti metus pietų saulėje?
Džiaugsmo banga užplūdo jį, pamanius, kad niekas jam nebekliudo. Jis pats sau. šeimininkas, jam užteks drąsos ir valios. Jei jis pajėgė sukurti tokią įmonę, tai pajėgs nuo jos ir atsisakyti, nusimesti nuo pečių viską ir paklausyti širdies balso.
O kartu išgelbės ir tą prakeiktą kvailą ateitį.
„Velniop Baksterį!” — kalbėjo jis sau. Bet visa tai atrodė nerimta. Ateitis buvo per daug neaiški, per daugtolima. Visa ši istorija, galimas dalykas, gudrūs spąstai, sugalvoti jo konkurentų. Būsimos kartos tegul pačios pasirūpina savimi!