Nedas Brinas staigiai apsigręžė ir nuėjo. Reikėjo skubėti, kad nepavėluotų pas Baksterį.
Keldamasis liftu dangoraižyje pas Baksterį, Brinas stengėsi apie nieką negalvoti. Paprasčiausia — veikti nesąmoningai. Šešioliktame aukšte jis išlipo ir užėjo pas sekretorę.
— Aš esu Brinas. Mes su misteriu Baksteriu šiandien sutarėme susitikti.
— Taip, misteri Brinai. Misteris Baksteris jūsų laukia.. Užeikite tiesiai pas jį.
Bet Brinas nė nekrustelėjo iš vietos, jį užliejo abejonių banga. Jis galvojo apie likimą būsimųjų kartų, kurias gali pražudyti savo poelgiu, galvojo apie gydytoją Svegą ir apie Vyriausią programuotoją Edviną Džeimsą, apie tuos rimtus, gerus žmones. Jeigu būtinai nereikėtų, jie nereikalautų tokios aukos.
Ir dar vieną aplinkybę jis prisiminė…
Ateities kartų tarpe bus ir jo palikuonių.
— Užeikite gi, sere! — priminė jam mergina.
Bet staiga Brinui nusmelkė smegenis kažkokia mintis.
— Aš apsigalvojau, — tarė jis keistu, lyg nesavu balsu. — Aš atsisakau susitikti. Pasakykite misteriui Bakste— riui, kad… aš labai gailiuosi dėl visko.
Jis apsigręžė ir, nenorėdamas vėl apsigalvoti, rūkte nurūko iš šešiolikto aukšto laiptais žemyn.
Pasaulinės planavimo tarybos konferencijų salėje penki federatyvinių Žemės apygardų atstovai sėdėjo aplink ilgą stalą, laukdami Edvino Džeimso. Jis įėjo — keisto, negražaus veido ligūstas žmogus.
— Jūsų pranešimai! — tarė jis.
Aujis, gerokai nukentėjęs po nesenų nuotykių, papa-
šakojo apie jų bandymą imtis prievartos ir apie tai, kas iš to išėjo.
— Jei mums būtumėte daugiau leidę, gal būt, rezultatai būtų buvę geresni, — atsiliepė Bitis, nukentėjęs daugiau už Aujį.
Lanas Ilas pranešė apie šiokį tokį pasisekimą ir apie visišką jų su mis Čandragor pastangų nesėkmę. Brinas jau buvo pasiruošęs ją lydėti į Indiją — net atsisakęs susitikimo su Baksteriu. Gaila, jis dar galėjo padaryti ir viena, ir kita.
Baigdamas Lanas Ilas filosofiškai pasiskundė dėl apmaudą keliančių garlaivių kompanijų tvarkaraščių, kuriais negalima pasitikėti.
Vyriausias programuotojas Džeimsas pakilo iš vietos.
— Mes norėjome ateities, kurioje Benas Baksteris liktų gyvas ir sėkmingai baigtų savo užduotį, supirkdamas Žemės miškų lobynus. Sia prasme perspektyviausia mums atrodė Pagrindinė istorinė linija, kurią mes su gydytoju Svegu ir pasirinkome.
— Ir jūs iki šio laiko mums nieko nepapasakojote, — prikišo jam iš vietos mis Čandragor. — Kuo gi jums viskas baigėsi?
— Įtikinimas ir kreipimasis į protą mums atrodė geriausi poveikio būdai. Gerai pagalvojęs, Brinas atsisakė nuo susitikimo su Baksteriu. Tačiau…
Baksteris buvo žemas, kresnas storulis jaučio sprandu ir visiškai nuplikusia galva. Apsiblaususios be jokios išraiškos akys žvelgė pro auksinę pensne. Jis buvo apsivilkęs įprastu darbiniu švarku, kurio atlape žėrėjo rubinas, apjuostas perlų vainikėliu — Volstrito klubo emblema.
Jis jau pusvalandį sėdėjo nejudėdamas, mąstydamas apie skaičius, vyraujančias tendencijas, ir numatomas perspektyvas.
Sučįirškė vidinio telefono skambutis.
— Ką pasakysite, mis Kesidi?
— Buvo atėjęs misteris Brinas. Jis ką tik išėjo.
— Kas atsitiko?
— Aš ir pati nesuprantu, misteri Baksteri. Jis buvo atėjęs pasakyti, kad atsisako susitikti.
— Ir kaip jis tai pasakė? Pakartokite, kaip jis kalbėjo.
— Pasakė, kad jūs jo laukiate, ir aš pasiūliau jam užeiti į kabinetą. Jis pažvelgė į mane labai keistai ir net paniuro. Aš dar pagalvojau: kažkodėl jis blogai nusiteikęs. Ir vėl pasiūliau jam užeiti pas jus. Ir tuomet jis tarė…
— Žodis žodin, mis Kesidi!
