— Ar jūs dar tebegirdite mane? — pasiteiravo balsas.
— Žinoma, girdžiu!
Aš apsisukau aplinkui ir įtartinai pažvelgiau į uždarytus langus viršum savo galvos.
— Bet kurgi jūs, velniai griebtų, slepiatės?
— Aš esu gronišas, — atsakė balsas.
Ar tai proga, kurios laukiau? Lūžimo indeksas. Iliuzorinė būtybė. Pažįsta Šešėlį. Gal būsiu suradęs tą, kuris man reikalingas?
— Jūs tikriausiai nematomas?
— Taigi.
— Bet vis dėlto kas jūs?
— Dergas, globėjų globėjas.
— Ką tai reiškia?
— Aš… bet, prašom, atidžiau klausytis! Imsiu ir išpoš— kinsiu. Aš — praėjusių kalėdų dvasia. Juodosios lagūnos gyventojas. Frankenšteino nuotaka. Aš…
— Atsiprašau, — nutraukiau jį. — Ką jūs turite omenyje? Gal būt, jūs vaiduoklis arba svečias iš kitos planetos?
— Žinoma, — tarė balsas. — Galimas daiktas.
— Taigi, man viskas aišku. Kiekvienas kvailys suprastų, kad su manim kalba kitos planetos gyventojas.
Žemėje jis nematomas, bet ištobulėję jo jausmai įspėja apie artėjantį pavojų, apie kurį jis mane ir perspėjo.
Žodžiu, įprastinis, kasdieninis, antgamtinis atvejis.
Paspartinęs žingsnį, aš nuskubėjau Brodvėjumi.
— Kas atsitiko? — paklausė nematomas dergas.
— Nieko neatsitiko, — atsakiau aš, — tiktai aš stoviu vidury gatvės ir kalbuosi su ateiviu iš tolimų pasaulių. Tikriausiai aš vienas jus girdžiu.
— Žinoma.
— O viešpatie! Ar jūs žinote, kur mane gali nuvesti tokie dalykėliai?
— Jūsų samprotavimų potekstė man ne visai aiški.
— Į psichiatrinę ligoninę. Į pamišėlių prieglaudą. Į pasiutėlių skyrių. Kitaip tariant, į geltoną namą. Štai kur deda žmones, kurie kalba su nematomais kitų pasaulių svečiais. Labos nakties, drauge! Ačiū, kad perspėjote!
Mano galvoje buvo visiška sumaišatis, ir aš pasukau į vakarus, tikėdamasis, kad mano nematomas bičiulis nueis toliau Brodvėjumi.
— Nenorite kalbėti su manim? — kamantinėjo dergas.
Aš palingavau galvą — nekaltas judesys, už kurį gatvėje žmonės negaudomi, — ir ėjau toliau.
— Bet jūs privalote! — sušuko dergas jau niršdamas. — Tikras ryšys nepaprastai sunkus, ir jį retai pavyksta užmegzti. Kai kas pasiunčia pavojaus signalą, bet ir tai prieš pat pavojų. Ir ryšys tuojau pat nutrūksta.
Tai šit kuo paaiškinami tetos Mini nujautimai! Kai dėl manęs, tai aš, kaip ir pirma, nieko ypatingo nenujaučiau.
— Panašios sąlygos pasitaiko kartą per šimtmetį, — sielojosi dergas.
Kokios sąlygos? Penkios monetos ir trys raktai, skimb— čioją kišenėje Venerai tekant? Manau, kad šį dalyką reikėtų išnarplioti, bet jau, šiaip ar taip, ne man. Ta antgamtine muzika nieko niekada neįrodysi. Pakankamai vargšų mezga tinklus tramdomiesiems marškiniams, išsivers ir be manęs.
— Duokite man ramybę! — pasakiau aš eidamas. Ir, pastebėjęs žvairuojantį polismeną, išsiviepiau prieš jį lyg padauža berniūkštis ir nuskubėjau toliau.
— Aš suprantu jūsų keblią padėtį, — nesitraukė nuo manęs dergas. — Bet toks ryšys jums bus labai naudingas. Aš noriu jus apsaugoti nuo milijono pavojų, gresiančių žmogui.
Aš nieko neatsakiau.
— Na ką gi, — tarė dergas. — Negaliu jūsų priversti. Savo paslaugas pasiūlysiu kam nors kitam. Iki pasimatymo, drauge!
Aš maloniai linktelėjau.
— Paskutinį kartą įspėju! — sušuko dergas. — Rytoj tarp dvyliktos ir ketvirčio antros venkite sėsti į metro! Likite sveikas!
— Taip! O kodėl, teisybę sakant?
— Rytoj Kolumbo žiedo stotyje minia, pasipylusi iš krautuvės, nustums po traukiniu užsižiopsojusį keleivį. Jus, jeigu pasipainiosite!