— Taip, sere! Jis tarė: aš apsigalvojau. Atsisakau susitikti. Pasakykite misteriui Baksteriui, kad aš labai gailiuosi dėl visko.
— Ir tai viskas, ką jis pasakė?
— Iki paskutinio žodžio.
— O ką jis darė vėliau?
— Apsisuko ir nubėgo laiptais žemyn.
— Nubėgo?
— Taip, misteri Baksteri. Jis nelaukė lifto.
— Suprantu.
— Jums dar ko nors reikia, misteri Baksteri?
— Ne, daugiau nieko, mis Kesidi. Dėkoju.
Baksteris išjungė vidaus telefoną ir sudribo į fotelį.
Vadinasi, Brinas jau žino!
Tai vienintelis galimas paaiškinimas. Kažkokiu būdu gandai pasklido. Jis galvojo, kad blogiausiu atveju iki rytdienos niekas nesužinos. Bet kažko jis nenumatė. Baksteris karčiai nusišypsojo. Jis nekaltino Brino, nors tas galėjo užeiti išsiaiškinti. O vis dėlto, ne. Tur būt, taip geriau.
Bet kaip jis sužinojo? Kas jam pranešė, kad pramoninė Baksterio imperija — milžinas ant molinių kojų, kad ji griūva, trupa iš pamatų?
Jei šitą žinią būtų buvę galima nuslėpti nors dieną, nors keletą valandų! Jis būtų susitaręs su Brinu. Nauja įmonė būtų atgaivinusi Baksterio biznį. Iki to laiko, kol viskas paaiškės, jis būtų sukūręs naują bazę savo operacijoms.
Brinas sužinojo, ir tai jį atbaidė. Matyt, žino visi.
O dabar jau nieko nebesulaikysi. Jeigu ne šiandien, tai rytoj užpuls jį tie šakalai. O kaipgi draugai, žmona, kompanionai ir maži žmonės, patikėję jam savo likimą…
Ką gi, jau daug metų, kai šiam atvejui sugalvota išeitis.
Nesvyruodamas Baksteris atidarė stalčių ir susirado nedidelį buteliuką. Išsiėmė iš jo dvi baltas tabletes.
Visą amžių jis gyveno pagal savo įstatymus. Atėjo laikas ir mirti pagal juos.
Benas Baksteris įsidėjo tabletes į burną. Po dviejų minučių jis sukniubo ant stalo.
Jo mirtis pagreitino nelemtai pagarsėjusį 1959 metų biržos krachą.
GLOBA
Birmoje ateinančią savaitę suduš lėktuvas, bet čia, Niujorke, man tai nepavojinga ir figų aš nebijau, kadangi visų mano spintų durys užrakintos.
Tėra tik viena kliūtis, kad nereikia palitūrinti. Man negalima palitūrinti. Jokiu būdu! Ir, kaip jūs patys suprantate, man tai kelia nerimą. Be viso to, aš, rodos, dar ir smarkiai peršalau.
Visa ta gaišatis su manim prasidėjo lapkričio 9 dieną. Aš ėjau Brodvėjumi Beikerio kavinės link. Mano lūpos vos pastebimai šypsojo — prieš keletą valandų buvau išlaikęs sunkų fizikos egzaminą. Kišenėje skimbčiojo penkios monetos, trys raktai ir dėžutė degtukų.
Aiškumo dėlei pasakysiu, kad pūtė šiaurės vakarų vėjas keturiasdešimt penkių mylių per valandą greičiu. Venera jau beveik tekėjo. Mėnulis buvo tarp priešpilnio ir pilnaties. O išvadas malonėkite pasidaryti patys!
Aš priėjau Devyniasdešimt aštuntosios gatvės kampą ir norėjau pereiti į kitą pusę. Bet vos spėjau žengti keletą žingsnių, kažkas suriko:
— Sunkvežimis! Saugokis sunkvežimio!
Sutrikusiu žvilgsniu dairydamasis į šalis, aš pasitraukiau atbulas. Ir — nieko nepastebėjau. O po akimirkos iš už kampo išniro sunkvežimis ant dviejų ratų ir, ne kreipdamas dėmesio į raudoną šviesą, nudardėjo per Brodvėjų.
Jei ne šis perspėjimas, jis mane būtų partrenkęs.
Tikriausiai jūs nebe pirmą kartą girdite panašią istoriją? Apie paslaptingą balsą, sudraudusį tetą Mini keltis liftu, kuris tuojau pat nukrito į rūsį ir sudužo. Arba, gal būt, atkalbėjusį dėdę Tomą plaukti „Titaniku”. Šios istorijos paprastai tuo ir baigiasi.
Gerai, jeigu ir manoji taip būtų pasibaigusi.
— Dėkui, bičiuli! — tariau aš ir apsižvalgiau. Bet nieko nepastebėjau.