— Vadinasi, rytoj kažkas žus? — susidomėjau aš. — Jūs esate tikras?
— Neabejoju.
— Ar jūs ir apskritai išmanote tokius reikalus?
— Aš jaučiu visus pavojus, kadangi jie nukreipti jūsų link ir išdėstyti laike. Mano vienintelis troškimas — jus apsaugoti.
— Paklausykite, — sušnibždėjau aš, — ar negalėtumėte palaukti atsakymo iki rytdienos vakaro?
— Ir jūs leisitės globojamas? — pagyvėjo dergas.
— Aš pasakysiu jums rytoj, kai perskaitysiu vakarinius laikraščius.
Tokia žinutė tikrai pasirodė. Aš perskaičiau ją savo mebliuotame kambaryje. Minia suspaudė žmogų, jis neteko pusiausvyros ir pateko po staiga atlėkusio traukinio ratais. Dėl to aš turėjau susimąstyti, belaukdamas pasikalbėjimo su nematomuoju. Atrodo, kad jo noras mane globoti buvo nuoširdus. Bet aš toli gražu nebuvau tikras, kad ir pats to noriu. Kai po valandos dergas vėl prisistatė, ši perspektyva manęs jau visiškai nebetraukė; apie tai jam tuoj pranešiau.
— Jūs manim netikite? — paklausė jis.
— Man geriau gyventi normalų gyvenimą.
— Pirma jį reikia išsaugoti, — priminė jis. — Vakarykštis sunkvežimis…
— Tai buvo išskirtinis atvejis, tas atsitinka tik kartą gyvenime.
— Tai juk gyvenime tik kartą ir mirštame, — iškilmingai pareiškė dergas. — Užtenka prisiminti metro.
— Metro nesiskaito. Aš šiandien neketinau niekur važiuoti.
— Bet jūs neturėjote pagrindo nevažiuoti. Lygiai kaip nėra pagrindo už valandos nenusiprausti po dušu.
— O kodėl gi ne?
— Kažkokia mis Flin, gyvenanti kaimynystėje, ką tik prausėsi po dušu ir paliko ant rausvų vonios grindų plytelių pusiau ištirpusį rausvo muilo gabaliuką. Jūs pasly— site ir išsinarinsite ranką.
— Bet nuo to nemirsiu, tiesa?
— Ne. Šito negalima net lyginti su atveju, kai vienas iškaršęs džentelmenas numes nuo stogo sunkų gėlių puodą.
— O kada tai įvyks? — paklausiau aš.
— Atrodo, jūsų tai nedomina.
— Labai domina. Kada gi? Ir kur?
— Ar galėsiu paimti jus į savo globą?
— Tik pasakykite, kam jums visa tai?
— Savo malonumui. Globėjų globėjui dergui nėra di-
dėsnio džiaugsmo, kaip padėti gyvam padarui išvengti pavojaus.
— O daugiau jums nieko neprireiks? Sakysime, tokio mažmožio, kaip mano siela arba pasaulinis viešpatavimas?
— Visiškai nieko! Atlyginimas už globą man nerūpi, čia svarbu jausminis efektas. Visa, ko reikalauju aš, kaip ir kiekvienas dergas, — tai saugoti žmogų nuo pavojaus, kurio šis nepastebi, tuo tarpu mes pavojus matome perdaug aiškiai. — Ir dergas nutilo. O paskui negarsiai pridūrė:
— Mes nelaukiame net padėkos.
Tai viską išsprendė. Ar aš galėjau numatyti, kokios bus pasekmės? Ar žinojau, kad jo pagalbos dėka atsidursiu padėty, kuri man jau nebeleis palitūrinti.
— O kaipgi gėlių puodas? — paklausiau.
— Jį numes Mak-Adamso bulvaro ir 10-osios gatvės kampe rytoj pusę devynių.
— Dešimtoji gatvė, Mak-Adamso kampas? Kažkodėl aš neprisimenu… Kurgi tai?
— Džersi Sityje, — atsakė negalvodamas.
— Savo gyvenime nesu buvęs Džersi Sityje. Nevertėjo manęs perspėti.
— Aš nežinau, kur jūs ketinate ar neketinate važiuoti, — prieštaravo dergas. — Aš tik numatau pavojų, kad ir kur jis jums grėstų.
— Ką gi man dabar daryti?
— Ką tik norite. Gyvenkite įprastą, normalų gyvenimą.
— Normalų gyvenimą? Cha!
Iš pradžių viskas klojosi neblogai. Aš lankiau paskaitas Kolumbijos universitete, sprendžiau namų darbus, vaikščiojau į kiną, bėgiojau į pasimatymus, žaidžiau stalo tenisą ir šachmatais — žodžiu, gyvenau, kaip ir anksčiau, ir niekam nepasakojau, kad mane saugo globėjų globėjas dergas.